– Papasakokite, kada ir kodėl pradėjote rašyti tinklaraštį?
– Dar kai laukiausi pirmojo vaiko, kaip ir dauguma būsimų mamų, pradėjau ieškoti tinklaraščių, kuriuose tikėjausi rasti patarimų kaip „teisingai“ auginti ir auklėti vaikus. Ir, mano nusivylimui, juos visus galėjau suskirstyti į tris kategorijas: vaikus auginti labai sunku ir aš nieko nespėju; vaikų auginimas yra tik gėlytės ir drugeliai; pamėk, pasidalink ir laimėk plaukų lankelį. Pasigedau teigiamo požiūrio į nemalonias situacijas, patarimų, kaip kalbėtis su vaikais jiems suprantama kalba, kaip nustatyti ribas ir leisti susipažinti su pasekmėmis.
Vieni sako, kad motinystė yra lengva. Kiti sako, kad motinystė yra sunki. Treti sako, ir aš sakau, kad motinystėje yra visko po truputį. Daug gražių akimirkų, daug pasiekimų, džiaugsmas, sulaukus pirmojo žodžio, nubraukta ašara po darželio pasirodymo, stiprūs apkabinimai, išsigandus kirmėlės ar tiesiog kutulio pabaisa prieš miegą. Lygiai tiek pat išmonės, susikaupimo, apmąstymų ir kantrybės. Aš žinau, kaip nelengva grįžti į kantrybės liniją, kai tave visiškai išmuša iš vėžių. Tiesą sakant, kai vieną kartą man jau norėjosi priklijuoti vaikus prie lubų, aš tiesiog užsidariau vonioje ir... verkiau penkias minutes. Nes tas užplūstantis bejėgiškumas, kai tavęs negirdi ir nesupranta, kartais galvoje pažadina mintis, jog mes esame blogi tėvai, kažko neišmokėme, kažkur suklydome, kažką „ne taip” ir „ne tada” padarėme, sukrečia ir sekundei atima šaltą protą. Bet kai „išleidi” pyktį ir apmaudą, sučiumpi save į rankas, tuomet suvoki, jog vaikai bando ribas. Kasdien. Vieni mažiau, kiti daugiau. Mes turime rasti būdą kalbėti su jais taip, kad jie mus suprastų. Ne sarkastiškai, ne pakeltu tonu, ne grūmojant kumščiu. Kalbėti jų kalba ir rodyti pavyzdį, nes iš pavyzdžių jie mokosi. Juk šalia vaiko negavome ir instrukcijos, mes mokomės kartu su jais. Mokomės būti gerais tėvais.
Kartais mes norime būti tokios idealios, jog pamirštame, kad ir mamos retkarčiais pavargsta. Jos būna piktos, liūdnos, nelaimingos. Kaip ir visi kiti normalūs žmonės. Nes vien tai, kad turi vaikų, nepaverčia tavęs geradare fėja. Supermamų visuomenėje pastaruoju metu tapo gėda pasakyti, kad tu jautiesi pavargusi, įsitempusi, kad tau liūdna. Nes „taip juk negalima”, tarė superdivos, turinčios tris aukles ir rašančios vien apie tobulą motinystę ir kažkodėl įsivaizduojančios, jog turi teisę kritikuoti kitas. Man norėjosi „žemiško” tinklaraščio ne tik apie batukus ir suknytes, o tokio, kuris įkvėptų kitus tėvus ir padėtų jiems rasti pozityvo net ir atrodytų beviltiškiausiose situacijose. Ir prieš kiek daugiau nei dvejus metus mamyčių klube pamačiau skelbimą, jog ieškomi „blogeriai“. Nusprendžiau pabandyti. Ir štai – regis, pradėjus nuo to atspirties taško visai neblogai pavyko. Šiuo metu tam tikra prasme kuriu tarsi savo vaikų vaikystės dienoraštį.
– Kaip kilo pavadinimo idėja?
