Erdvė ir užmarštis
Ten buvo kalinami septyni nacių karo nusikaltėliai, nuteisti Niurnberge. 1987 m. mirus paskutiniam kaliniui Rudolfui Hessui, pastatas nugriautas, kad netaptų piligrimystės vieta neonaciams. Kitas pavyzdys – Adolfo Hitlerio gimtasis namas Braunau prie Inno, pastatytas XVII a., yra saugomas kaip paveldo objektas. 2016 m. svarstyta keletas skirtingų sprendimų, kaip jį panaudoti, siūlyta net nugriauti. Ką toliau daryti, sprendžia istorikų komisija. Dar du pavyzdžiai: Amstetene namas, kurio rūsyje incesto nusikaltėlis Josefas Fritzlas 24 metus laikė uždaręs savo dukterį, nugriautas. O štai Natascha Kampusch, pagrobta ir savo kankintojo name kaip įkaitė praleidusi aštuonerius metus, pati tą statinį nupirko 2008 m. ir dar neapsisprendė, ar kada nors leis jį nugriauti. Tokios skandalingai pagarsėjusios vietos kelia daugybę sunkių ir svarbių klausimų – kaip istorija įsilieja į miesto erdvę, kaip įsitvirtina, kaip yra ištrinama, kaip dėl jos kovojama, kaip ji kinta ir atsinaujina? Kas nusprendžia ir kontroliuoja, ką leidžiama tam tikroms vietoms priminti, o ką reikėtų pasmerkti užmarščiai?
Šiuos klausimus analizuosiu, pasitelkdama aktualų geografinį pavyzdį. Jeruzalėje nuo 2011-ųjų važinėja tramvajus, kuris jungia padalytas miesto dalis. Hohenemo muziejus 2015 m. šią 14 kilometrų ilgio atkarpą tarp Pisgat Ze’evo vakarinėje pusėje ir Herzlsbergo su žydų gyvenvietėmis palestinietiškuose Rytuose pavertė fotoparodos Yerushalayim-Jerusalem-Al Quds objektu. Lankytojams siūlė iš skirtingų perspektyvų pažvelgti į Šventąjį miestą, kuriame gyvena ir žydai, ir krikščionys, ir musulmonai, kad geriau pajustų, kokia daugiasluoksnė yra jo konfliktiška kasdienybė.
Tai, ką transporto priemonės, savaime suprantama, daro kasdien, sujungdamos skirtingas miesto dalis, tramvajaus projektas sąmoningai ir įspūdingai vykdė, apeliuodamas į juslinį suvokimą, į kalbas, kurios čia, ankštoje erdvėje, susiduria, susimaišo. Šį projektą, kuris erdvę susaisto horizontaliai, norėčiau palyginti su veikla, ieškant vertikalaus pobūdžio sąsajų, atsirandančių tada, kai archeologai atkasa pamirštus laiko sluoksnius ir įterpia juos į dabarties kontekstą. Krašte, kuriame apstu istorinių pėdsakų, archeologijai tenka svarbus vaidmuo, nes ji gali suteikti akivaizdumo tiek religiniams, tiek politiniams naratyvams. Iškasti materialūs reliktai ir objektai vertinami tiek, kiek jie patvirtina religinius mitus ar politiškai angažuotus istorijos paveikslus. Izraelyje archeologijos projektai labai populiarūs, nes aiškiai skelbia tautinę žinią: čia mūsų žemė! Amosas Elonas archeologiją vadina izraeliečių mėgstamu užsiėmimu – kasinėjant ieškoma tapatybės šaknų. Apie priešingą strategiją, paremtą praeities ištrynimu, rašo Jo Robertsas: arba kasinėjama, arba statoma (either you dig or you build)!
