Dar labiau nerimą kelia tai, kad sunki ligos eiga pasireiškia vis daugiau darbingo amžiaus, gretutinių ligų neturinčių žmonių. Remiantis statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje didžiausias sergamumas, tenkantis 100 tūkst. gyventojų išlieka Alytuje ir Panevėžyje. Kokia situacija šių miestų ligoninėse ir kaip viskas atrodo medikų akimis kalbėta laidoje „Delfi Tema“.
Alytuje pacientų nemažėja
Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninės Covid-19 infekcijos antrojo skyriaus vedėja Rūta Juknelienė, tokį didelį sergamumą Alytuje siejo su didelėmis testavimo apimtimis tiek pačiame mieste, tiek visoje apskrityje. Gydytoja atkreipė dėmesį, kad Alytus pradėjo testuoti ir įmonių darbuotojus, tad užsikrėtimų nustatoma daug.
„Todėl palyginus su kitomis apskritimis, kitais miestais pas mus 5-8 kartais daugiau tų ištestuotų žmonių“, – akcentavo pašnekovė.
Anot medikės, Alytaus apskrities ligoninė šiuo metu yra atraminė ligoninė, kuri turi tris COVID-19 skyrius.
R. Juknelienės teigimu, pacientų srautas ligoninėje nemažėja. Šiuo metu gydytojos vadovaujamame skyriuje yra pacientų nuo 40 iki 90 m.
„Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, ryte pasižiūrėjau, nuo 59 iki 63 m. amžiaus. Tai tokie sąlyginai vidutinio amžiaus be sunkesnės gretutinės patalogijos pacientai“, – informacija dalijosi medikė.
Nerimą kelia nenuspėjama ligos eiga
R. Juknelienė teigia, kad jos skyriuje yra net apie 50 proc. pacientų, kurie neturi rizikų, tačiau jiems vis tiek pasireiškia sunki koronaviruso eiga.
„Paprastai mes jų bijome, nes būklė gali pasikeisti labai staigiai. Ši liga yra chameleonas, mes niekada negalime prognozuoti, kaip pasikeis paciento būklė. Pradedi ryte vizituoti, atrodo, pacientas stabilus, už dviejų, trijų valandų pabaigi vizitaciją, vėl bėgi atgal ir skambini daktarei Irenai į reanimacijos skyrių, kad jau reikia tą ligonį perkelt ir prašome pagalbos“, – apie situacijas, su kuriomis vis dažniau tenka susidurti, kalbėjo pirmose fronto linijose dirbanti medikė.
Tokie pacientai, pripažįsta pašnekovė, medikams kelia daugiausiai nerimo, nes niekada neaišku, į kurią pusę pasisuks visa ligos eiga.
„Šie pacientai skundžiasi labai dideliu silpnumu, dusuliu, nerimu. Reikalingos maksimalus deguonies skyrimas mūsų terapinio skyriaus sąlygomis ir paprastai juos stengiamės perkelti į Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, nes vien tos terapinės galimybės nepadės tam pacientui išgyventi.
Mums kaip gydytojams ir viduriniam personalui yra labai sunku matyti tokį ligonį, kadangi tos pagalbos rezervai yra riboti. Kaip ir minėjau, šiuo metu visos vietos reanimacijoje yra užimtos, tad jeigu reikėtų iškelti pacientą, tada klausimas – ką daryti su tais, kurie yra (reanimacijoje – „Delfi“)“, – apie medikų kasdienes dilemas pasakojo R. Juknelienė.
Medikė pripažino, kad medikai jau renkasi, kam būtina patekti į reanimaciją: „Aš pirmos koronaviruso bangos metu stebėjausi Ispanijos, Italijos medikais, nes jie kalbėjo, kad reikia atrinkti pacientus, kuriems reikalinga deguonies terapija, kuriuos reikia kelti į reanimacijos-intensyvios terapijos skyrių. Panašu, kad pas mus irgi gali toks dalykas nutikti, jeigu toliau bus tokie pacientų srautai.“
Kai nieko padaryti nebegali, stengiasi, kad mažiau kentėtų
Kaip teigia R. Juknelienė, praktikoje pasitaiko ir tokių situacijų, kai įvertinę žmogaus būklę medikai supranta, jog pacientui padėti nebepavyks, jis pasmerktas mirti. Anot R. Juknelienės, dažniausiai tai būna vyresnio amžiaus pacientai, kurie turi sunkių gretutinių ligų.
„Nepaisant to, mes dedame maksimalias pastangas, kad žmogus nedustų, kad jam neskaudėtų, jis būtų ramesnis. Tiesiog matai, kad žmogui niekuo negali padėti, bet darai viską, kad jis mažiau kentėtų“, – pripažino gydytoja. Tokios neigiamos emocijos, sako ji, jau tapo medikų kasdienybe.
R. Juknelienė teigia, kad COVID skyriuose darbas organizuojamas 12 valandų budėjimais, o ji pati kaip skyriaus vedėja ateina kiekvieną dieną. „Buvo taip, kad mėnesį dirbau be išeiginių, bet ką darysi, toks darbas“, – sakė pašnekovė.
Slaugytojos, pasakoja medikė, COVID skyrių raudonosiose zonose dirba po tris valandas, tuomet tris valandas ilsisi vadinamojoje žaliojoje zonoje. Tuo tarpu gydytojai pavojingiausiose zonose dirba po 2-4 valandas, jeigu reikia – pakartotinai lankosi pas sunkios būklės pacientus.
Personalas alpdavo, gulėdavo raudonoje zonoje
Paklausta, ar tokiais tempais ir krūviais dirbantys medikai, kitas ligoninės personalas turi laiko bent pavalgyti, R. Juknelienė pripažino, kad po keleto valandų su apsauginiais kostiumais dingsta ir apetitas.