– Visuomenėje vis dar girdimas stereotipas, jog vienintelė mamos apranga turi būti chalatas, vienintelis užsiėmimas – rūpinimasis vaikais ir namų ruoša, o vienintelis poilsis – piktžolių ravėjimas anytos sode. Apie laiką sau, pasisėdėjimus su draugais, keliones, šventes, pramogas ir šiaip visus kitus gerus „dalykus” mamos turėtų pamiršti, nes jos juk mamos. Ir nežinau ar tokie stereotipai labiau graudūs, ar juokingi, turbūt priklauso nuo to, kuriuo kampu į juos žiūrėsi. Kaskart kai bandau paprieštarauti ir garsiai pareikšti, jog po vaikų gimimo gyvenimas nesustoja, kuo puikiausiai galima keliauti ir pramogauti su vaikais, rasti laiko sau (daugiau nei ramiai nusiprausti vonioje), sulaukiu mane atakuojančios Puntuko dydžio akmenukų krušos, neva nieko aš neišmanau, nesuprantu, nežinau... Kartais matau, kaip kai kurios mamos pačios susikuria sau begalybę problemų. Tokių, kurios lengvai išsprendžiamos tiesiog pažvelgus į jas kitaip. Jos sako, jog nieko nespėja, neranda laiko sau, neranda laiko pasivaikščiojimams, kelionėms, teatrams, muzikai, knygoms, neranda laiko pasakoms ar žaidimams su vaikais (arba randa laiko jiems, bet tuomet pamiršta apie tvarkingus namus ir gražią save). Norėjosi pasiūlyti pamiršti visuomenėje įsišaknijusius stereotipus ir pažinti motinystės džiaugsmą, nenuskriaudžiant nei namų, nei vyro, nei vaikų, nei savęs. Rašyti norėjau apie viską – kaip nestresuoti, saugiai ir linksmai keliauti, kokias vietas Lietuvoje aplankyti, kaip nekreipti dėmesio į nereikšmingas smulkmenas (kurios pradžioje atrodo, kaip dideli „baubai”), kaip susikalbėti su vaikais ir juos motyvuoti, kaip rasti laiko sau ir tik sau. Apie tai, kaip pailsėti nuo/be vaikų. Žinoma, yra ir tokių, kurios sako, jog aš fantazuoju ir visko spėti neįmanoma. Įmanoma (žinoma, proto ribose suvokiant žodį „viską”). Neapsikraunu smulkmenomis, nestresuoju dėl kiekvieno vaikų kniurktelėjimo, turiu savus būdus susitvarkyti su vaikus ir net vyrą kartais atakuojančiais ožiukais. Ir siūlau išbandytus patarimus, kaip motinystę paversti nepaprasta patirtimi, o ne vien kniurksojimu ant sofutės (nors būna ir tokių dienų...). Ir ilgai svarstyti pavadinimo neteko. Tiesiog „Mama, kuri viską spėja“.
– Natūraliai kyla klausimas, kaip viską spėjate?
– Išduosiu paslaptį – kadangi šiuo laikotarpiu visi dirbame iš namų, būna tokių dienų, kai aš sėkmingai dirbu su pižama, visą dieną paslapčiomis nuo vaikų valgau paslėptus skanėstus, nekloju lovų, užsimerkiu priešais skalbinių dėžę, nekreipiu dėmesio į vaikų kambario chaosą, ištiesiu tris metrus popieriaus ir duodu flomasterius. Po to žinomą valandą šveičiu tuos flomasterius nuo grindų, rankų, veido, liežuvio, ausų, žandų, plaukų ir visur kitur. Būna taip, jog ir vakarienei nieko negaminu, o mano šeima apsidžiaugia, jog valgysime picą. Ir visi laimingi.