Viena šalis, trys naratyvai
Vertikalios sąsajos su praeitimi gali atsirasti, net ir nemosuojant archeologo kastuvu, nesiskverbiant į istorines gelmes. Užtenka jusliškai suvokti tuos nekrintančius į akis pėdsakus, liekanas, kurios vis dar matomos arba iškyla, vykdant statybas. Ko šiuo atveju atsisakoma, lemia pasyvi užmarštis, kuri visai kitokia negu aktyvi užmarštis, damnatio memoriae, valingai atmetanti bet kokią „svetimą“ paminklų simboliką. Pasyviai užmirštant, viskas atiduodama laiko valiai, tiesiog leidžiama, kad augtų žolė, o esamoji erdvė su praeities struktūrų likučiais suvokiama kaip tabula rasa. Naujas sluoksnis „automatiškai“ užkloja ankstesnį, pašalindamas jį iš visuomenės sąmonės. Erdvė, pasak prancūzų istoriko Henri Lefebvre’o, yra „daugiau nei teatras, nei scena su visais aplinkos bruožais. Erdvė nėra neutrali veiksmo sąlyga, ji pati aktyviai dalyvauja vyksme kaip instrumentas, tikslas ir priemonė.“2
Kultūros studijos pabrėžia, kad įvykus erdviniam posūkiui (spatial turn), erdvė tapo „socialine konstrukcija“, nuolat pertvarkomu objektu.3
Kas patraukia dėmesį, o ko atsisakoma, kiekvienąkart lemia socialiniai, kultūriniai ir politiniai rėmai.
Izraelio santykis su erdve pasireiškia ne vien kaip Vakarams būdingas „kūrybiškas griovimas“, kai nuolat šlifuojama tai, kas sena, kad atsirastų kažkas nauja. Tai santykis, turintis užgrobimo ir kolonializmo bruožų. Šalis, nepriklausomybės kare (1948) pasiekusi politinės pergalės, įvykdė lūžį, kuris reiškė radikalią naują pradžią, nes atsirado tabula rasa. Izraelio tauta 1948 m. pirmąkart istorijoje įkūrė savo valstybę, vėl atgaudama politinę tapatybę, prarastą 135 m. po Kristaus. Pradėtas naujas laiko skaičiavimas. Kadangi daugelis izraeliečių buvo Palestinos žydai, jie puikiai žinojo, kad šalyje, prieš užimant ją Izraelio armijai, gyveno ir arabai palestiniečiai. Kaimynai vieni kitus artimai pažinojo, žaidė, būdami vaikai. Kai palestiniečiai buvo išvyti iš namų, iš sodybų, iš miestų ir kaimų, karo cenzūra privertė pamiršti laikus, kai Palestinoje visų gyventa kartu. Palestiniečių namai nugriauti, turtas pasisavintas. Naujos valstybės priešistorė, vis dar išlikusi vyresniosios kartos atmintyje, turėjo būti užmiršta, nes netiko naratyvui apie Izraelio išsilaisvinimo triumfą, paverstam simboliniu įsikūrimo kapitalu. Neleista, kad jį užtemdytų priešininko – arabų – kančios šešėlis. Palestiniečių kančias izraeliečiai ignoravo jau vien todėl, kad po Eichmano proceso teisėtai ir vis sąmoningiau suvokė save kaip tautą, tapusią auka ir privalančią atskleisti didžiulio masto nusikaltimą – vokiečiai su savo sąjungininkais europiečiais vykdė Holokaustą, o pasaulis abejingai tą stebėjo.
Holokausto ir Nakbos sąvokas Alonas Confino gvildena, aptardamas paraleles ir skirtumus. Tai du trauminiai įvykiai, kurie dviem tautoms yra svarbiausias lūžio taškas ir apibrėžia jų kaip aukų tapatybę. Holokausto tragedija žydams yra pasibaigusi, tačiau Nakba palestiniečiams tebesitęsia, tokiomis sąlygomis jie gyvena ir dabar. Palestiniečiai nėra atsakingi už žydų likimą Antrojo pasaulinio karo metais, o Izraelio armija yra atsakinga už palestiniečių išvarymą, jų turto pasisavinimą ir draudimą grįžti pabėgėliams. Užuot pripažinę palestiniečių tragediją, izraeliečiai, kaip rašo Confino, visiškai ją išstumia: „Nakba yra išties svarbi jų istorijos dalis – poezijoje ir prozoje vis pasakoja, kaip stengiasi užmiršti Nakbą. Jau vien bandant išbraukti ją iš atminties, tenka mobilizuoti didžiules politines, ekonomines ir kultūrines pajėgas. Šios gyvos atminties ištrynimas reikalauja ypatingų pastangų. Žydai yra pasmerkti nuolatos prisiminti, kaip iš palestiniečių atėmė namus ir tėviškę, o ši istorija, nors pasakojama skirtingais būdais, neatsiejama nuo jų pačių troškimo turėti namus ir tėvynę.“4
Įvykių, apie kuriuos čia kalbama, susipynimas yra nepaprastai sudėtingas, kad tą suprastume, nepakanka Holokausto palyginti su Nakba. Į šiuos įvykius reikėtų žvelgti iš atstumo, tarsi per teleskopą, kad išryškėtų trys jų sąryšio fazės.
