Rezultatus visi galime nuspėti. Kiti, veiklesni ir agresyvesni valdovai, tiesiog eidavo plėšti kaimynų, pas kuriuos to aukso daugiau ar mažiau rasdavo. Visgi buvo bėda – paprastai savo aukso niekas lengvai atiduoti nenorėdavo, reikėdavo jį atimti jėga. Ginklu, kurių turėdavo abi pusės. Reikėjo „kažko tokio“, kas tiesiog sutriuškintų priešininką. Na, blogiausiu atveju, sekintų jį ir galiausiai –priverstų kapituliuoti.

Antrajame pasauliniame kare, ypač baigiamojoje jo fazėje, Trečiasis Reichas demonstravo išmonės stebuklus, stengdamasis sukurti ginkluotės sistemas, kurios, tikėta, vis dar gali pasukti karą vokiečiams teigiama linkme. „Wundervaffe“ (vok. stebuklingas ginklas) , pasak nacių propogandos, turėjo būti tas superginklas, kuris britus ir amerikiečius turėjo nustumti atgal į jų salas ar vandenyną, o bolševikus nublokšti atgal į bekraštes Sovietų Sąjungos platybes. Apie vieną jų rašiau čia –(Ne)pavykę vokiški „Galijotai“.

Galiausiai, išėjo kiek kitaip, visgi, „ginklų kūrimo alchemikais“ galima įvardinti ir kitas kariaujančias puses.

Balionų leidimas dangun operacijos "Outward" metu

Nežinau ar vasaros gale koviniais sraigtasparniais balionus vaikęsis A. Lukašenka (apie tai rašiau savo straipsnyje Balionai – pavojingas ginklas. Gal Lukašenka buvo teisus?) buvo susipažinęs su 1942-aisiais metais britų vykdyta operacija „Outward“, tačiau tai paaiškintų iš pirmo žvilgsnio neadekvačių resursų aktyvaciją šiam „sienos pažeidimui“.

„Genialumas slypi paprastume“, visi žinome šį posakį, o britų atveju, reikėtų pridurti – „..ir pigume“. Beveik 100 000 vandeniliu pripildytų balionų, dalimis paleistų iš Prancūzijos, o šiai kritus po nacių kario batu – iš pačios Britanijos, privalėjo sukelti chaosą Vokietijoje ir kitose jos užimtose teritorijose. Akcentas buvo praktiškas – ne nacių kovos aviacijos galios mažinimas trukdant jiems skraidyti, bet jų elektros tiekimo linijų gadinimas.

Iš prieškario išsaugojusios nemažas atsargas metereologiniams stebėjimams naudojamų latekso balionų, gavusios paties Winstono Čerčilio pritarimą, Karališkosios oro pajėgos pradėjo projektą, kuris skeptikams pradžioje kėlė tik rūgščią šypseną.

Japoniško oro baliono "smegenų centras"

Buvo žinoma, kad maždaug 4900 metrų aukštyje, vyraujantys vėjai nuo salos pučia link Europos kontinento gilumos. Išmatavus vidutinį vėjo greitį ir įvertinus techninius baliono parametrus, buvo sukonstruota ištisa armada prietaisų, kurie pradėti leisti dangun. Projekto sumanymas rėmėsi tiksliais matematiniais skaičiavimas: nustatyta, kuriame laiko taške balione esantis vandenilio kiekis turi būti išleidžiamas į išorę, kad balionas nusileistų iki kelių šimtų metrų aukščio atstumu nuo žemės, tuomet gudrūs mechanizmai turėjo atpalaiduoti nešamą krovinį, kuris daugeliu atveju buvo... plonos vielos juosta. Tokie, „steampunk“ žanro konstrukcijas primenantys įrenginiai, turėjo lėtai plaukti dangumi o besivelkanti viela kelti trumpuosius jungimus elektros perdavimo linijose. Kai kurie balionai „apginkluoti“ padegamosiomis bombomis, kai kurie vadinamosiomis „kojinėmis“ – V formos, dešros storio padegamaisiais elementais su įmontuotais detonatoriais, kurie užsikabinę už medžių lapijos užsidegdavo sukeldami nemažus gaisrus.

