Susirėmimai jūrose prasidėjo vos tik žmonėms išmokus statyti laivus. Antikos metu kariavo persai ir graikai, romėnai ir kartaginiečiai, beveik visiems jiems reikėjo kovoti prieš jūrų piratus. Jūrų mūšio taktika buvo pakankamai paprasta – jeigu neturėta tokio brangaus ir reto ginklo kaip „graikiška ugnis“ (daugiau apie tai mano straipsnyje Padegamasis ginklas, arba trumpa „Molotovo kokteilio“ istorija), stengtasi priešą apšaudyti strėlėmis, taranuoti laivo korpusą arba galiausiai – imti abordažu. Romėnai, dažnai siųsdavo savo legionierius į laivus, nes buvo įsitikinę – profesionalus karys kovos geriau už bet kokį matrosą.
Visgi pirmuosius „tikrus“ jūrų pėstininkų dalinius, galinčius kovoti jūroje ir sausumoje įkūrė Venecijos Respublikos 41-asis Dodžas Enrico Dandolo. Jo dešimties kuopų specialus junginys vėliau buvo pavadintas „Fanti da Mar“ (jūrų pėstininkai).
Seniausi iki šiol veikiantys jūrų pėstininkų junginiai yra ispaniškieji „Infantería de Marina“ – 1537-aisiais metais sukurti kariniai vienetai, kurių vaikaičiai sėkmingai veikia nuo Afganistano iki priešpiratinės operacijos prie Somalio krantų.
Didžiosios Europos galybės puikiai suvokė profesionalių karių perspektyvas tiek sausumoje, tiek jūroje. Prancūzijoje jūrų pėstininkais rūpinosi kardinolas A. Rišeljė – „Troupes de marine“ oficialiai įsteigti 1622-aisiais. Apskritai, kariuomenės tvarka mėgsta dicipliną, statutus ir aiškumą, ko nepasakysi, jeigu bandyti vienu ar keliais sakiniais apibendrinti jūrų pėstininkų struktūrinę priklausomybę skirtingose kariuomenėse.
Jau minėti ispanų jūrų pėstininkai priskirti Karinėms Jūrų Pajėgoms, prancūzai randami sausumos pajėgose (armée de Terre – pranc.). Nors pravardžiuojami „jūrų kiaulėmis“ – banginių šeimos žinduoliais, kurie kaip ir tikrieji jūrų pėstininkai, lydi laivus. Karališkieji britų jūrų pėstininkai ir rusų „морская пехота“ vėlgi, priklauso Jūrų pajėgoms, o JAV „United States Marine Corps (USMC)“ apskritai yra atskira ginkluotojų pajėgų rūšis.
Visus pasaulio jūrų pėstininkus, be funkcinės paskirties kariauti keliose gamtos stichijose ir jų sandūroje, sieja dar vienas dalykas – pavadinkite juos „kareiviais“, tik prieš tai, savo gyvybės draudimo polise pakeiskite galutinį naudos gavėją į šio teksto autorių. Kas nesuprato – negalima vadinti jų „kareiviais“.
Gal ir skamba kiek arogantiškai, tačiau šių karių įvykdyti žygiai tikrai netilptų į storiausią knygą (apie vieną epizodą rašiau straipsnyje Jūrų pėstininkų reideriai kovose prieš japonus. Karališkieji britų jūrų pėstininkai, Folklando salų karo metu atliko vadinamąjį „yomp“ – britiškame kariniame slenge reiškiantį žygį su pilna ekipuote. Kuomet sraigtasparnius, kurie turėjo pasitarnauti kaip transportas, gabenantį laivą nuskandino argentiniečiai, jūrų pėstininkai, su maždaug 36 kilogramus sveriančia ekipuote kiekvienas, per 3 dienas, atšiauriomis sąlygomis pėsčiomis įveikė 90-ies kilometrų atstumą ir užėmė sostinę Stenlį.
Tame pačiame kare, 22-jų karališkųjų jūrų pėstininkų būrys, ginkluotas lengvaisiais pėstininkų ginklais, numušė argentiniečių sraigtasparnį ir išvedė iš rikiuotės karinį laivą, atakavusį jų pozicijas artilerija iš jūros (daugiau apie tai pasakoju šiame straipsnyje – Snaiperis prieš karinį laivą: Griutvikeno kautynės).
Galima teigti, kad Antrajame pasauliniame kare vykusias Ramiojo vandenyno kovų batalijas su japonais nemaža dalimi „ištempė“ JAV jūrų pėstininkai. Beveik 20 tūkst, jų tose kovose padėjo savo galvas.
Keliaudami arčiau mūsų regiono, tokios įkvepiančios jūrų pėstininkų gausos nematome. Lenkijos 7-oji Pomeranijos kranto gynybos brigada vykdo ribotą amfibinių operacijų skaičių, todėl juos pavadinti jūrų pėstininkais galime tik iš bėdos.
Estijoje, XX amžiaus pradžioje, Nepriklausomybės karų metu iš estų jūreivių bei suomių savanorių suformuotas Meredessantpataljon (jūrų desanto batalionas) neblogai pasirodė kovų su Raudonąja armija metu, tačiau kovoms pasibaigus – išformuotas.
Latvija panašių junginių neturi.
Skeptikai, išvydę pavadinime Lietuvos vardą, pagaliau sulaukė įdomiausios vietos. Deja, turiu jus nuvilti, nors Lietuva jūrinė valstybė, tačiau karinio vieneto, kurio pavadinime būtų žodžiai „jūrų pėstininkas“ šalyje nėra. Visgi, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionas, dislokuotas Klaipėdoje ir kadaise vadintas 7-uoju Pamario gynybos batalionu labiausiai atitinka „jūrų pėstininkų“ apibūdinimą, nes rengiasi vykdyti pakrančių gynybos pobūdį atitinkančias operacijas.
Tačiau artimiausios jūrų pėstininkams savo funkcijomis ir gebėjimais – Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgos. Universalieji Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono kariai gali veikti praktiškai bet kokioje aplinkoje ir gamtos stichijoje, Ypatingosios paskirties tarnybos žaliukai pasiruošę specialiosioms operacijoms sausumoje, vandenyje ir ore, o Kovinių narų tarnybos užduotys oficialiai apibūdinamos taip: specialios operacijos vandenyje, abordažo operacijos, pakrančių žvalgyba, infiltracija į krantą, specialiosios povandeninės operacijos.
Panašu, kad nūdienos neramiame pasaulyje mums visiems dar gali prireikti šių karių paslaugų.