Izraelio tauta herojiškai išsilaisvino iš Britų imperijos, bet jos valstybės atsiradimas turi defektą – tai 700 000 palestiniečių išvarymas. Todėl su 1948-aisiais susiję du priešingi, vienas kitą kvestionuojantys naratyvai – žydų įsikūrimo triumfas ir egzistencinė palestiniečių trauma dėl tėviškės, kultūros, tapatybės praradimo. Pasekmės dvejopos – nepriklausomybės karas tarsi kompensavo žydų kančias per Holokaustą, tačiau Nakba pasmerkė kančioms palestiniečius. Šie istoriškai susiję įvykiai yra dviejų nacionalinių naratyvų pagrindas, tačiau apima tik po dvi fazes. Izraeliečiams tai I ir II, o palestiniečiams II ir III fazės. Vienoje šalyje gyvena dvi tautos, nenorinčios suprasti viena kitos istorijos.
Holokaustas (1945)
Vokiečiai su savo pagalbininkais Europoje nužudė 6 milijonus žydų
Nepriklausomybės karas (1948)
Persekioti, daug kančių patyrę žydai „atgimė“ savo įkurtoje valstybėje
Nakba (1948)
Vietiniai Palestinos gyventojai arabai buvo išvaryti iš savo namų
1948 m. žydų tauta, nors ir „pavėlavusi“, pasekė Vakarų šalių pavyzdžiu – įkūrė modernią tautinę valstybę. XIX a. daug tautų, kurios ilgai kentė imperijų represijas, išsilaisvinusios įkūrė savas valstybes. Apie tokius įsikūrimo mitus Peteris Novickis rašė: „Nacionalinė atmintis supaprastėja – viskas suinteresuotai vertinama iš vienintelės perspektyvos, atmetamas daugiareikšmiškumas, įvykiai redukuojami iki mitinių archetipų.“5 Aš pridurčiau: nacionalinė atmintis mentalinius vaizdinius paverčia ikonomis, o pasakojimus – mitais, kurių svarbiausia ypatybė yra įtikinimo galia ir efektyvus poveikis. Tokie mitai istorinę patirtį atsieja nuo konkrečių jos atsiradimo aplinkybių, ignoruodami laiką, paverčia ją istorija, įtvirtinančia grupės savivaizdį, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Kiek ilgai jie išsilaikys, priklauso nuo to, ar tinkamai bus naudojami, ar tarnaus grupės tikslams, ar ne. Mitų trukmę apriboja ne tai, kad jų kūrėjai miršta, o tai, kad patys tampa nefunkcionalūs, todėl pakeičiami kitais.
Kol į tam tikros vietovės istoriją giliai įsirėžęs vienas naratyvas, kitokie praeities pėdsakai stropiai trinami. Laimėtojai, užgrobę erdvę ar teritoriją, savo pergalę įtvirtina pastatais, paminklais, gatvių pavadinimais, o tų, kurie pralaimėjo, istorija dingsta iš viešosios erdvės. Kur dar esama akivaizdžių pėdsakų, stengiamasi jų nepastebėti. Šiuo atveju kalbame apie kraštą su dviem topologijomis ir dviem naratyvais, iš kurių vieno simboliai akivaizdžiai regimi, o kito visiškai ištrinti.
