Tarptautinė operacija atskleidė, kokį pavojų slepia jūra
Deja, tačiau mūsų jūra iki šiol yra vis dar yra „prifarširuota“ pirmojo bei antrojo pasaulinių karų palikimu – minomis, bombomis bei kita karine atributika. Tad vien tik per vieną – 2016 m. vykusią tarptautinę operaciją „Open Spirit 2016“ – buvo išžvalgyta keliasdešimt kv. jūrmylių jūros dugno ploto. Ir ką gi: minų paieškos operacijų metu jūros dugne jau rastos kelios jūrines minos ir viena torpeda. Arčiausiai rasta jūrinė mina buvo aptikta apie 1,5 jūrmylės (apie 3 km), toliausiai 43 jūrmylės (apie 80 km) nuo Klaipėdos uosto vartų. Didžioji dalis minėtų pavojingų radinių sunaikinta vietoje mažesnio galingumo sprogmenimis. Iš įdomesnių daiktų dar aptikta 11 jūrinių minų inkarų, 2 raketų dalys, 3 mokomosios jūrinės minos ir 3 nuskendusių laivų liekanos.
Išminavimo laivai kone kasmet skenuoja jūros dugną Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėje ekonominėje zonoje, o narai-išminuotojai ieško sprogmenų priekrantės zonoje pagal paskirstytus operacijos darbų rajonus, kurie buvo parinkti remiantis istorine medžiaga patvirtinančia minavimo darbus jūroje pirmojo bei antrojo pasaulinių karo metais. Be to, šiose paieškose vienijamos Lietuvos, Švedijos ir Vokietijos turimos duomenų bazės – kas gi ten dedasi, mūsų Baltijos jūros dugne? Tad nieko nuostabaus, kad minėtoje karinių „suvenyrų“ paieškos operacijoje dalyvavo 19 karinių laivų, 9 narų-išminuotojų komandų ir kitų specialistų iš 14 šalių.
Vikingų laivas mūsų pakrantėje dar neaptiktas, bet…
Visų pirma V.Žulkus patikslina mūsų jūrų pakrantės ribas, kuri yra išimtinai Lietuvos valstybės jurisdikcijoje. Tai – 12 jūrmylių vandens juosta nuo krantų ir yra mūsų teritorinės jūros riba. Be to, papildomai 24 jūrmylės nuo krantų yra gretutinės zonos riba. Dar giliau į jūrą brenda mūsų ekonominė zona, kuri ribojasi su Rusijos, Švedijos ir Latvijos ekonominėmis zonomis. Tad ir Lietuva, kaip ir kitos prie Baltijos esančios valstybės turi po gana plačią jūros juostą, kurioje gali būti nuskendusių pačių įvairiausių istorinių artefaktų. Ir kurių paieška yra išimtinai mūsų valstybės jurisdikcijoje. Ko dar gali tikėtis rasti dabartinės bei ateites povandeninių archeologų kartos? Pvz., ar mūsų pakrantėje galima tikėtis aptikti vikingų laivą? Progesorius tokios galimybės neatmeta: tarp 900 ir 1000 m.e. metų rytinėje Baltijos pakrantėje yra buvę bent keli kuršių tolimosios prekybos centrai.
Juk XI–XII a. kuršių piratai tvirtai kontroliavo Baltijos jūros rytinę dalį ir išsiruošdavo dar toliau – plėšikavo Danijos bei Švedijos pakrantėse. O su vikingais santykiai, matyt, buvo įvairūs, tame tarpe – ir prekybiniai. Juk be kuršių žinios skandinavų vikingų laivai negalėdavo per Kuršių lagūną pakilti Nemunu aukštyn. Todėl, tikisi pašnekovas, mūsų vandenyse turėtų būti nuskendusių ir skandinavų, ir kuršių, o gal – ir senųjų prūsų vikingų tipo laivų. Tik jie kol kas neaptikti. Jūroje arčiau krantų, kur yra srovės ir nešamas smėlis, jie gali būti po dugno sąnašomis. Tad tokie atradimai, įsitikinęsV.Žulkus, labai tikėtini.
