Dveji skirtingų polių požiūriai į šiuos atskalūnus, kurių judėjimas prasidėjo nuo šilto ir šalto mačiusių karių, nešiojusių odines liemenes su grėsmingu užrašu „Hells Angels“. Kaip viskas prasidėjo –skaitykite žemiau.
JAV ne veltui laikoma motociklų mylėtojų šalimi – dar XX a. pr. čia atsirado pirmasis motociklų mylėtojų klubas, 1924-aisiais m. įkurta Amerikos motociklistų asociacija, o po 11-os metų, viename Ilinojaus valstijos, legendinio 66-jo Kelio („Route 66“) bare atsirado ir atskalūnai – klubas „McCook Outlaws“, kurio nariai nenorėjo paklusti asociacijos biurokratiniams suvaržymams. Visgi, tikroji maištininkų istorija prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kuomet JAV kelius užtvindė patrakėlių ant motociklų pulkai. Matę kraujo, žudę ir žudomi, kankinami PTSS, (potrauminio streso sindromas, apie kurį rašiau savo straipsnyje Karo siaubas. Ar įmanoma jį ištverti?), neprisitaikantys prie civilio gyvenimo, norintys viską pamiršti ar tiesiog nenorintys gyventi taip, kaip jiems bando piršti „padoriai nuobodi visuomenė“.
Visais laikais žiniasklaidai reikėjo gerai parsiduodančių sensacijų ir kuomet 1947-ųjų m. liepos 3-ąją į mažą Kalifornijos Holisterio miestelį suvažiavo beveik 4 tūkst. skirtingų klubų motociklininkų bei jiems prijaučiančių, artėjančią bėdą buvo galima nujausti. Na, ką gali padaryti tūkstančiai nekontroliuojamų buvusių kariškių, pakaitinti viso įmanomo alkoholio, pasivadinę tokiais nekaltais pavadinimais kaip „Uzsi..sę Blumingtono niekšai“, „13 Maištininkų“, „Market gatvės komandos“ ir t.t.? Juolab, jeigu 4,5 tūkst. žmonių miestelį saugo net septyni vietiniai policininkai...
Skaitytojas suprato autoriaus šmaikštumą (tikiuosi), bet užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad trijų dienų orgija paliko tūkstančius butelių, lūžusią koją ir sutrenktą neatsargaus baikerio galvą. Be vietinių pensininkų ramybės daugiau nenukentėjo absoliučiai niekas. Tačiau reporteriai įvykį aprašė kaip blogio įsikūnijimą Žemėje, skambiai vardindami tai riaušėmis, chaosu, terorizmu ir daugeliu įvairių tarptautinių žodžių, kurių doras amerikietis gal nelabai suprato, tačiau viena buvo aišku – senoje geroje Amerikoje atsivėrė pragaras ir jo „angelai“ nužengė į žemę.
Nužengė, tai nužengė. 1948-jų m. kovo 17-ąją keletas Holisterio susitikimo klubų susivienijo į vieną ir pasivadino „Pragaro angelais“. Dažnai šio klubo nariai vadinami „Didžiojo ketverto klubu“ (kiti trys „atskalūnų“ klubai yra „Pagans“, „Outlaws“ ir „Bandidos“) arba „vienaprocentininkais“, nes po žymiojo suvažiavimo Holisterio miestelyje, Amerikos motociklininkų asociacija paskubėjo pareikšti, kad „99 procentai jos narių yra padorūs ir įstatymus gerbiantys motociklininkai“.
Iki šios istorijos vietos visų nuomonės sutampa, tačiau kodėl motociklininkai tapo „Pragaro angelais“ ir kas sudarė pirminę klubo sudėtį – štai čia prasideda versijų įvairovė.