Zochrot – atminties gaivinimas, rengiant ekskursijas po miestą
Ar šie priešiški, prievartiniu būdu atriboti naratyvai galėtų kada nors suartėti vienas su kitu? Izraelio nevyriausybinė organizacija Zochrot, įkurta 2002 m., bando tai daryti, atverdama palimpsestinį vietovių ir kraštovaizdžių pobūdį, atskleisdama prarastą, nuslėptą istoriją. Hebrajiškas pavadinimas paraidžiui reiškia „mes atsimename“ (pavartota moteriška forma), logotipas – durų spyna kaip aliuzija į prarastus namus, kurių raktus palestiniečiai išsinešė, kai buvo išvaromi. Tai virto jų relikvija ir atminimo ženklu.6 Po šešių dienų karo 1967 m. tose vietose, kur dar buvo palestiniečių kaimai, atsirado nacionaliniai parkai. Zochrot įkūrėjas Eitanas Bronsteinas, dirbantis gidu, nutarė paženklinti tokias vietas, kad būtų išlaikyta atmintis, kurią bandoma nuskandinti užmarštyje. „Rengdamas ekskursijas, parką parodau kritinėje šviesoje, primindamas, kaip jis tapo izraeliečių kraštovaizdžiu, kaip buvo užgožta ir nutildyta palestiniečių istorija. [...] Izraelyje yra šimtai tokių vietų, kur būtų galima iškelti ženklus, primenančius ne tik 1967-ųjų, bet ir 1948-ųjų įvykius.“
Nevyriausybinės organizacijos Zochrot („kita atmintis“) logotipas simbolizuoja spynos skylę namų raktams, kuriuos palestiniečiai pasiėmė, kai 1948 m. tapo pabėgėliais, ir tai virto jų atminties simboliu.
Kovai su užmarštimi ši grupė pritaikė ekskursijų praktiką, kurią nuolat siūlo Jeruzalėje ir kituose miestuose. Atmintį sužadinantys pasivaikščiojimai vadinami ne politinėmis demonstracijomis, bet „performatyviuoju menu“.7 Šių ekskursijų, per kurias izraeliečiai vedžiojami po vietoves, kur buvo palestiniečių kaimai ir miestai, o dabar likę tik visai menki jų pėdsakai, meninį pobūdį pabrėžia ir Yifat Gutman.8 Tokių pasivaikščiojimų tikslas – į Izraelio žemėlapį sugrąžinti dingusį vietos vardą, įtvirtinant jį izraeliečių sąmonėje. Todėl ekskursijos pabaigoje pastatomas ženklas, kuriame greta naujo hebrajiško pavadinimo įrašytas senasis arabiškas. Tuo būdu skatinama sąmoningai prisiminti ištrintą Izraelio priešistorę – arabų miestai ir kaimai pervadinti daugiausia bibliniais pavadinimais, bylojančiais, kad tikrieji legalūs vietiniai yra dabartiniai šalies gyventojai.9 Pasivaikščiojimai po atminties vietas apeliuoja į jautrumą ir emocijas – remiantis arabų atsiminimais, liudijančiais būtąjį laiką, dainomis, arabų mokslininkų paskaitomis stimuliuojama lankytojų vaizduotė, žadinamas noras analizuoti nutylėtą šalies istorijos pusę.
iNakba aplikacija išmaniesiems telefonams (2014). Izraelio žemėlapyje hebrajų, arabų ir anglų kalbomis užrašyti vardai, parodytos vietos maždaug 500 kaimų, kuriuos palestiniečiai, apimti panikos, buvo priversti palikti 1948 m. per Izraelio nepriklausomybės karą.
Ekskursijos, Izraelio palimpseste atveriančios paslėptą ir užmarščiai pasmerktą kraštovaizdžio sluoksnį, sulaukia dėmesio ir pritarimo. Susirenka šimtai lankytojų, tiek žydų, tiek arabų izraeliečių. Visuomenė daug daugiau sužino apie Nakbą. Šios ekskursijos yra pirmas žingsnis didesnės politinės programos link, kad Izraelyje prasidėtų politinės permainos. Istorinė informacija suteikia pagrindą atsirasti naujam, savikritiškam praeities vertinimui. Toks supratimas skatina empatiją nepriklausomybės karo aukoms. Iš empatijos turėtų kilti poreikis pripažinti istorinę Nakbos neteisybę, o tada atsiras ir susitaikymo galimybė, žinoma, su politinėmis pasekmėmis.
