Misija neįmanoma
„Suprantu, kad įvairūs ekspertai sakys – nieko tokio, darbdavys jus turi suprasti ir atsižvelgti į situaciją, arba – gal vis dėlto verta bandyti ir toliau dirbti iš namų su vaiku, bet... taip gali kalbėti tik tie, kurie arba neturi mažų vaikų, arba kurių vaikai jau užaugo ir jie tiesiog neprisimena, kokie aktyvūs yra mažyliai, kaip jie nelinkę žaisti ir užsiimti vieni ir kaip sudėtinga jiems paaiškinti, kad „mamytė dabar turi dirbti“, – pasakojo moteris.
Anot jos, dirbti iš namų su vienerių metų dukra – misija neįmanoma. „Taip, galima būtų kelias dienas paimituoti darbą, apgesinant gaisrus ir darant didelio dėmesio nereikalaujančias užduotis, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai turėtų įtakos darbo rezultatams ir našumui“, – svarstė pašnekovė.
Tiek ji, tiek jos vyras bandė savaitę dirbti iš namų. „Sutarėme, kad „pridengsime“ vienas kitą nuotolinių darbinių skambučių metu. Iš pradžių buvo lyg ir neblogai, bet paskui tie skambučiai pradėjo dubliuotis, vyras įbėgdavo pas mane užsibarikadavusią miegamajame, kad jau jam reikia jungtis į jo „susitikimą“. Man tekdavo staigiai pasišalinti iš pokalbio vidury sakinio. Tuo metu, kai nereikėjo būti pasiekiamai, bandydavome keisdamiesi daryti darbus prie kompiuterio, kitas tuo metu turėjo „žaisti ir užimti dukrą“, bet kaip tyčia – daugiausiai ją tuo metu domindavo tas iš tėvų, kuris būdavo prie kompiuterio, nepadėjo jokie žaislai ir siūlomos pramogos, ji tiesiog prilipdavo prie dirbančio tėvo ir rėkdavo, kol atkreipdavo jo dėmesį ir priversdavo padėti kompiuterį į šalį arba paimti ją ant kelių, kad ji galėtų spaudinėti klaviatūrą. Atradome būdą, kad trumpam prisėsti prie darbų padeda „skanukai“, bet dienos pabaigoje suskaičiavome, kad dukra suvalgė keturias vaisines tyreles, du didžiausius riestainius ir dar visokio smulkaus šlamštelio, taigi supratome, kad tai irgi ne išeitis, kitaip greitu metu atsiras naujų problemų, susijusių su mityba. Žinau, kad vyresnių tėvų vaikai laiko darbui laimi leisdami vaikams žiūrėti animacinius filmukus, ir neretai jiems tenka nusižengti savo auklėjimo įsitikinimams ir leisti tą daryti gana ilgai, dėl ko vėliau kyla naujų problemų dėl beribio noro sėdėti sulindus į planšetę. Taigi, mes supratome, kad kelias dienas galima taip „žaisti“, bet ilgalaikėje perspektyvoje ne savo noru taptume tais darbuotojais, iš kurių darbdaviui nėra jokios naudos ir kartu keltume riziką savo darbo vietų išsaugojimui“, – pasakojo Monika.
Po savaitgalio rekomendacijų nevesti vaikų į darželį, jei yra galimybė dirbti iš namų, šeimoje kilo diskusija, ką daryti. „Mums abiems su vyru darbdaviai suteikia galimybę dirbti iš namų ir teoriškai abu ją turime, bet savaitę „paeksperimentavę“ supratome, kad kokybiškai dirbti su vienerių metų vaiku iš namų – neįmanoma. Kilo minčių galbūt vesti dukrą į darželį nuo sausio mėnesio, kai situacija šalyje pagerės, tačiau logiškai pasvarstėme, kad sausį tikrai ta situacija dar nebus tokia gera, kad galėtume ramiai pasakyti, kad dabar jau tikrai jokių pavojų nebeliko. Koronaviruso krizė gali tęstis ir iki kovo mėnesio, ir dar ilgiau, o sėdėdami namuose tiesiog rizikuosime savo darbo vieta“, – svarstė pašnekovė.