Aš ramiausiai, be jokios sąžinės griaužaties, „leidžiu” savo vyrui su vaikais žygiuoti į kiemą, juos prausti, migdyti, tvarkyti namus ir net keltis naktimis. Nes abu mes pavargstame vienodai. Ir tais kartais, kai jis naktį nueina pažiūrėti, kuris iškrito iš lovos, aš ramiausiai miegu. Tiesą sakant, dažniausiai apsimetu mieganti, kad tektų eiti jam. Profilaktikai. Nes nėra tokio dalyko kaip „padedu žmonai”. Tu negali „padėti” ties tuo, ką ir šiaip tau priklauso daryti: namai abiejų, todėl tvarkyti juos turi abu, vaikai abiejų, todėl ir rūpintis jais turi abu. Šiuolaikinės mamos kažkodėl linkusios nuvertinti vaikų tėčius. O nereikėtų. Kaskart kai man sunkiai sekasi užmigdyti vaikus, prisistato mano vyras ir tvarkingai suguldo juos į loveles. Kai palieku juos ir išvažiuoju savo reikalais, jie stato palapines, žaidžia krepšinį, kepa medžiagines morkas, eina lenktynių ar sukonstruoja namą su ant stogo sumontuotais šautuvais ir medžių giraite. Jie visada pavalgo – šaltų užkandžių, sausainių, uogų tiesiai iš šaldiklio ar sukemša picą iš netoliese esančios picerijos. Su tėčiu mano vaikai daro bardaką, valgo pirštais, degustuoja vandenį iš šešių skirtingų stiklinių, piešia flomasteriais ant grindų ir terlioja sienas. Jie visu garsu užsileidžia kiekvieno pageidaujamas dainas ir trypia kol pastovi ant kojų. Tėčiai kuo puikiausiai susitvarko. Gal ne visada taip, kaip norėtųsi mamoms, bet taip, kad būtų smagu jiems. Čia ir visa paslaptis – neapsikrauti nereikalingomis smulkmenomis ir tiek į namų ruošą, tiek į rūpinimasį vaikais įtraukti vyrą.
– Kokių reakcijų sulaukėte iš artimųjų? Ar niekas nebandė atkalbėti, kad kam čia viešai rodyti savo gyvenimą?
– Iš tiesų sulaukiau dvejopų vertinimų – vieni labai laukė ir skatino, kiti kraipė galvą, daugmaž „kokią tu čia nesąmonę sumastei”. Vis tik aš stengiuosi per daug neafišuoti savo gyvenimo, mieliau pasirinkau anonimo rolę, tad niekur mano tinklaraštyje nerasite nei ryškių vaikų, nei ryškių mano nuotraukų. Visos jos tyčia apdirbtos taip, kad būtų matomi tik siluetai. Bent jau šiuo metu man vis dar patinka būti paslaptinga ir išlaikyti intrigą, o kas čia slepiasi kitapus kompiuterio ekrano.
– O komentarų iš nepažįstamųjų sulaukiate? Kokie jie dažniausiai būna? Kaip atsilaikote neįsiveldama į internetines diskusijas tarp mamų?
– Supermoterys mane jau labai daug kartų yra titulavusios blogiausia pasaulyje mama. Dėl daugelio priežasčių: kad daviau mišinuko, kad duodu saldainių, kad duodu planšetę, kad kas mėnesį su vaikais neaplankome visų įmanomų gydytojų, kad nedezinfekuoju žaislų ir tuo pačiu dezinfekciniu kasdien neplaunu grindų, kad nemaitinu vaikų trijų rūšių vitaminais, kad einame per lietų į lauką, kad vaikai miega savo lovose, kad neleidžiu voliotis maiste, kad vaikams nubrėžtos ribos, kad dalinu patarimus ir apskritai – kad turiu nuomonę. Ir visose šitose situacijose pamirštamas elementarus sveikas protas ir suvokimas, kad kiekvienoje šeimoje gyvenimas ir situacijos yra kitokios. Štai jeigu duodu saldainių – tai ne maišą, o vieną. Jeigu duodu planšetę – tai su laiko ribojimu. Jeigu per lietų šokinėjam per balas – tai tam turime tinkamą aprangą. Jeigu vaikai miega savo lovose – tai mes visi taip puikiai išsimiegame ir pailsime. Jeigu neleidžiu voliotis maiste – tai todėl, nes, mano nuomone, maistas yra skirtas valgymui. Jeigu brėžiu ribas – tai tik tam, kad vaikas suvoktų, jog visame pasaulyje yra taisyklės ir pagarba aplinkiniams. Jeigu duodu patarimą – tai ne tam, kad pasijausčiau teisi, o tikėdamasi, jog galbūt ir tik galbūt tas patarimas galėtų būti naudingas. Nesiveliu į bereikšmes agresyvias diskusijas, nes manau, jog kiekviena iš mūsų viską darome taip, kaip esame įpratusios, kaip mums atrodo tinkama, kaip mums atrodo teisinga. Įvairiose situacijose mes elgiamės skirtingai, nes mus supanti artimiausia aplinka, mūsų patirtys, norai, pomėgiai, požiūriai skiriasi. Tačiau visos savo žodžiais ir darbais siekiame vieno ir to paties – įš gero vaiko užauginti gerą žmogų. Ir jeigu tik išmoktume šiek tiek daugiau girdėti, šiek tiek daugiau suprasti kitus, šiek tiek labiau priimti kitokį suvokimą, šiek tiek atsižvelgti į kitų patarimus ir patirtis – nieko neprarastume. Vaikai mokosi kasdien, klausinėja, domisi, bando, klysta, vėl bando. Ir su kiekviena klaida, kiekvienu nauju pokalbiu, kiekvienu atradimu jų pasaulis plečiasi. Mums reikėtų perimti šį pavyzdį. Ir manau pradėti čia reikėtų nuo pagarbos viena kitai. Nes jeigu nėra pagarbos – nebus ir protingos diskusijos.
Žinoma, šalia to pluoštelio negatyvių komentarų, gausu ir tokių, kurie palaiko, paskatina, duoda puikių patarimų. Galėčiau teigti, jog mano puslapio auditorija „auga” teisinga linkme, o sekti mane renkasi protingos mamos, protingi tėčiai ir galų gale šiaip protingi žmonės dar neturintys vaikų, tačiau mėgstantys pasijuokti ne tik iš „mamų kasdienybės” ar vaikų išdaigų, bet lygiai taip pat ir iš vyro bei moters santykių.
– Į kokį skaitytoją orientuojatės? Kam skirtas tinklaraštis?
– Yra kategorija mamų, kurios visada (ir privalomai su pluoštu keiksmažodžių) pabrėžia, kokia sunki ir nepakeliama yra motinystė, kokie nesukalbami ir apskritai siaubingi yra vaikai, kokios jos pavargusios, nusikalusios, neišlipa iš chalato, neranda laiko valgyti, neranda laiko miegoti, nesiprausia savaitėmis ir išvis – greičiau į darbą. Ir dar geriausia su ilgais viršvalandžiais.
Yra kategorija mamų, kurioms vaiko kakutis yra pats nuostabiausias dalykas pasaulyje, aplink jas tik debesėliai, gėlytės ir pasaulis iki šleikštulio persismelkęs pozityvu. Jų vaikai niekada nepyksta, nesiožiuoja, neužsigauna ir apskritai yra minkšti, pliušiniai ir be nervų ląstelių. Joms vaikų nereikia auklėti, nes jų vaikai yra tokie puikūs, kad augdami save auklėja patys.
Dar yra kategorija mamų iš serijos „like, share, mano vaiko naujas škurlis”, nes svarbiausias dalykas yra suderinta dvimečio apranga rudeniniame tešlyne. Nes jeigu kasdien neįkelsi į soc. tinklus pluošto naujų vaiko derinių, tai kiti netyčia gali pamiršti, kad tu apskritai tą vaiką turi.
Dar yra tokia kategorija mamų, kurios turėdamos vos mėnesio laiko kūdikėlį jau nurodinėja visiems aplinkiniams, kaip tinkamai auklėti kone paauglius (nes jūsų ilgametė patirtis palyginti su jos vienu mėnesiu yra faktiškai nulinė) ir kaip jau jų vaikas „tikrai šitaip niekada nedarys”. Nedarys. Niekada. Tikrai tikrai.
