Projektas „Bachem Ba 349 Natter“ buvo gana egzotinis priešlėktuvinio ginklo bandymas. Raketa, valdoma piloto, turėjo startuoti iš stacionarios paleidimo aikštelės kaip tik tuo metu, kai antžeminiai radarai užfiksuoja masyvią artėjančią daugybės Sąjungininkų bombonešių formuotę. Taktikos esmė – pakilti virš bombonešių rikiuotės arba tiesiai priešais ją, specialaus įtaiso pagalba pašalinti savo skraidančio ginklo „nosį“ ir paleisti „debesį“ nevaldomų raketų, suvarpant dalį bombonešių. Atlikęs užduotį pilotas turėjo apleisti aparatą ir evakuotis parašiutu.
SS ir Luftwaffe (nacių karinės oro pajėgos) užsakė 200 Natter‘ių, nes brėžiniuose ir aerodinaminiame tunelyje viskas atrodė taip kaip ir turi būti, bet.. Pirmojo testinio skrydžio metu, lakūnas bandytojas Lothar Sieber žuvo. Šovęs, kaip planuota į 7 kilometrų aukštį, aparatas prarado valdymą ir piloto bandymai jį suvaldyti buvo nesėkmingi. Stebėtojai ant žemės greitai sulaukė nukritusio piloto kabinos dangčio ir su viltimi stebėjo debesis laukdami pasirodančio parašiuto, tačiau vietoje to sulaukė skraidančio aparato, kuris visa jėga rėžėsi į žemę. Buvo aptikta dalis Lotharo kairės kojos ir dalis kairės rankos.
Vokietija sukūrė ir pirmąjį radijo bangomis valdomą precizinio smūgio ginklą – sklendžiančią bombą labai vokišku pavadinimu Fritz X. Tiesa, jau greitai, sąjungininkai išmoko trikdyti jos radijo ryšį, tuo pačiu ir kovinį efektyvumą.
Jeigu jau paminėjau Sąjungininkus, ypač tuos, kurių teritorijoje tiesioginiai karo veiksmai nevyko, būtina prisiminti amerikietišką radaru valdomą sklendžiančią bombą kodiniu pavadinimu „Bat“ (angl. šikšnosparnis). Atminkite šį pavadinimą, labai greitai bus rašoma apie daug, labai daug šikšnosparnių.
Tuo pat metu, stebėdami valdomos oro ginkluotės nepatikimą veikimą trugdžių sąlygomis, amerikiečiai pradėjo itin egzotinį projektą „Pigeon“ (angl. balandis), kuris vėliau, jau pasibaigus karui, dokumentuose figūravo kaip projektas „Orcon“, angliškų žodžių „organic control“ junginys. JAV psichologas biheivioristas (biheviorizmas – psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę, kuri taikoma ir gyvūnams) B. F. Skinneris pateikė pasiūlymą sklendžiančias bombas „Bat“ valdyti... balandžių pagalba. Priekinėje ginklo dalyje reikėjo patalpinti specialiai treniruotus balandžius, kurie, kaip rūšis, garsėja savybe tiksliai aptikti nutolusius objektus. Specialiame ekrane, su bombos valdikliais sujungtame sensoriais, nurodomas taikinys ir esant menkiausiam nukrypimui nuo kurso, balandžiai snapais pakoreguoja sprogmens trajektoriją, kad ji skrietų tiesiai į taikinį. Teisingai, vėlesni elektronikos įrengimai veikė tuo pačiu principu, vietoje snapų naudodami elektros impulsus.
Gavęs dalinį finansavimą B. F. Skinneris vis tik skundėsi jog „esminė problema, kad niekas mūsų idėjos nevertina rimtai..“. Projektas galutinai nutrauktas 1953-aisiais metais, kuomet ginklų elektroniniai taikinio sekimo komponentai pakankamai ištobulėjo.
Ginklai, paukščiai, šikšnosparniai ir pastarųjų natūralios elgsenos ypatumai. Japonija, Tokijas, mediniai statiniai, priešas, žala. JAV odontologas Lytle S. Adams šiuos žodžius sudėliojo į logišką priežasčių ir pasekmių grandinę bei parašė apie tai laišką į Baltuosius rūmus Vašingtone.
Praėjus vos mėnesiui nuo Perl Harboro atakos įaudrinta JAV visuomenė su politikais ir kariškiais priešakyje svarstė efektyvaus keršto Japonijai būdus. Kartais rasdama priešų tarp savo pačios gyventojų (apie tai rašiau savo straipsnyje: Išdavikai, didvyriai ar aukos? Kariai, kovoję už „ne toje“ fronto pusėje), tačiau labiausiai – trokšdama smogti priešui jo paties teritorijoje. O tūlas odontologas taip ir siūlė. Pasiūlymo, vėliau pavadinto „Projektu X-Ray“ esmė buvo gana paprasta: prie šikšnosparnių reikia pritvirtinti miniatiūrines padegamąsias bombas su uždelsto veikimo laikmačiais. Konteinerius su šikšnosparniais-padegėjais nakties metu bombonešiai išmeta virš Tokijo, leisdamiesi parašiutų pagalba, nedideliame aukštyje konteineriai atsidaro ir virš miesto pasklinda tūkstančiai šikšnosparnių. Auštant jie, kaip ir priklauso šikšnosparniams, pasislepia pastogėse, palėpėse. Tokijo gyvenamieji rajonai pastatyti daugiausiai iš medžio, tad rytui išaušus daugybėje tūkstančių skirtingų miesto namų prasideda nepaaiškinami gaisrai.
Jeigu jums tai skamba kaip kliedesys, tai nei prezidentui F. D. Ruzveltui, nei daugeliui kitų taip nepasirodė. Pradėti eksperimentai su labiausiai kontinente paplitusiais Meksikos šikšnosparniais.
Prie komandos prisijungė ką tik išrastos medžiagos – napalmo kūrėjas Louis Fieseris, gyvūnų specialistai, oro pajėgų kariškiai. Nežinia, kaip išties būtų atrodžiusi padegamųjų šikšnosparnių ataka prieš Japonijos sostinę, tačiau likimas lėmė gerokai baisesnio ginklo – atominių bombų panaudojimą. 1945-aisiais metais projektas buvo nutrauktas.
Renkant medžiagą publikacijai vis kirbėjo klausimas, ar karinės minties progresas prisideda prie bendro žmonijos vystymosi, ar atvirkščiai – ją stabdo?