O vėliau – jau nuo XIII. a. pradžios pro mūsų pajūrį ėjo laivų karavanai iš Vokietijos uostų į atėjūnų užgrobtas Dauguvos žiotis, kur jie įkūrė savo forpostą – pilį bei miestą Rygą (Klaipėda buvo užgrobta kiek vėliau). Juk Kalavijuočių ordinas mūsų kaimynus latvius okupavo, išlipęs į sausumą iš jūros. Todėl ir visą to meto karo žygių įrangą – nuo ginklų, maisto atsargų iki statybos įrankių – vokiečiai buvo priversti atsigabenti tik jūra. Dalis tų laivų, aišku, garmėjo į dugną, – ypač per pavasarines bei rudens audras. Seniausios žinios apie nuskendusius, į pakrančių seklumas sudužusius ir pakrantėn išmestus laivus siekia XIV a. pradžią. 1313 m. didelis pavasarinis štormas pražudė kryžiuočių flotilę, kuri plaukė į Klaipėdą. Ateivių kronikose rašoma apie 1422 m. spalį kilusią didžiulę audra, kurios metu prie Palangos krantų sudužo iš Redin uosto plaukęs laivas. Žmones, 32 arklius ir dalį krovinio pavyko kryžiuočiams išgelbėti, visa kita – pasiglemžė jūra. Dar, pvz., 1431 m. prie Šventosios sudužo laivas, plaukęs iš Westerwik į Gdanską. Be abejo, laivų plaukė žymiai daugiau (ir skendo analogiškai), nei aprašo to meto kryžiuočių bei kalavijuočių kronikos.
Šimtus metų gyvenome prie jūros, jos tarsi „nepastebėdami“
Po to, kai 1252 m.mes praradome Klaipėdą – vienintelį uostą Baltijoje, LDK niekada ir nebeturėjo jam tolygaus kito uosto. O ir to meto diduomenės, kaip ir Abiejų Tautų Respublikos valdovų mintys bei veiksmai šimtus metų buvo nukreipti į „rytų frontą“ – nesibaigiančius karus su Maskvos kunigaikštyste. Todėl jūra šalia mūsų buvo, o bent vieno rimto uosto – neturėjome (Šventosios uostelis buvo labai jau apgailėtinas). Todėl rytine Baltijos pakrante XV–XVIII a. nuolat kursavo įvairių valstybių laivai, kurių dalis, aišku, amžiams liko mūsų pakrantės vandenyse. Štai, pvz., XVI a. pradžia buvo pažymėta net keliais uraganais. 1518 m. liepos 26 d. į krantą tarp Karvaičių (Juodkrantės) ir Nidos į Kuršių nerijos pakrantę buvo išmestas Gdansko pirklių laivas. 1518 m. gruodžio 8–15 d. uraganas nuskandino 14 laivų pakrantės vandenyse tarp Klaipėdos ir Liepojos ir išmetė į krantą du laivus – vieną prie Naglių kaimo Kuršių nerijoje, kitą – prie Klaipėdos. Pastarasis buvo švedų laivas. Analogiškas uraganas yra buvęs ir 1519 m. pradžioje, kurio metu prie Šventosios į krantą buvo išmesti du laivai, o gegužės 18 d. prie Naglių vėl sudužo Livonijai priklausantis laivas.
Iš XVII a. irgi yra žinių apie laivus sudužusius prie Klaipėdos ar netoli Šventosios uosto. 1635 m. rudenį prie Palangos sudužo, spėjama, švedų karo laivas, iš kurio nuimtos 5 patrankos atiteko Palangos seniūnui. O 1637 m. rudenį kilęs didelis uraganas nuplovė 1520 m. pastatytą mūrinę Šventosios bažnyčią ir net visą pusiasalį, kur ji stovėjo.
Apie 1655 m. prie Kuršių nerijos buvo išmesti du karo laivai – švedų fregatas ir Liubeko šutė. Juos pavyko vėl nutempti į jūrą ir – abu trofėjai – padarė pradžią dar tik kuriamam Prūsijos kunigaikščio karo laivynui.
1683 m. rugpjūtį per štormą 5 laivai išmesti Klaipėdos apylinkėse prie Karklės. Vienas jūreivis nuskendo, krovinys buvo išgelbėtas valtimis. 1695 m. seklumoje ties Palanga įstrigo anglų pirklių bendrovei Šventojoje priklausęs laivas, kuris po to (pagal dar kuršių laikus menančią tradiciją) buvo nusiaubtas palangiškių. 1699 m. lapkritį du Lenkijos laivai su žmonėmis plaukė tirti galimybių restauruoti uostą Žemaitijoje (Šventosios uostą). Vienas iš jų sudužo, prie pačios Šventosios užšokęs ant smėlio seklumos. Žuvo 4 žmonės. Beje, XVIII a. Šventosios prekybinis uostas jau nustojo egzistuoti, tad po to žinios apie sudužusius laivus yra daugiau susijusios su Klaipėda.