Dar yra mamos, kurios visada kritikuoja kitas: ne tą valgei, ne taip gimdei, ne taip žindei, ne taip primaitini, ne taip lavini, ne taip rengi, ne taip... Žodžiu – tiesos nešėjos 5000 ir pabandyk tu joms pateikti savo nuomonę, tai užmėtys viskuo, kas po ranka pasimaišys. Įžeidinėjimais ypač. Ką jau ten bekalbėti, kad kūdikis turi lankyti bent penkis skirtingus būrelius, nes jeigu mąstai, kad tavo metinukui pakanka vieno lavinamojo užsiėmimo grupėje kelis kartus per savaitę – esi niekam tikusi ir išvis, kaip drįsti išeiti į gatvę.
Ir po viso šito liūdno sarkazmo vis tik smagiausia, kad daugumą sudaro normalios mamos. Tos, kurios girdi. Tos, kurios mato realų (visokį!) pasaulį, realius vaikų norus, realias vaikų problemas, ožius, atsikalbinėjimus, piešinius, apkabinimus, šokius, dainas ir pluoštą kitų sudedamųjų dalių. Šalia to jos dar mato savo gyvenimą, savo norus, savo tikslus, savo poilsį ir apskritai visoje toje rutinoje nepameta savęs. Mamos, kurios prisimena, kad ir jų vyras yra šiek tiek vaikas, kuriam taip pat reikia dėmesio. Mamos, kurios užuot facebooke dejavusios, „kaip knisa tos išmėtytos servetėlės”, atsikelia ir per kelias minutes visą tą jovalą sutvarko. Mamos, kurios gali. Ir kurios sako, kad negali, nes/kai paprasčiausiai tingi ir nuoširdžiai nori gulėti visą dieną susikėlusios koją ant kojos. Nes ir joms būna tokių dienų. Mamos, kurios klysta ir atsiprašo, diskutuoja ir mokosi. Mamos, kurios ne koneveikia kitų. Mamos, kurios ne kritikuoja, o pataria. Mamos, kurios palaiko. Mamos, kurios yra įkvėpimas savo vyrui ir savo vaikams. Mamos, kurios supranta, kad motinystė yra visokia.
Ir nors pradžioje mano tinklaraštis buvo orientuotas į mamas, šiuo metu pastebiu, jog mane seka ne tik mamos, prie jų prisijungė ir tėčiai. Smagu. Juk ne tik apie vaikus mes čia kalbame. Man patinka paliesti vyro ir moters santykius, šeimos problemas, galų gale tam tikras visuomenės aktualijas. Juk keičiantis ir augant auditorijai, tinklaraštininkas turi augti kartu su savo skaitytojais. Tad sakyčiau, jog mano tinklaraštis skirtas visiems, kurie vietoj problemų nori ieškoti sprendimų, kiekvienoje situacijoje ieško pozityvo ir, žinoma, tiems, kurie nesusipykę su sarkazmu.
– Gal pastebėjote, kokios temos sulaukia didžiausios susidomėjimo? Kurios labiausiai kelia diskusijas?
– Mes galime diskutuoti įvairiomis temomis, priimti kitokią nuomonę, plėsti savo tolerancijos ribas ir suvokimą. Tačiau. Yra temos, kuriose esame kategoriški. Skiepai man – viena tokių. Niekada nesuprasiu tų žmonių, kurie savo noru, vedami mados ir jokio medicininio išsilavinimo neturinčių asmenų sapalionėmis, atsisako skiepyti savo vaikus arba, užuot važiavę su sergančiu vaiku į ligoninę, konsultuojasi facebooke. Jeigu norite komentarų bangos – parašykite įrašą apie skiepus, cezario pjūvį, vegetarišką vaikų mitybą ir panašiai. Populiarumo įrašas tikrai sulauks, tiksliau – taps tikra komentatorių „pjautynių arena”.
– Ar yra temų, kurių vengiate savo tinklaraštyje?