Pakrantėje, netoli Doverio, buvo aištelės, kuriose specialiai apmokytas personalas kasdieną leisdavo šias dovanas Europos pusėn. Jau po pirmųjų dešimčių balionų „smūgio“, žvalgybą pasiekė informacija apie gaisrus ir avarijas žemyne. Skaičiuojama, kad tiesioginė ir dokumentuota žala priešui siekė ne mažiau kaip 1 500 000 tuometinių svarų sterlingų. Visgi, reikia įvertinti, kad karo pabaigoje nei Vokietijoje, nei sovietų kontroliuojamose teritorijose įvykę incidentai fiksuojami nebuvo. Naciai tiesiog pliekdavo iš savo puikiųjų Flakų į oro balionus (apie juos rašiau savo straipsnyje Flakas – sąjungininkų pilotų ir tankistų siaubas) bei siųsdavo ugniagesių ar remontininkų komandas, didindami ir taip nemažus Trečiojo Reicho karo kaštus.

Manoma, kad projektas pavyko ir nemažai prisidėjo prie nacių karinių resursų alinimo strategijos.

Beveik analogišku laiku, tačiau kitame planetos pakraštyje, panašų, bet techniškai gerokai ambicingesnį projektą nutarė išbandyti ir Imperatoriškoji Japonija.

Kawasaki mieste, 9-ji karo tyrimų laboratorija vadovaujama generolo majoro Sueyoshi Kusaba ėmėsi darbo. Metereologiniai tyrimai, kaip ir anksčiau aprašytu Britanijos atveju, nustatė, kad dideliame aukštyje, pastovūs oro srautai cirkuliuoja konkrečiomis kryptimis ir balionas, paleistas tam tikrame aukštyje, tam tikru laiku turi pasiekti iš anksto numatytą tašką žemėlapyje. Tačiau, jeigu britams reikėjo leisti balionus šimtų kilometrų atstumu, japonų atveju, atstumas sudarė bemaž 8000 kilometrų. Ir jie tai padarė, pasiekdami pasaulio rekordą (toliausias karinis smūgis priešui žmonijos istorijoje), pakartotą tik 1982-aisiais Folklandų kare (apie vieną jo epizodą rašiau savo straipsnyje Snaiperis prieš karinį laivą: Griutvikeno kautynės).

Japonų oro balionas danguje virš JAV Kalifornijos valstijos

Daugiau kaip 9000 balionų leidžiamų specialiai suformuotų 3-jų kariuomenės batalionų personalo, šaudavo į 9-12 kilometrų aukštį, kur „pasigaudavo“ reikiamą oro srovę ir sklęsdavo link JAV. Tikėtasi, kad maždaug 10 procentų balionų pasieks Jungtinių Valstijų teritoriją, kur padegs miškus, sukels paniką ir aktyvuos gelbėjimo tarnybas. Beje, paskutinė užduotis buvo įvykdyta. JAV teritorijoje ar šalia jos aptikta maždaug 300 balionų – ugniagesiai vykdavo į incidentų vietas, karo orlaiviai kildavo „neatpažintų įsibrovėlių“ perėmimui ar sunaikinimui, kariškių analitikai skaičiavo masinės balionų invazijos galimybes. Įsibaiminta buvo kaip reikiant.

Aukų, deja, taip pat nebuvo išvengta – vienas ugniagesys žuvo kovodamas su gaisru, o pats apmaudžiausias incidentas įvyko 1945-ųjų gegužės 5-ją, kuomet vietinės bažnyčios pastorius, jo penktą mėnesį nėščia žmona ir penki bažnyčią lankę vaikai išsiruošė į pikniką Oregono kalnuose. Sustojus gražioje vietovėje vyras pradėjo kraustyti iš mašinos daiktus, kuomet žmona ir vaikai sušuko jam, kad rado įdomų, į balioną panašų daiktą. Pastorius spėjo paakyti, jog jo geriau neliesti ir nugriaudėjo didžiulis sprogimas. Žuvo visi išskyrus vyrą. Tai buvo vienintelės civilių aukos, kurių pareikalavo japoniškas „fūsen bakudan“ (jap. balionas bomba) ginklo projektas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)