Ar į tokio posūkio programą bandoma įsiklausyti? Greičiau jau priešingai. Knesetas 2011 m. kovą išleido Nakbos įstatymą, pagal kurį toliau cementuojamas tautinis Izraelio mitas, baudžiama už informacijos apie palestiniečių patirtas kančias skleidimą. Žmonės, kuriems rūpi, kad istorinė atmintis nebūtų politiškai selektyvi, todėl bando išplėsti tautinį naratyvą, kriminalizuojami kaip valstybės priešai, niekinantys tautai šventas vertybes. Yifat Gutman, aptardama Zochrot veiklą, rašo, kad tai lokalinės akcijos vien pilietinės visuomenės lygmeniu. Kol nepavyks šios temos pakylėti iki politinio lygmens, pasitelkiant socialines medijas ir švietimo institucijas, tol tai bus tiesiog „įdomus projektas“, neturintis tikro proveržio galios. Izraelyje, anot Gutman, susiformavusi visiškai priešinga atmintis. Ši „opozicinio žinojimo“ forma veikiau reiškia priešpriešą status quo (tarkime, Nakbos įstatymui, diegiančiam oficialų požiūrį, ką galima atsiminti, o ko ne), negu postūmį, kad prasidėtų esminiai pokyčiai.
Galbūt taip teigti nėra visiškai teisinga. Sunku iš anksto pasakyti, ar tauta kada nors apsispręs savikritiškai peržiūrėti savo praeitį, ar pakeis laikyseną, atsisakydama patogios užmaršties ir užjausdama tuos, kuriuos nuskriaudė. Kiti socialiniai laukai irgi brėžia galimus mąstymo krypties pasikeitimus. Pavyzdžiui, universitetas ir šeima.
Bezalelo universiteto Architektūros katedra aštriai kritikavo didžiuosius urbanistinius projektus, kurie griauna palestiniečių kaimų liekanas, kad atsirastų vietos naujoms prabangioms rezidencijoms ir komercinių statinių bokštams. Michaelas Jacobsonas vienoje konferencijoje sakė: „Daugelis gerų žmonių, tokiems priklausau ir aš, užaugo, įsivaizduodami, kad Tel Avivas yra miestas iš smėlio, atsiradęs tuščioje vietoje. Labai keista atrasti, kad jo teritorijoje esama vietų, kur prieš nepriklausomybės karą buvo arabų kaimai. [...] Tel Avivas apima ne vien Herzlą, Jabotinskį, Arlozorovą ir Ben Gurioną, jam priklauso ir Sheikh Muwanis, Jammusinas, Salameas, Summeilas, kaimai, kuriuos arabams teko palikti.“
Panašios nuomonės laikėsi ir Nurit Moskovitch, iš Tel Avivo universiteto Architektūros katedros, kai jos universitetas numatė statyti naują pastatą Sheikh Muwaniso rajone, kur anksčiau būta palestiniečių kaimo. Ji, Zochrot narė, pasiūlė į universiteto miestelio praplėtimo planą įtraukti „tuščias vietas“, kurios primintų jų pamirštą istoriją. Tokiam atminties gaivinimui pritarė ir Moshe Zuckermanas: „Jei neįsisąmoninsime, kad mes čia sugriovėme kultūrą, mokslą, švietimą, patį gyvenimą, tada mūsų švietimas, mūsų kultūra ir mokslas virs gryna ideologija. Atmintis yra ne tik moralinis klausimas, bet ir reikalavimas pataisyti tai, ką dar galima, jeigu jo nevykdysime, tapsime barbarais. Jeigu to nenorime, pradėkime atsiminti.“10
Kaip tylėjimas apie Nakbą nutraukiamas šeimose, rodo įspūdingas Danielle’s Schwartz dokumentinis filmas „Veidrodžio atspindys“ (Mirror Image, 2013), festivaliuose laimėjęs keletą premijų. Autorė jame įrašė interviu su savo seneliais, bandydama išsiaiškinti, kaip atsirado didelis veidrodis, puošiantis jų butą. Viena aišku – jis nėra paveldėtas. Kas, bėgdamas iš Europos į Palestiną, kad išgyventų, galėjo bagaže gabenti didelius daiktus? Senelis pasakoja tą veidrodį radęs arabų kaime Zarnuqa, kur atsidūrė 1948 m. Daugiau aplinkybių neminima. Sužinome, kad jis užaugo greta arabų sodybos, kur smagiai leisdavo laiką. Pokalbis apie veidrodį tampa įspūdingu susivokimu, kokį poveikį „tautinė“ šeimos paslaptis daro, keičiantis kartoms. Anūkė ir seneliai per vienuolika filmo minučių stengiasi rasti bendrą kalbą, kad suvoktų istoriją, paverstą tabu. Ar po karo veidrodis teisėtai įsigytas, ar pagrobtas? Žodžiai „pagrobti“, „pasiimti“, „pirkti“ pateikiami su klaustuku vienas prie kito. „Pasiimti skamba švelniau nei pagrobti, – komentuoja močiutė. – Mes negalime to paneigti, bet neturime su tuo nieko bendra.“ Tokiu būdu vėl grįžtama prie nutylėtų dalykų, giliai nugramzdintų užmarštin. Filmas rodo trečios kartos susidomėjimą Nakbos Izraelyje atmintimi ir dokumentuoja labai asmenišką būdą, kaip galėtų būti nutrauktas tylėjimas.
