Kelis kartus susitikau su vaikinu, su kuriuo susirašinėjome. Jam apie trisdešimt metų, esame bendraamžiai, taip pat vienišas ir ieškantis draugystės.
Nemaniau, kad kažkuo stipriai skiriamės. Jis rašė, kad ieško rimtų santykių, taip ir aš jam, kai susipažinome, pasakiau, kad noriu laiką leisti su žmogumi, turinčiu tuos pačius tikslus, nenoriu gaišti laiko ir žiūriu į gyvenimą ne plevėsiškai, nesu klubinė.
Tai nereiškia, kad aš nusiteikusi prieš linksmybes, paprasčiausiai žinau, ko noriu ir nebesu studentė, bendrabučio šokiai jau kaip ir praeityje. Mėgstu gaminti, su draugais daryti filmų vakarus, iki koronaviruso mėgdavau pramogauti ir aktyviau, patinka važiuoti apžiūrėti įvairias Lietuvos vietas.
Viskas, ką kalbėjo naujas pažįstamas, skambėjo panašiai. Bet pasirodė, kad aš atrodau... zanūda.
Po vieno pasimatymo paklausiau, ką veiks savaitgalį. Jis iš pradžių mykė ir nekalbėjo tiesiai, paskui pasakė jau be užuominų: „Tu atrodai tokia... desperatiška, iškart ieškai rimtų santykių, turi tikslų šeimai, man norisi daugiau smagumo.“
Taip ir atsisveikinom. Tai gerai, kad buvom dar tik kelis kartus susitikę ir nespėjau įsižiūrėti, bet tie jo žodžiai vis tiek buvo kaip antausis. Save matau visiškai kitaip.
Jis save patį pateikė kaip rimtų santykių ieškantį, bet kai taip sako vyras – tai šaunuolis, o kai moteris – desperatiška? Ir vyras gali staiga apsigalvoti, kad visgi nori ne rimtų santykių, o „smagumo“, ir tada moterį rinksis jau kitokią?
Buvo toks įdomus jausmas. Vaikinai, kartais atrodo, patys nežinot, ko norit. O gal čia visiems vyrams rimtos moterys – zanūdos? Atsiprašau.
