Kodėl visada pabrėžiama – Lietuvos totoriai?
Šiuo klausimu ir pradedame pokalbį su A. Jakubausku – juk nuo akmens ar bronzos laikų totoriai negyveno rytinėje Baltijos pakrantėje. Tad kaip gi jie atsidūrė Lietuvoje, tiksliau – LDK? Pašnekovas vardija: šiuo metu Lietuvos totoriai gyvena trijose valstybėse: Lietuvoje ir Lenkijoje – po 3 tūkst. žmonių bei Baltarusijoje apie 6–7 tūkst. Tik kodėl savo tėvynainių Lietuvoje pirmininkas visada būtinai pabrėžia – Lietuvos totorių? Nes tai totorių, apsigyvenusių LDK 1396–1397 m. palikuonys (nemaišyti su totoriais, atvykusiais iš TSRS 7 ar 8 praeito amžiaus dešimtmečiais). Pirmieji totoriai atvyko į LDK su nuverstuoju Aukso Ordos chanu Tochtamyšu, pralaimėjusiu kovą su Vidurio Azijos valdovu Timūru (Europoje žinomu Tamerlano vardu). Dešt-i-Kipčiakas (arba Aukso Orda) buvo didžiausia viduramžių Eurazijos valstybė, valdoma Čingizidų (Čingischano palikuonių). Todėl darytina prielaida, kad pirmieji totoriai, kurie atvyko kartu su nuverstuoju chanu buvo šios valstybės (kuri driekėsi nuo Juodosios Jūros stepių iki Volgos-Kamos upių baseino) gyventojai. Vėliau, kai 1427 m. susikūrė Krymo chanatas, daugiausia totorių į LDK, ieškodami ramesnio gyvenimo, kėlėsi iš Krymo. Tai truko visą XVI a. ir XVII a. pradžioje. Dėl šios priežasties, totoriai apsigyvenę LDK, dėl daugybės vartojamų dialektų, per porą šimtmečių prarado gimtąją kalbą.
1397 m. Tochtamyšas su savo šalininkais, kurių buvo apie 40 tūkstančių, atvyko prašyti didžiojo kunigaikščio Vytauto paramos susigrąžinti prarastą Aukso Ordos sostą, mainais siūlydamas paramą LDK kovoje prieš Kryžiuočių ordiną. Tai vėliau ir įvyko 1410 m. liepos 15 d. garsiąjame Griunvaldo (Žalgirio) mūšyje, kuriame dalyvavo vyriausias chano Tochtamyšo sūnus caraitis Dželal-ad-Dinas su 4 tūkst. tūkstančiais raitelių bei totorių kolonistų (totorių, įsikūrusių LDK) vėliava. Ir didžiausiame viduramžių Europoje raitininkų mūšyje totoriai suvaidino labai reikšmingą vaidmenį. Beje, garsųjį savo kariuomenės manevrą „bėgimą iš mūšio lauko“ lietuviai perėmė iš totorių, – mat šie taikydavo tokį manevrą suardyti priešo gretas ir paskui smogti jau pakrikusiam priešui.
Chanas Tochtamyšas su savo palyda buvo apgyvendintas Lydos pilyje ir apylinkėse ir išbuvo ten tris metus. Išlikusi legenda, neva bėgdamas chanas trisdešimtyje gurguolių atsigabeno Aukso Ordos iždą ir jį užkasė Lydos apylinkėse. Ir lobių ieškotojai iki šiol to aukso ieško, kuris Baltarusijoje žinomas kaip „Tochtamyšev klad“.
Chanui Tochtamyšui nebuvo lemta sugrįžti į sostą, nes jis 1405 m. neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Tiumenėje. Tačiau susitarimas su LDK Vytautu buvo naudingas caraičiui Džalal-ad-Dinui, kuriam lietuviai po Žalgirio mūšio padėjo susigrąžinti tėvo sostą.