Klausimų daugiau nei atsakymų
Vaikų gydytoja Indrė Plėštytė-Būtienė supranta tėvų galvose dabar tvyrančią dilemą – vesti vaiką į darželį, ar ne, bet teigia, kad vieno atsakymo nėra. „Turbūt kiekviena mama, šiuo metu vesdama mažylį į darželį, pamąsto – ar gerai darau? O kas jei susirgs? Tada save raminame. Vaikui juk reikia socializuotis. Galbūt kai ką nustebinsiu, bet darželinio amžiaus vaikams sočiai pakanka mamos ir tėčio socializacijai. Mažieji dar gyvena daiktų pasaulyje, kitų vaikų jiems nereikia. Žinoma, jei mama ar tėtis neturi sąlygų, kantrybės ar laiko tuomet reikia mažyliui eiti į darželį. Beje, vaikų darželiai atsirado tam, kad mamos galėtų eiti dirbti į fabrikus. Tad taip, ten vaikai prižiūrimi, kol tėvai dirba“, – sakė medikė.
Anot jos, iš visų susirgusiųjų iki 13 proc. sudaro vaikai (nuo gimimo iki 18 metų). Pagal pateikiamus duomenis, dažniausiai mažieji apsikrečia nuo savo tėvų arba darželio auklėtojų. „Vis dar tiksliai nėra nustatyta, ar sergantis vaikas išskiria mažiau, tiek pat ar daugiau viruso nei suaugęs žmogus. Duomenys labai įvairūs, tad, matyt, priklauso nuo pačio vaiko ir ligos eigos. Bet kol kas surinkti duomenys teigia, kad mažasis besimptomis viruso nešiotojas itin retai apkrečia kitus vaikus. Todėl ir leidžiama vaikams eiti į darželius. Svarbu, kad tėvai, auklėtojos ir kiti suaugę nebūtų infekuoti“, – teigė gydytoja.
Ji sakė, kad daugumai susirgusių šia infekcija darželinukų simptomai būna lengvi. „Tik nedaugeliui tenka dėl ligos gultis į ligoninę dėl pasireiškusių komplikacijų. Deja, jei tarp minimo „nedaugelio“ atsiduria savas ar artimo vaikas, statistika nieko nebereiškia“, – svarstė medikė.
Pasak gydytojos, vaikai nuo tėvų gerokai dažniau apsikrečia nei darželyje. Todėl tėvai turi laikytis visų taisyklių. O uždaryti verčiau reikėtų ne darželius, o prekybos centrus. „Jei klausiate mano nuomonės – vesti vaiką į darželį ar ne, vieno atsakymo duoti negaliu. Jei jūs patys nesilaikote karantino taisyklių, einate visur, kur yra žmonių, vaiko laikyti namie nebėra prasmės. Bet jei šalia yra sunkiai sergančių, vyresnio amžiaus žmonių ar patys mažyliai turi įgimtų rimtesnių sutrikimų, tuomet rūpinkitės vieni kitais visais įmanomais būdais“, – sakė I. Plėštytė-Būtienė.
Ji primena dažniausiai šio amžiaus vaikams pareiškiančius koronaviruso simptomus:
Karšiavimas, kosulys ar dusulys 63 proc., iš jų:
– Karščiavimas 46 proc.
– Kosys 37 proc.
– Dusulys 7 proc.
Raumenų skausmas – 10 proc.
Sloga – 7 proc.
Gerklės skausmas – 13 proc.
Galvos skausmas – 15 proc.
Pykinimas/vėmimas – 10 proc.
Pilvo skausmas – 7 proc.
Viduriavimas – 14 proc.
Uoslės, skonio praradimas – 1 proc.
⠀