Užmiršti ar atminti
Izraelio autorius Amosas Ozas rašė: „Jei dalyvaučiau taikos derybose, nesvarbu, ar Wye, ar Osle, ar kur nors kitur, garso technikams duočiau nurodymą, kad išjungtų mikrofonus iškart, vos tik viena derybų pusė pradeda kalbėti apie praeitį. Juk jiems mokama už tai, kad rastų sprendimus, svarbius dabarčiai ir ateičiai!“11 Šį argumentą galima nuolat išgirsti – esą atsiminimai iškelia praeitį, užgoždami ateitį. Avishai Margalitas perspėjo, kad negalima atminties kaip argumento pasitelkti per konfliktą, nes ji yra daugiau problemos, negu sprendimo dalis, todėl ja remtis vertėtų tik po konflikto. Kai kurie izraeliečiai, pavyzdžiui, Yehudas Elkanas, Avramas Burgas ragina išeiti iš Holokausto šešėlio, kad būtų atsisakyta negatyvių nusistatymų, išsilaisvinant naujos ateities labui.12
Bet kuriuo atveju nėra sutarta, ar gilinimasis į praeitį iš tikrųjų trukdo skubiai priimti sprendimus ateities klausimais. Ši taisyklė galioja tik monologinei atminčiai, kuri išskirtinai susitelkusi skatinti vien didžiavimąsi savimi, pripažįsta vien savo kančias. Savikritiška atmintis yra visai kitokia – atsiveria kitų kančioms, prisiimdama atsakomybę už savo politiką, empatiškai užjausdama jos aukas. Tai nekliudo pradėti naują dialogą tarp konfliktuojančių pusių ar jį tęsti, priešingai – tampa jo pagrindu. Devizas: „Pirmiau praeitis, tada ateitis!“ Būtent ir išreiškia teisingą seką, siekiant taikaus bendrabūvio, žinoma, su sąlyga, kad atmintis bus pasitelkiama ne kaip ginklas, skirtas mobilizacijai ir konflikto eskalavimui, o kaip supratimo ir suartėjimo garantas.13 Tiesos ir susitaikymo komisijų, kurios šiandien darbuojasi jau visame pasaulyje, kur tik bandoma diktatūras paversti demokratijomis, praktika būtent tokia ir yra. Už to slypi įsitikinimas, kad nuo trauminės patirties galima atsiriboti, tik tada, kai prasidės sąmonėjimo procesas, per kurį nustatoma istorinė tiesa ir pripažįstama padaryta neteisybė. Įvykių susipynimas reikalauja atminties susikryžminimo – tai reikštų, kad „palestiniečiai pasirengę daugiau sužinoti apie Holokaustą [...], o žydai pasirengę neslėpti Nakbos.“14 Jeigu trauminė prievartos istorija bus atsimenama iš abiejų pusių, galbūt pavyks įveikti susipriešinimą ir šis bendras žinojimas užtikrins taikesnę ateitį. Įsigalėjęs vienpusis užmaršties garbinimas įtvirtina neteisybę, todėl aukų patirtos traumos darosi dar skaudesnės.