– Yra tokių žmonių, kurie labai mėgsta gyventi kitų gyvenimus. Ir viską kitiems reguliuoti, ypač moterims – kaip lauktis, kaip gimdyti, kaip maitinti, kaip auklėti, kaip atrodyti, kur eiti, kur neiti ir bla bla bla. Ypač reguliuoti mėgsta tie, kurie net vaikų neturi. Blondinė – kvaila. Juodaplaukė – dar kvailesnė. Stambi – apsileidus. Liekna – perkarus. Nėštumo metu valgai daug – neprisižiūri. Valgai mažiau – kenki vaikui. Maitini mišiniu – esi bloga. Maitini mamos pienu – esi apsėsta. Verdi košes namuose – esi smulkmeniška, duodi pirktines – esi tinginė. Namuose bardakas – esi nevala, namai blizga – esi per daug pedantiška. Eini į viešumą – nesirūpini vaiku, neini - esi aplaidi. Kreipiesi į medikus – esi paranojikė, nesikreipi – esi mažų mažiausiai trenkta. Ir taip be sustojimo. Lygiai taip pat ir čia – kad ir kokia tema berašytum, vis tiek, tikėtina, jog kažkam kažkas užklius. Todėl jokioms temoms nesakau „ne“.
– Kiek vaikučių auginate? Kokie jie?
– Turiu beveik šešerių metų sūnų ir trejų metų dukrą. Man, kaip ir kiekvienai mamai, mano vaikai yra patys gražiausi, mylimiausi, „fainiausi“ ir visokie kitokie „-iausi“. Abu gali kalbėti be perstojo. Vienu metu. Apie viską. Apie lempą, apie žolę, apie sniegą, apie mašiną, apie filmuką, apie pyragą ir dar apie 1000 kitų jiems svarbių temų. Ir pabandyk tu, mama, negirdėti, ką jie ten vienas per kitą šaukia. Žinoma, kaip ir visi gudrūs vaikai, jie žino kaip įtikinti mane nusileisti vienose ar kitose situacijose ir yra puikūs derybininkai. Jeigu savo kambarį taip gerai mokėtų susitvarkyti kaip ir derėtis, ten visada būtų auksinė tvarka.
– Papasakokite apie save: ar dirbate, kokia jūsų profesija? Ar ketinate grįžti prie darbų, o gal imtis kažko visiškai naujo?
– Taip, turiu pastovų, taip vadinamą „normalų“ ofisinį darbą elektroninės komercijos/rinkodaros srityje. Be to, kasmet tam tikrais laikotarpiais šalia savo kasdienių darbų, aš dar tampu laiko planuotoja, renginių organizatore, dovanų patarėja, kvietimų maketuotoja, dekoratore, užkandėlių gamintoja, vakarienių rengėja, stiliste, plaukų modeliuotoja, telemarketingo specialiste, derybininke, vairuotoja, muzikante, degustatore, renginių vedėja, navigacija, parduotuvių atakuotoja ir dar 1000+. Nes laikas toks, kai įvairios progos išpuola kone kasdien. Ir, skirtingai nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, aš tuo visiškai nesiskundžiu. Man patinka „veiksmas”, nes kuo daugiau veiklos turi, tuo daugiau visko suspėji.
– Gal turite patarimų šeimoms, kur ir kaip šiuo metu turiningai praleisti laisvalaikį su šeima?
– Kažkada paklausiau sūnaus, ką jis šiandien norėtų nuveikti, gavau atsakymą: nieko, aš noriu tik tingėt ir nieko nedaryt. Pasvarsčiau, kad visiems kartais pasitaiko tokių dienų, tad kodėl gi ne. Be to, buvo įdomu įvertinti – galbūt jis jau pakankamai didelis savo dieną planuoti pats. Tai... Esate žiūrėję Žaibą Makvyną keturis kartus per dieną? Ne? O aš jau esu... Bet į vakarą jis nebenorėjo klausytis, o mes nebežinojome, kaip su juo bekalbėti. Tad dar kartą įsitikinau, koks svarbus vaikams yra dienos ritmas. Dienotvarkė skatina vaiko savarankiškumą, gebėjimą planuoti, primena ne tik apie teises, bet ir apie pareigas: tu turi teisę žiūrėti filmuką, bet tavo pareiga susitvarkyti kambarį, pašerti kačiuką ir t.t. Tiesiog svarbu, jog vaiko dienotvarkė būtų formuojama atsižvelgiant į jo amžių, pomėgius, šeimos ritmą. Reikia nepamiršti, jog kiekvienas vaikas individualus, tad svarbu, kad dienos planas vaikui būtų įdomus. Todėl tokio plano kūrime turi dalyvauti ir jis pats, o kad planas būtų lengviau įsimenamas, jį galima pagaminti pasitelkus fantaziją ir pakabinti vaikui matomoje vietoje.
