Išsyk paaiškinu, kodėl arogantiškai rašau „jūs“, o ne „mes“, tarsi gyvenčiau kitoje planetoje. Nes aš jau gyvenu kitoje planetoje! Rašau jums iš kosmoso, kuris vadinasi „komendanto valanda“, bet kalbininkai rekomenduoja šito siaubo filmo pavadinimą rašyti be kabučių, tai ir rašysiu be.
Ar jūs girdite mane ten – komendanto valandoje, gyvenantį Lietuvos pilietį? Užduokite man klausimą, kaip sekasi. Pasidomėkite, ar jau mačiau komendantą, ar naktimis girdisi šūviai ir kariškų batų trepsėjimas. Paklauskite, ar tamsą raižo galingi prožektoriai, ieškantys pažeidėjų. Ar tvoros išklijuotos plakatais su juodomis raidėmis: „Stop! Komendanto valanda! Jeigu pažeisi....“
Tik niekam nepasakokite: vakar pažeidžiau! Užsisėdėjome prie vakarienės stalo, valgėme aštuonkojus be čioriso dešros, buvo be penkių dešimta vakaro. Staiga – topt: o juk šuo neišvestas! Teko pažeisti... Komendanto valanda pas mus startuoja dešimtą vakaro. Slinkau su šuniu imperatoriaus Aurelijano pasieniais, dairiausi komendantūros patrulių su juodais raiščiais „MP“ (angl. – military police, liet. karo policija). Ačiū Dievui, šeima manęs ir šuns – dviejų komendanto valandos pažeidėjų, sulaukė gyvų ir sveikų.
Skaičiuoju: komendanto valandoje jau išgyvenome maždaug 100 dienų. T.y. 100 naktų. Nes ši pandemijos slopinimo priemonė veikia tik naktimis, o dieną visi gyvena, eina į darbą, į krautuvę lyg niekur nieko. Ramiai dienomis teka gyvenimas, net pamirštu, kad tai yra ne gyvenimas, o komendanto valandos siaubas.
Kadangi jūs, mieli skaitytojai, šito dalyko neišgyvenote, todėl rašydamas šį tekstą mąsčiau: kaip čia geriau būtų padarius – nuraminti ar dar labiau prigąsdinti? Bet intuicija sako, kad rezultatas bus tas pats. Jeigu prigąsdinsiu, sakysite, kad gadinu kalėdinę nuotaiką.
Jeigu nuraminsiu ir parašysiu, kad 2020 – aisiais Vakarų Europos šalyse įvesta komendanto valanda nėra baisi – man bus atšauta, kad esu demokratijos duobkasys. Jeigu bandysiu jus paguosti, kad šiuo metu kone 100 milijonų ES piliečių ramiai miega komendanto valandos miegu, kad kareiviai su automatais ir šunimis praeivių nesivaiko, nerėkia, kaip tuose filmuose „Halt! Achtung! Ausweis!“, nepaklūstančių prie sienos nestato, – neabejoju, kažkas supyks ir pasakys, kad šaukiuosi policinės diktatūros.
Galiu tik tiek pasakyti: mano gyvenimo komendanto valanda nepaveikė niekaip. Nes ruduo, lyja, tamsu. Tačiau mano 23 metų dukters studentės ir jos draugų – taip, paveikė. Jie buvo įpratę savaitgalio vakarais naktinėti garsiajame Romos restoranų kvartale Trastevere. Dabar naktinėja netflikse. Ir man ramu.
Kita vertus, galite sakyti, ką tik norite. Bet skaičiai, deja, yra mano ir komendanto valandos draugai. Pas mus, Italijoje, komendanto valandos priežiūroje – 611 užsikrėtimų 100 tūkst. gyventojų. Pas jus, naktinės demokratijos puoselėtojus, – 1011. Pas mus nuo 22 iki 5 negalima išeiti iš namų, bet jeigu labai reikia – parašai raštą ir išeini. Pas jus galima eiti kada ir kur nori, užtat turite Europos užsikrėtimų bronzos medalį. Nežinau, kas geriau, kai viskas tik blogiau.