Kalbiškai totoriai yra didžiojo tiurkų medžio galinga atšaka. Lietuvos totoriai per daugiau nei šešis šimtus metų susiformavo į atskirą etninę grupę. Įdomus faktas: Lietuvos totoriai prieš 400 metų prarado gimtąją kalbą, tačiau sukūrė unikalią raštiją: pradėjo rašyti tekstus arabiškais rašmenimis senąja rusėnų (baltarusių), o vėliau senąja lenkų kalba. Pasaulyje žinomi tik du atvejai, kuomet slaviški tekstai buvo rašomi arabų rašmenimis: LDK totorių ir Bosnijos musulmonų. Dar Lietuvos totoriai yra unikalūs tuo, kad yra seniausia musulmonų bendruomenė Europos Sąjungoje. O 2019 m. minėsime 700-ąsias totorių sąjungos su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Gediminu kovose su kryžiuočiais metines. Tai abiem mūsų tautoms labai svarbi data.
Totoriai ne mažiau gynė valstybę nei unitai ar stačiatikiai
Jei per visą LDK, o vėliau Lietuvos-Lenkijos valstybės laikotarpį šalia katalikų bei unitų minimi ir stačiatikiai (vien tik ko vertas Konstantinas Ostrogiškis), tai kokia buvo totorių padėtis to meto visuomenėse? A. Jakubėnas pirmiausiai pamini Mykolą Glinskį – vieną iš Aukso Ordos emyro Mamajaus palikuonių. Šis politikas suvaidino labai reikšmingą vaidmenį LDK istorijoje. Paminėtina Kunigaikščių Punskių giminė, kurie iki XVI a. vidurio valdė strategiškai svarbų Punios miestelį. Beje, LDK gyveno nemažai Čingizidų-Čingishano palikuonių, kurie davę pradžią keletui lenkų ir lietuvių diduomenės giminių. Kosciuškos sukilimo laikotarpiu labai garsi buvo generolo Juzefo Bielako pavardė, kuris vadovavo sukilėlių korpusui. Šio sukilimo metu ypatingai pasižymėjo Lietuvos totorius pulkininkas Mustafa Achmatovičius, nuo priešo gynęs Vilniaus Didžiąją Pohulianką (dabar J. Basanavičiaus g.) bei Rodūnės Kelią, kur šlovingasis pulkininkas ir žuvo.
Daug Lietuvos totorių dalyvavo paskutinėse kautynėse dėl ATR, gindami Varšuvos priemiestį Prahą garsiąjame 1794 m. lapkričio 4 d. mūšyje. Yra pakankamai duomenų, kad generolas Jokūbas Jasinskis buvo totorių kilmės. Besidomintiems totorių indėliu į LDK ir ATR istoriją pašnekovas siūlo perskaityti knygą „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“. Juk nuo XVII a. vidurio iki XX a. pradžios iš mūsų bendruomenės kilo daugiau nei 50 generolų, kurie tarnavo įvairiuose kariuomenėse, pasaulinio garso mokslininkų, rašytojų, meno veikėjų, gydytojų, teisininkų.
Ką išsaugojo istorijai totorių kartos?