Jau senokai įsitikinau, kad vaikams nereikia 100 lavinamųjų žaislų. Vaikams reikia vaizduotės. Ir tuomet net viena kaladėlė gali tapti tuo 100 įsivaizduojamų daiktų. Štai mūsų kilimas šiandien tapo valtimi. Židinys – vietoj švyturio. Žaislai ir sesė – brangus krovinys. Planšetė – nes su muzika plaukti smagiau. Vaikų fantazija beribė, reikia tik leisti jiems įsijausti.
Šiuo laikotarpiu dažniausiai tenka ieškoti veiklos namuose. Man labai patinka stalo žaidimai. Jie lavina vaiko gebėjimą susikaupti, kantrybę bei atkaklumą ir yra puikus pasirinkimas kokybiškam laikui su šeima. Juk žaisti gali visi. Vaikams nereikia įmantrių ar brangių žaidimų. Užtenka kažko visiškai paprasto ir susidomėjimas bent valandai garantuotas. O didelių įvairių veiklų sąrašu savo tinklaraštyje pasidalinau dar pirmojo karantino metu, ten tėvai tikrai gali rasti visiems tinkamų ir lengvai įgyvendinamų idėjų.
– Ar turite receptą, kaip atsipūsti nuo buities? Ką tokiomis akimirkomis darote pati?
– Aš nesu vien tik mama. Aš esu dar ir moteris, žmona, draugė, dukra ir šiaip žmogus. Ir keistai žiūriu į tuos, kurie labai atkakliai bando man paaiškinti, kad aš neturiu teisės į asmeninį laisvalaikį be vaikų. Kažkaip visada maniau, kad mamos statusas neatima iš tavęs teisės į keliones, atostogas, vyno taurę. Ir kad net mamos turi teisę pabūti tik su vyru, tik su draugėmis ar galų gale vienos pačios tik su savimi.
Kiekviena turime savų būdų pailsėti. Turiu draugę, kurios didžiausias poilsis yra namų ruoša (dievaži, gyvenime nesuprasiu), draugę, kuri pailsi gamindama (nope, aš ir ne kulinarė). Dar kitos siuva, veria, mezga ir daro begalę kitų dalykų, kurių aš nemoku. Dar kitos mamos eina pasipykti į mamų forumus. Irgi laisvalaikis, vienok. O aš pailsiu rašydama. Ne tik apie mamiškus reikalus. Apie daug ką. Čia mano pomėgis, poilsis, relax'as, meditacija ir t.t. Kai kurios moterys pamiršta, kad lengvam „čia ir dabar” poilsiui nebūtinas kurortas už kelių tūkstančių kilometrų. Kartais tam, kad šiandien nesusprogdintum namų, pakanka tiesiog mėgiamos veiklos. Įsigyti virbalus, nusipirkti vašelį, iškepti tortą, parašyti eilėraštį, pasiūti vaikui kelnes, pasodinti gėlių, galų gale – nusipirkti suknelę ar apeiti aplink namą. Kažkas juk vis tiek tiks.
– Kur semiatės žinių apie motinystę? Knygos, kitų patirtis, internetas?
– Manau, geriausi mokytojai yra mūsų pačių vaikai. Tu gali perskaityti 100 knygų, tačiau tai nebūtinai reiškia, jog ten siūlomi metodai tiks tavo vaikui. Visi vaikai skirtingi ir mes turime rasti kiekvienam vaikui tinkamus auklėjimo ir ugdymo metodus. Žinoma, kai susiduriu su kažkokiomis problemomis ir pritrūkstu žinių, tam yra visagalis google, kuris išmeta nemažai paieškos rezultatų. Skaitai psichologų rengtus straipsnius, skirtingas nuomones ir vertini, kuri iš jų būtų „tinkamiausia” tavo vaikui.