1930-aisiais m., režisierius ir aviatorius Howardas Hjudžesas, kurio įsikūnijimą Leonardo DiCaprio pavidale matėme 2004-ųjų metų filme „Aviatorius“, išleido milžiniško populiarumo sulaukusią kino juostą „Hell's Angels“, vaizdavusią karo aviatorių kovą su vokiečiais Pirmojo pasaulinio karo metais. Filmavimo metu žuvo 3 pilotai ir mechanikas, o pati juosta kainavo 2,8 milijonus JAV dolerių.
Dar prieš oficialią karo pradžią Kinijos Respublikos aviacijos pajėgų sudėtyje kariavę amerikiečių pilotai gavo pravardę „Skraidantys tigrai“, o ilgainiui, šalia tigrų atvaizdų ėmė piešti raudonai-baltai apsirėdžiusias „pin-up“ stiliaus merginas bei pasivadino „Pragaro angelais“. Pavadinti juos nutrūktgalviais, vadinasi pasakyti per mažai – suprasdami, kad priešo „Mitsubishi A6M Zero“ naikintuvai yra manevringesni, amerikiečiai be reikalo nestodavo su jais į kovą „vienas prieš vieną“ (vadinamas „dogfight“ kautynes), tačiau naudojo „boom-zoom“ taktiką – dideliu greičiu ir stačiu kampu „krisdavo“ į taikinį, žemiausiame taške atakuodavo jį ir prievartaudami savo orlaivių galimybes, taip pat greitai dingdavo iš atakos vietos. Pilotai – chuliganai nepaisė subordinacijos, tvarkos ir buvo galvos skausmas karinei vadovybei. Visgi jie buvo be galo efektyvus „galvos skausmas“ ir savo priešams. Apie vieną kovų epizodą rašiau šiame savo straipsnyje – Amerikietišku koltu – prieš japonų naikintuvą.
Kiti „Pragaro Angelai“ kariavo Europoje – 303-ioji ekspedicinė oro pajėgų grupė buvo vienas pirmųjų JAV oro junginių kilusių bombarduoti Vokietijos iš Britanijos salyno. Daugiau kaip 300 kovinių skrydžių į Vokietiją ir...iš 30-ies junginio mašinų buvo prarastos 165-os. Ne, skaičių aš nesupainiojau – „Pragaro angelai“ žuvo daugiau kaip 5 kartus, tačiau vokiečiams nuo to lengviau netapo. Junginys buvo laikomas vienu „aršiausių“ nacių naikintoju.
Ar buvo tarp „Pragaro angelų“ ant motociklų, kažkuris iš vyrų, vadavęs pasaulį nuo blogio oro kautynėse? Pasirodo, taip. Arvidas Olsenas – „Pragaro angelų“ 3-iosios eskadrilės vadas, vykdęs kovos operacijas Kinijoje.
Jis pats netapo baikeriu, tęsė kariškio karjerą, tačiau palaikė draugiškus santykius su buvusiais kovos draugais ne tik iš oro pajėgų. Galbūt „nutrūkę“ baikeriai jam priminė išėjusius kovų laikų bičiulius, galbūt jis pats, po griežto ir disciplinuoto kariškio kauke buvo kiek kitoks, tačiau visa baikerių klubo „Hells Angels“ simbolika tiesiog persmelkta Antrojo pasaulinio karo JAV aviacijos junginių elementais, kuriuos klubui pasiūlė Arvidas.
Pokarinės JAV baikerių „vienaprocentininkų“ klubų kultūros atsiradimas visiškai arba didele dalimi sąlygotas atmosferos ir jausmų, kuriuos patyrė grįžę iš karo kariai. Negalėjimas vienu piršto spragtelėjimu tapti „tokiais kaip visi“, noras pajusti, kad už tavęs stovi tokie patys, kurie dengė tavo nugarą mūšio lauke.
Tegu ir ne visai angelai. Tegu iš pragaro, tačiau tie, kuriais gali pasitikėti. Kaip kadaise, liepsnojančiuose Europos bei Ramiojo vandenyno laukuose bei padangėse.