1804 m. pradžia Klaipėdoje buvo paženklinta tragišku įvykiu. Naktį iš sausio 31 į vasario 1 dieną prie Klaipėdos užplaukė ant seklumos Anglijos burlaivis „Guardian“. Bandant nutempti jį nuo seklumos staigiai pakilo štormas, inkarai neišlaikė ir ryte laivas sudužo, o kartu su juo – 54 jūreiviai, žvejai ir darbininkai.
1808 m. vasarį didelė audra Klaipėdos pakrantėse išmetė į krantą net 9 laivus. Iš jų 6 buvo bangų sudaužyti.
1829 m. gegužės 1 d., pučiant stipriam pietvakarių vėjui, ties Klaipėda buvo išmesti net 4 burlaiviai.
1849 m. sausio 23 d. Klaipėdos brigas „Albertine“, kuris plaukė iš Liverpolio su druskos kroviniu, buvo išmestas ties Melnrage ir sudaužytas vakarų vėjo.
1851 m. sausio 12 d. prie Šventosios per štormą buvo išmestas Klaipėdos barkas „Urania“, kuris plaukė iš Lisabonos į Klaipėdą. Nuskendo įgula ir 8 gelbėtojai.
1854 lapkričio 4 d. baisus uraganas per keletą šimtų žingsnių nuo uosto įplaukos ant seklumos išmetė Prancūzijos burlaivį „Nouveau Prosper“ iš Diunkerko. Išgelbėta visa įgula, išskyrus vieną jūreivį.
1858 m. ties savo uostu pražuvo net trys Klaipėdos burlaiviai. Žodžiu, apibendrina gana atšiaurias navigacijos sąlygas prie mūsų krantų V.Žulkus, iki pat XX a. pradžios, kas keleri metai Klaipėdos uosto apylinkėse vis skęsdavo laivai.
O vėliau savo duoklės pareikalavo abu pasauliniai karai. Pirmoji jų auka – Vokietijos karo laivas šarvuotas kreiseris FRIEDRICH CARL. Nuleistas į vandenį 1902 m., šis gana modernus to meto karo laivas užšoko ant Rusijos laivyno nuleistos į vandenį minos ir 1914 m. lapkričio 11 d. nugarmėjo į dugną. Nuskendęs kreiseris guli netoli jūros sienos su Rusija, apie 70 m gylyje.
Kitas mūsų teritoriniuose vandenyse besiilsintis skenduolis – pagalbinis vokiečių karo laivyno laivas FÜSILIER. 1944 lapkričio 20 vos apie 1,5 km nuo kranto laivui darant posūkį kairiuoju bortu, nuo kranto jį iš patrankų ir sunkiųjų tankų pradėjo apšaudyti Raudonoji armija. O vėliau laivą dar subombardavo aviacija. Žuvo 287 žmonės.
Netoli Klaipėdos vis dar tebelaukia savo valandos (ir – galbūt kada nors bus iškeltas į jūros paviršių) vokiečių povandeninis laivas U-580. Jis nuskendo karo pradžioje – 1941 m. lapkritį, susidūręs su tos pačios flotilės aptarnaujančiu laivu netoli Klaipėdos uosto. Žuvo 12 jūreivių, 32 buvo išgelbėti. Laivas guli gana sekliai – vos 38 m gylyje.
Beje, mūsų teritoriniuose vandenyse guli ir rusų povandeninis tipo Щ („Щука“) povandeninis laivas. Tiesa, 43 m gylyje ir – gana toli jūroje. Laivas perlūžęs į dvi dalis. Jo nuskandinimo aplinkybės kol kas dar nežinomos (mat neidentifikuotas laivo numeris).
Mūsų pakrantės vandenys turtingi ne tik nuskendusiais laivais
V. Žulkus atkreipia dėmesį, kad Klaipėda ir Šventoji – visais laikais – nebuvo labai jau svarbūs Baltijos uostai. Todėl apie Rygą ar Taliną nuskendusių laivų yra žymiai daugiau. Bet mes, pasirodo, turime ir kitokių povandeninių „turtų“. 24–30 m gylyje toli jūroje ties Juodkrante yra aptiktas ir tyrinėtas gerai išlikęs prieš 11 500 m. jūros užlietas miškas. Galite įsivaizduoti, koks tai vaizdas: jūros dugne ir toliau „auga“ medžiai. Tiksliau, jau tik jų kamienai, per tūkstančius metų nušlifuoti povandeninių srovių. Ten ir toliau bus ieškoma gyvenviečių liekanų, kurios neabejotinai egzistavo rytinėje Baltijos pakrantėje ankstyvojo mezolito laikotarpiu.
Todėl profesorius didelis viltis deda į Klaipėdos universiteto įsigytą laivą „Mintis“, kuris yra visapusiškai pritaikytas vykdyti panašias paieškos ekspedicijas.