A. Jakubauskas daro prielaidą, kad iki XVII a. totorių bendruomenę sudarė iki 30 tūkstančių žmonių. Mat Lietuvos totoriai turėjo savo karines formuotes – vėliavas, iš kurių vėliau buvo suformuoti Priešakinės sargybos pulkai. Priešakinė sargyba buvo pirmoji LDK pasienio kariuomenė, kur ir tarnavo daugiausiai totoriai. Tačiau vėliau LDK totorių bendruomenė ėmė smulkėti, dalinai dėl Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos protestantų ir kitatikių religinio persekiojimo. Tuomet dalis totorių iš LDK persikėlė į Dobrudžą, kuri tuomet priklausė Osmanų imperijai. Šiandien Dobrudžos regionas priklauso Rumunijai ir Bulgarijai. Tenykščiai totoriai išsaugojo totorių kalbą, ir bandant ją atstatyti Lietuvos totorių bendruomenėje, būtų galima pasikviesti pedagogus iš Dobrudžos regiono. O šiandien Lietuvoje gyvena apie 3 tūkst. Lietuvos totorių; didžiausios bendruomenės gyvena Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone– Keturiasdešimt totorių ir Nemėžio kaimuose, Alytuje, Raižiuose, Butrimonyse, Trakininkuose ir apylinkėse, Kaune, Švenčionyse ir Šalčininkuose. Lietuvos totorių bendrija įkurta Varėnos rajone. Lietuvos literatūros klasiko Vinco Krėvės Mickevičiaus gimtinėje Subartonių kaime Liusios ir Vlado Gaidukevičių sodyboje jau apie dešimtmetį veikia Lietuvos totorių etnografinis muziejus.
Tik, kaip jau minėjo pašnekovas, Lietuvos totoriai prarado gimtąją kalbą ir dabar kalba tomis valstybių kalbomis, kuriose gyvena lietuvių, lenkų ir baltarusių (rusų). Vilniaus krašto vyresni totorių tautybės žmonės dar kalba vietine baltarusių ir lenkų kalbomis, jaunimas moka lietuvių kalbą. O va papročius, kuriuos paliko protėviai, Lietuvos totoriai išsaugojo. Pagal tradiciją išsaugotą šimtmečiais, švenčiamos dvi pagrindinės šventės – Pasninko pabaigos šventė – Ramadan Bairamas ir Aukojimo šventė – Kurban Bairamas. Jei LDK buvo per 40 totorių maldos namų, tai dabar Lietuvoje išliko keturios mečetės: Raižiuose, Keturiasdešimt totorių, Nemėžyje ir Kaune. Viena – Vinkšnupių kaimo (Vilkaviškio rajonas) sunaikinta 1944 m., traukiantis vokiečių kariuomenei. O garsioji Lukiškių mečetė sunaikinta sovietmečiu 1967–1968 m. Taip pat sunaikintos ir Lukiškių totorių kapinės bei istorinės totorių gyvenvietės namai, kurie toje vietoje stovėjo nuo XVI–XVII a. Nugriovus mečetę ir sunaikinus kapines, sovietinė valdžia toje vietoje pastatė MA Puslaidininkių Fizikos ir Chemijos institutus.
Deja, jau 25 metus Vilniaus savivaldybė nepaskiria sklypo maldos namams statyti, nors mečetė Vilniuje stovėjo nuo 15 a. pradžios. Dar totorių bendruomenė nori įamžinti ir pastatyti buvusiose Totorių Lukiškėse atminimo ženklą. O kalbant apie kapines, pastebi pašnekovas, peršasi mintis, kad sovietmečiu buvo specialiai naikinamos totorių kapinės: keletas jų sunaikinta Vilniaus ir Alytaus rajonuose, kaimuose, kur jos niekam netrukdė. Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesorius Henrikas Jankovskis nustatė, kad Raižių kaimui Alytaus rajone sukako 500 metų. Kaimą juosė 15 kapinių, iš kurių iki šių dienų išliko 13. Dėl šios priežasties Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga minint Žalgirio mūšio 600-ąsias metines Raižiuose pastatė paminklą Vytautui Didžiajam bei du saulės laikrodžius, iš kurių vienas rodo vietos (Raižių) laiką, o kitas Žalgirio mūšio lauko laiką.