„Su tuo valgymu, tai žinot... kol pareini, tai nelabai jau ir nori, nes pižamas galime išgręžti nuo prakaito. Tuose kombinezonuose labai prakaituojame, iš pradžių buvo visko – personalas alpinėjo ir ant vežimėlių gulėdavo raudonoje zonoje, bet dirbti reikia, kažkas pagalbą turi suteikti.“
COVID-19 skyriaus vedėja tikino, kad medikai stengiasi taupyti jėgas, kiek tai yra įmanoma.
„Toje raudonoje zonoje viskas kaip sulėtintame filme, turi neskubėti, viską apgalvoti, kad įėjęs padarytum visus darbus. Kad nereikėtų antrą kartą grįžti prie to paties. Galima verkti, bet ar nuo to kažkas pasikeis“, – retoriškai klausė gydytoja.
R. Juknelienė atviravo, kad kadangi medikas yra ir jos vyras, tai dviese šiek tiek lengviau, nes gali vienas kitam pasiguosti.
„Šiandien sunku, bet negalime pasakyti, kad nebus dar sunkiau. Tiesiog dieną praleidai, visi pacientai išliko gyvi, tuo ir džiaugiamės“, – sakė medikė.
R. Juknelienė pripažįsta, kad dėl tokio darbo krūvio nukenčia ir šeima, sūnaus moteris teigia nemačiusi nuo spalio mėnesio pradžios.
„Bendraujam telefonu, kitokiomis priemonėmis, uošvių irgi nemačiau, tiesiog per langą pamojuojame, nes žmonės vyresnio amžiaus. Nuvežam maisto, visko, ko reikia, bet kadangi jie buvę medikai, tai supranta, kad kitaip nebus“, – sakė pašnekovė.
Gydytoja darbe leis ir Kalėdas. Kol kas numatytos dvi darbo dienos, tačiau, jei reikės, sako ji, gali tekti ligoniais rūpintis ir kasdien. „Ta mūsų situacija keičiasi kas minutę“, – pridūrė pašnekovė.
Kritiniu atveju vis tiek darytų viską, ką gali
Kalbėdamas apie situaciją Panevėžio ligoninėje, Respublikinės Panevėžio ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Arūnas Valikonis pabrėžė, kad gydymo įstaigos galimybės nėra beribės, nes reanimacijos skyriaus veikla priklauso ir nuo aparatūros, ir nuo specializuoto personalo.
„Pavyzdžiui, slaugytojų, gydytojų anesteziologų, reanimatologų, nes, savaime suprantama, juos būtų labai sunku pakeisti kitos specializacijos gydytojais, kurie galėtų užtikrinti kokybišką gydymą reanimacijos skyriuje“, – kalbėjo A. Valikonis.
Medikas pripažino, kad suteikti kokybišką pagalbą reanimacijoje taptų sudėtinga, jeigu reikėtų plėstis tiek, jog prireiktų kitos specializacijos gydytojų bei slaugytojų pagalbos.
„Iš kitų skyrių slaugytojų ateina ir dabar, bet jos dirba kartu su reanimacijos slaugytojomis, kurios šiek tiek padeda ir pamoko. Bet, be abejo, personalo trūkumo problema yra didelė jau dabar. Jeigu pacientų, sergančių COVID-19 skaičius didės, tai ta problema, savaime aišku, tik augs“, – teigė A. Valikonis.
Reanimacijos skyriaus vedėjas teigė, kad blogiausia, jog ligoninė neturi iš ko tikėtis pagalbos. Paklaustas, ką reikštų, jeigu ligoninė tiesiog nebegalėtų priimti naujų pacientų, A. Valikonis teigė, kad medikai vis tiek dirbtų maksimaliais režimais ir darytų viską, ką gali.
„Kito pasirinkimo nelabai yra, visos ligoninės Lietuvoje yra perkrautos“, – teigė jis.
Karantino priemonių reikėjo anksčiau
Priešingai nei dauguma lietuvių, A. Valikonis šventes sutiks darbe. Jo žmona medikė – taip pat.
„Po to tikiuosi kelių laisvų dienų pabūti su šeima, su vaikais“, – vylėsi gydytojas. Paklaustas, kaip pats reaguoja į žinias, kad lietuviai plūsta į parduotuves, bando patekti į kitas savivaldybes, A. Valikonis pripažino, kad kyla pyktis.
„Galbūt tos priemonės galėjo būti įvestos anksčiau, nes tikėtis, kad medicinos sistemos galimybės bus beribės gydyti sunkius pacientus, yra absurdas. Ką bepaimtume, visos paslaugos turi savo ribas, kada didinti apimtis pasidaro vargiai beįmanoma“, – sakė jis.
Medikas stebėjosi, kad visuomenė to iki šiol nesupranta. A. Valikonis sutiko, kad dalis nesisaugančių asmenų persirgs lengva viruso forma, tačiau galimybės išgelbėti kitą dalį, į reanimaciją pakliuvusius pacientus, priklausys nuo to, kokioje situacijoje bus visa sveikatos apsaugos sistema.
Gydytojas pabrėžė, kad jau ir iki pandemijos reanimacijoje visada būdavo pacientų ir dažniausiai tai niekaip nesusiję su planinėmis paslaugomis.
„Iš dalies planinės paslaugos, planinės operacijos sukelia poreikį reanimacinėms vietoms, dalis pacientų patenka į reanimaciją, bet pagrindinis pacientų srautas reanimacijoje yra ne planiniai guldymai. Niekur nedingo lėtinių ligų paūmėjimai, niekur nedingo sunkios traumos, tų pacientų vis dar turime ir jiems taip pat turime teikti paslaugas“, – kalbėjo A. Valikonis.