Buvo ir santuoka, ir kitokių santykių, bet vis kažkas nepavykdavo... Liūdėjau dėl to. Taip norėjosi vakarais prie kažko prisiglausti, pasiklabėti, galų gale, kad kažkas iš parduotuvės parneštų dešros. Nieko. Kaip nėra jo, taip nėra. Taip žmonės ir praranda viltį, ir užsidepresuoja. Tačiau...
Šios vasaros viduryje sulaukiau skambučio! Jis – šviežiai išsiskyręs (tai turėjo būti man pirmas pavojaus signalas). Buvom matęsi pas bendrus pažįstamus prieš kelerius metus. Tuomet prakalbėjom gal dvi valandas. Daugiau kalbėjo jis: liejo nuoskaudas dėl sugriuvusios daug metų trukusios santuokos, viskuo kaltino buvusią žmoną. Bloga ji. Labai. Tiesiog pabaisa. Paėmiau ir patikėjau.
Na, ir kas buvo toliau? Pasaka, trumpai galiu pasakyti. Jis pakvietė mane į pasimatymą, gal po dienos ar poros. Apsvaigusi iš susižavėjimo galva dabar negali atsiminti kai kurių detalių. Na, ir atvažiavo mano princas – naujas BMW blizga, pats išsipustęs vardiniais drabužiais, blizga ne mažiau nei tas bmw'as, didžiulis glėbys rožių, begalinis dėmesys, kalbėjom apie viską nesustodami ir kartais net įsižnybdavau, ar tikrai nesapnuoju.
Praėjo pirmas pasimatymas, po to laukė kitas, trečias, ketvirtas ir taip kiekvieną dieną. Brangios dovanos, o rožės namuose nevyto. Jis turėjo ir nuosavo nekilnojamojo turto pajūryje... Bet ne tai apsuko man galvą. Apsuko tai, kad aš patikėjau, jog tai – j i s. Pagaliau tas jis! Nuostabus, rūpestingas, mylintis ir dar visoks koks. Juo patikėjau ne tik aš, bet ir mano šeima, mano draugai.
Apvažiavom jo tėvus ir gimines, mano taip pat. Ypatingai jo aplinka be galo džiaugėsi, kad pagaliau mato savo bičiulį labai laimingą. Laiminga buvau ir aš. Kartais draugėms sakydavau, kad čia kažkas vis tiek ne taip, na, negali būti juk viskas taip tobula. Jos liepė nesukti man galvos. Jis nuolat prašė nepalikti jo. Sakydavau, ar tu kvailas, na, kur aš paliksiu tokį vyrą? Ir dievagojosi, kad manęs niekada neįskaudins, nepaliks ir neiškeis.
Viskas vyko žaibišku greičiu. Po poros mėnesių ant pirštelio atsirado žiedelis, numatyta vestuvių data, o jeigu jau taip, tai ko laukti – einam gyventi kartu. Ir apsigyvenom. Buities reikalai nėra labai įdomūs, tad į juos ir nesileisiu. Bet po poros mėnesių bendro gyvenimo pastebėjau, kad su mano princu kažkas darosi. Žmogus keičiasi akyse. Ir jau net ne dienom, o valandom.
Susimąstęs kažkur vis išvažiuoja, aišku, gėlių nebeliko, dovanų taip pat. Čia irgi sutrumpinta įvykių versija, bet vieną dieną prispaudžiau princą prie sienos ir paaiškėjo, kad jis... ruošiasi išsikraustyti iš namų. Atsitiktinai sužinojau, kad jau turi išsinuomojęs butą. Man – isterija, panika, ašarų išliejau tiek, kad nežinojau, jog jų dar tiek turiu. Na, bet buvo kaip buvo.
Aš išvažiavau į darbą, o grįžusi neberadau nei princo, nei BMW, nei jo skudurų. Žinojau, kad taip bus... Vaikščioju apsibliovusi po tuščius namus, darinėjau spinteles, kur dar neseniai gulėjo gučiai, versačiai ir kitokie dalykai. Atsidariau šaldytuvą ir tada sustingau iš netikėtumo: mano princas su naujausiu BMW išsivežė maistą! Prapjautas dešras, sūrgalius, mano šaldytus baravykus ir net tris kiaušinius! Tiek buvo likę dėžutėje. Maistą dažniausiai kažkodėl aš pirkdavau.
Išsivežė ir praimtą ūkišką muilą, skalbimo miltelius, kavos likučius, arbatą. Dar vardinti? Kai kuriuos įvykius vėl praleisiu, nes juk ne romaną rašau. Šiomis dienomis pasigedau kelių daiktų, kuriuos jis man buvo dovanojęs. Ieškau vienur, kitur – nėra. Tada supratau, kad princas susirinko ir dovanas, kurias dovanojo.
Na, išsivežtas ūkinis muilas pranoko bet kokią fantaziją, tačiau vis tiek šokiravo. Esu girdėjusi ar skaičiusi apie tokius vyrus, tačiau niekada negalvojau, kad pati galiu taip apsimauti. Vienintelis klausimas, kuris ir liko neatsakytas: kodėl? Lyg girdėjau, kad ketina grįžti pas buvusią žmoną. Turbūt ir tos dovanos, kurias iš manęs pasiėmė, teks jai.
Koks moralas? Ne kiekvienas, kuris turi kiaušinius, yra vyras. Vyru gimstama, ne tampama.