Zochrot aktyvistams priekaištaujama, esą jie kelia pernelyg radikalius reikalavimus, kurie poliarizuoja visuomenę, – nekritiškai perimant politinio priešininko atmintį, atsisakoma izraelietiškos atminties. Jei palestiniečių teisė grįžti nebūtų apribota, tai reikštų, kad abejojama Izraelio valstybės pagrindais, kiltų net pavojus, kad bus bandoma juos išardyti. Bet Zochrot visai nesiekia savo valstybės atminties pakeisti priešininko atmintimi, nekvestionuoja Izraelio teisės egzistuoti, nepamina tautos vertybių. Bando tiesiog užpildyti akivaizdžias nacionalinio naratyvo spragas. Tikslas – ne pakeisti atmintį, bet ją praplėsti. Tai daroma, siekiant ne pakenkti savo tautai, o jai padėti, papildant ir praturtinant tautinį naratyvą.
Ciceronas veikiausiai teisus – vietovės turi didelę atminties galią, tačiau ji pasireiškia tiktai tada, kai sudaromos politinės ir socialinės sąlygos, leidžiančios patirti visą tiesą, susijusią su tam tikros vietos istorija.
Išvertė Inga BARTKUVIENĖ
Iš Aleidos Assmann knygos „Užmaršties formos“, kurią Kultūros barai rengia spaudai. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Goethe's institutas, Vilniaus miesto savivaldybė
1 Cicero, De finibus bonorum et malorum. Über das höchste Gut und das größte Übel, übers. Und hg. Von Harald Merklin, Stuttgart 1989, V.1–2. S. 394–396.
2 Henri Lefebvre, La Production de l'espace, 1974. The Production of Space, 1991, p. 410.
3 Edward Soja, Postmodern Geographies. The Reassertion of Space in Critical Social Theory, 1989, p. 10. Edward Soja, Thirdspace. Journeys to Los Angeles and Other Real- and Imagined Places, 1996.
4 Alon Confino, Review of Bashir Bashir, Amos Goldberg (Ed.), The Holocaust and the Nakba. Memory, National Identity and the Nakba. Jerusalem 2015, in: H-Soz-Kult 22.4.2016.
5 Peter Novick, Nach dem Holocaust, Frankfurt a. M., 2003, 14.
6 Eitanas Bronsteinas paaiškino, kodėl savo organizaciją pavadino Zochrot – tai atminties akto moteriškoji daugiskaita: mes atsimename. Hebrajų kalboje reikia pasirinkti tarp vyriškos ir moteriškos giminės. Dažniausiai vartojama vyriškoji forma. Tai standartas. Mes pasirinkome moterišką formą, nes norime atgauti nuslopintą atmintį. Tai atmintis ne tik apie karą ir vyrus. Tai atmintis ir apie vietas, kurios pasakoja kitokias istorijas, pavyzdžiui, Nakbos istoriją. (Iš interviu su Zochrot įkūrėjais.)
7 Jo Roberts, Contested Land, Contested Memory. Israel‘s Jews and Arabs and the Ghosts of Catastrophe, Toronto: Dundurn, 2013, 227.
8 Yifat Gutman, “Transcultural Memory in Conflict: Israeli-Palestinian Truth and Reconcilation” in Parallax, 17.4 (2011), 64–71; Yifat Gutman, Memory Activism. Reimagining the past for the future in Israeli-Palestine, Nashville: Vanderbilt University Press, 2016.
9 Jo Roberts, Contested Land, Contested Memory. 144.
10 Omer Carmon, A Palestinian Village in the Heart of Tel Aviv? 2005.7.31; http://zochrot.org/en/press/50945
11 Amos Oz, „Israelis und Araber: Der Heilungsprozeß“, in: Trialog der Kulturen im Zeitalter der Globalisierung, SinclairßHaus Gespräche, 11 Gespräch 5-8 December 1998, Herbert Quandt-Stiftung, Bad Homburg v.d. Höhe, S. 82–89, 83.
12 Cituota pagal Roberts, p. 257–258.
13 Yifat Gutman, „Looking backward to the future: Counter-memory as oppositional knowledge-production in the Israeli-Palestinian conflict“ in: Current Sociologie (2015), p. 1–19.
14 Alon Confino, Review...