O blogumas dar neatėjo. Blogumas bus tada, kai prasidės „naujakų“ organizavimas sodybose, masiniai fejerverkai prie gražiausių Europos eglių. Tada jau, matyt, bus iškovotas Europos pandemijos nevykėlių auksas. Tas valstybės įvaizdžio purvas, kurio ilgai nenuplaus milijonai eurų, skirtų pokovidinės reputacijos dailinimo akcijoms.
Sutinku, „komendanto valanda“ skamba nekaip. Tai karo, okupacijos, nelaisvės leksika. Kita vertus, ji tokia tik tam tikrose kalbose. Posovietinės įtakos teritorijų, daugiausiai slavų, kalbose išlenda jis – komendantas. Arba policininkas. „Godzina policyjne“ pas lenkus. „Policiskij čas“ pas serbus. „Komendantskij čas“ pas rusus. „Komandantstunda“ pas kaimynus latvius. „Komandanditund“ pas amžinai šaunesnius estus.
Važiuojame į Vakarus ir matome: piktas komendantas, ginkluotas policininkas kažkur pranyksta. Vokiškai: „sperrstunde“ – užsidarymo valanda. Daniškai „udgangsforbud“ – draudimas išeiti. Itališkai „coprifuoco“ – ugnies gesinimas. Angliškas „curfew“ atėjęs iš prancūziško „couvre-feu“ – ugnies gesinimas.
Kyla klausimas: kodėl vieni europiečiai mato komendantą, o kiti gesina ugnį? Sena istorija. Ankstyvaisiais viduramžiais miestų gaisrai buvo itin dažnas įvykis, ypač naktimis. Todėl valdžia reikalaudavo, kad nuo tam tikros valandos visi gyventojai vienu metu užgesintų bet kokią ugnį – židinius, virykles, žvakes. Apie privalomą ugnies gesinimą pranešdavo skambantys bažnyčių varpai.
Prancūzai šį terminą gudriai permetė į politiką. Normandijos kunigaikštis Vilhelmas I Užkariautojas XI amžiuje laimėjo Hastingso mūšį, įžengė į Londoną ir pasiskelbė Anglijos karaliumi. Tačiau labai ramus savo soste nebuvo, todėl įteisino „couvre-feu“ – sąmokslo ugnies gesinimą nuo aštuntos valandos vakaro. Vėliau šis prancūziškas žodis prigijo anglų kalboje ir tapo „curfew“.
Kas imsis gesinti pandemijos gaisrą Lietuvoje? Kas taps komendantu – su pistoletu ar be jo, kas nepabūgs kritikos, kaltinimų demokratijos smaugimu, blogėjančio asmeninio įvaizdžio ir reitingų? Kas sustabdys kalėdinius egzodus, šventes, fejerverkus?
Kas drąsiai pasakys: jeigu Paryžiui, Vienai, Romai tai tinka, tiks ir Vilniui? Yra tokių valstybės vyrų? Aš nematau. Prezidentas organizuoja lėtą kandidatų priklaupimo valsą, laikinasis premjeras šnabžda apie demokratiją, laikinasis operacijų vadovas nė iš tolo nepanašus į kadaise aršų kovotoją su vyno kultūra.
Kas Lietuvoje ryšis be įvairiausių „jeigu“ ir „bet“ įvesti kalėdinę komendanto valandą? Variantai yra du. Pirmas: Ingrida Šimonytė pasitars su Antano Smetonos vėle ir duos OK. Antras: tai padarys jos – kiekvienos šeimos žmonos, mamos, močiutės: užrakins duris ir štai ji – komendantės valanda. Ir nereikės nei Seimo, nei Valstybės saugumo departamento, nei policijos vadovų murmelių.