Kol kas labai menkai inventorizuoti totorių kilmės eksponatai–senoviniai ginklai, knygos ir kt. –saugomi įvairiuose Lietuvos muziejuose bei privačiose kolekcijose. Beje, iki 1944 m. Vilniuje, Aušros Vartų 7, prieškaryje veikusio musulmonų muftiato patalpose, buvo įsikūrusi totorių biblioteka, muziejus ir archyvas. Išliko registracijos knygos įrašai apie ten saugotus lobius: XVII a. rankraščius, Krymo chanato monetų kolekciją, įvairius svarbius istorinius dokumentus. Deja, 1944 m. Vilnių užėmus sovietams, muziejaus ir bibliotekos eksponatai dingo, kai kurie negrįžtamai, kai kurie pateko į privačias rankas ar muziejus, kur iki šiol lieka neidentifikuoti arba klaidingai priskirti prie kitų rinkinių.
Geresnis likimas ištiko XVIII a. pirmosios pusės Kitabą (arab. knyga), kurį 1915 m. Ivanas Luckevičius surado Keturiasdešimt Totorių kaime. Jis yra transliteruotas ir atlikta pilna jo mokslinė teksto analizė. O Raižių kaime išliko neįkainuojama vertybė Tefsyras (Korano aiškinimas), kuriam yra apie 300 metų. Todėl, primena A. Jakubauskas, jau pats laikas Vilniuje įkurti Lietuvos totorių muziejų.
Juolab, kad per pastaruosius 25 metus nuveikta išties daug. Suremontuotos mečetės. Įkurtos Lietuvos totorių kultūros draugijos, kurios ilgainiui transformavosi į bendruomenes, Nuo 1995 m. leidžiamas laikraštis „Lietuvos totoriai“, 1998 m. atkurta dvasinė Valdyba – muftiatas, sukurta keletas dokumentinių filmų apie totorių bendruomenę. Vienas jų – bendradarbiaujant su LRT – „Murzų ainiai Lietuvos žemėje“. Su Vytauto Didžiojo karo muziejaus pagalba įsteigtas Generolo Juzefo Bielako Lietuvos totorių Karo istorijos klubas. Daugumoje senųjų totorių kapinių pastatyti ženklai, kurie saugo nuo kapinių sunaikinimo ir šios kapinės įtrauktos į Paveldo objektų sąrašą. Išleistas kapitalinis veikalas (ir jau verčiamas į anglų kalbą) „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“ apie iškiliausius Lietuvos totorius.
Sudėtingi totorių likimai šiandieniniame pasaulyje
Totoriai – Kazanės, Krymo bei Astrachanės – šiandien plačiai pasklidę po pasaulį. Iš viso šiandien jų priskaičiuojama per 12–14 mln. Turkijoje (daugiausiai Krymo totorių) – apie 4 mln., Rusijoje – 5,5 mln. (vien Maskvoje gyvena per 1 mln.), Rumunijoje – per 30 tūkst. Didelės bendruomenės totorių gyvena Vidurio Azijoje. Pakankamai didelės bendruomenės Kazanės totorių gyvena Suomijoje, JAV, Vokietijoje, Japonijoje.
Kalbant apie Lietuvos totorius, istorinės bendruomenės gyvena Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Taip pat yra sava išeivija: Lietuvos totoriai gyvena daugumoje Vakarų šalių. Beje, pačią pirmąją Niujorko (gal netgi ir visų JAV) musulmonų bendruomenę XX a. pradžioje įkūrė ir užregistravo totoriai išeiviai iš Lietuvos ir Baltarusijos.
Tačiau su didžiausiais iššūkiais dabar susiduria Krymo totoriai, kai pusiasalį okupavo Rusija. Iki tol Kryme gyveno per 300 tūkst. Krymo totorių. Jau po metų okupacijos iš pusiasalio išvažiavo kas dešimtas totorius – į Ukrainą ar toliau į Vakarus. Tiesa, istorinis Krymo totorių ramstis – Turkija rėmė ir remia šios tiurkų tautos teises į savo gyvenamą teritoriją. O Turkijos prezidentas Recepas Erdoganas ne kartą nevienareikšmiškai pareiškė, kad niekuomet nepripažins Krymo okupacijos fakto ir rems Ukrainą bei Krymo totorius.
