Sėkmingai išsilaipinus Normandijoje, vėliau sąjungininkų puolimas ėmė strigti – tiekimo linijos ilgėjo, vokiečių pasipriešinimas beveik nesilpo ir jų rezervai dar nebuvo išnaudoti. Visgi kilometras po kilometro vokiečiai buvo stumiami link savo šalies sienų. 1944-ųjų rudens pradžioje viena iš Vakarų fronto puolimo krypčių atsirėmė į „Zygfrydo liniją“ – 630 kilometrų ilgio vokiškų įtvirtinimų ruožą su daugiau kaip 18 000 bunkerių ir kitų atsparos punktų.
Sąjungininkų strategai planus dėliojo lyg ir logiškai – išsirinkti patogią pralaužos vietą, koncentruoti ugnį, atlikti taktinius apėjimo manevrus ir žūtbūt užimti Rūro upės užtvankas, nes vokiečiams jas susprogdinus sąjungininkų dalinius persikeliant per upę galėjo ištikti katastrofa. Vokiečiai nuvargę, nukentėję nuo aviacijos ir sausumos pajėgų smūgių bei prislėgtos psichologinės būklės. „Kas gali nutikti blogo, jeigu pulsime per Hiurtgeno mišką, kuriame panaudoti vokiškus „Tigrus“ komplikuota, o, žvalgybos duomenimis, karinių pajėgų balansas 5:1 sąjungininkų naudai?“
Jeigu skaitytojas ramiai atsisėstų ir pabandytų surašyti visus įsivaizduojamus trūkumus bei neigiamus šalutinius veiksnius, kuriuos įsivaizduoja kaip galimas tokio planavimo klaidas, matyt, sąrašas visgi būtų ne visas.
Mūšis dėl Atlanto dar nebuvo pasibaigęs, nors ir netekę uostų Prancūzijoje, vokiečių povandeniniai laivai vis dar kėlė problemų tiekimo konvojams, dėl ko, kaip pamatysime iš karių atsiminimų, amerikiečiai kartais nebuvo aprūpinami taip, kaip norėta. Nors daugybė kovingų nacių dalinių jau buvo sutriuškinti, propaganda dirbo išsijuosus – įpusėjus operacijai Hiurtgeno miške buvo pradėti formuoti „Volkssturmo“ („liaudies milicijos“) daliniai iš formaliai netinkamų kariauti asmenų, tačiau jų skaitlingumas leido „atpalaiduoti“ tam tikras reguliarias vokiečių pajėgas ir nukreipti jas į tiesioginius mūšius. 140 kvadratinių kilometrų Hiurtgeno miškas driekėsi jau Vokietijos teritorijoje, ir faterlando (vok. tėvynės) gynyba tapo Vokietijos karinės mašinos savotišku garbės reikalu. Hiurtgenas nebuvo tiesiog „miškas“ – spygliuotų vielų, spąstų, minų ir gerai įvairiais ginklais prišaudytų kalvų bei miško slėnių plotai tęsėsi dešimtis kilometrų.
1944-ųjų ruduo ir žiemos pradžia regione buvo žvarbus, snieguotas ir itin ūkanotas laikmetis. Beveik ištisinis rūkas praktiškai neleido naudoti aviacijos – amerikiečiai pateko į tamsų ir drėgną pragarą. Štai, kaip tai atsimena įvykių liudininkai:
„Buvo visiškai tamsu ir mes ėjome vora, uždėję rankas vienas kitam ant pečių. Maždaug šeštas žmogus nuo manęs, ėjęs priekyje, užlipo ant vokiškos „S-minos“, „šokinėjančios Betty“, kaip mes ją vadinome (priešpėstinė mina, po aktyvacijos pašokanti į kiek didesnį nei metro aukštį ir sprogstanti paskleisdama daugiau kaip 360 metalinių rutuliukų ir skeveldrų, – autoriaus pastaba). Išgirdau būdingą detonatoriaus zvimbtelėjimą ir sustingau. Ant minos užlipęs karys pasielgė kaip mokytas – nenukėlęs kojos nuo minos, kad ši negalėtų pašokti, pakėlė kitą koją. Mes pajudėjome toliau ir praėjome pro sužeistą karį bei prie jo dirbantį mediką su žibintuvėliu. Jam gerai, jis gavo bilietą namo. Žinoma, jeigu pavyks ištrūkti iš šio prakeikto miško...
Po keleto valandų sustojome ir gavome leidimą kelias valandas pamiegoti sniege. Ryte aš tiesiog nejaučiau nušalusių rankų, tačiau pakilome į ataką ir vargais negalais pritaisiau savo durtuvą prie šautuvo.
Atakos metu pamačiau, kaip tiesiog priekyje, apkase, krenta vokiečių kareivis, nušautas puolančiųjų. Įpuolęs į apkasą, susmeigiau durklą į vokiečio kūną ir nedelsdamas pakišau rankas jam po rūbais, kad vis dar šiltas kūnas sušildytų mano galūnes. Paskui aš vėl galėjau šaudyti. Šią vokiečių poziciją mes užėmėme.“
- Robertas D. Georgenas, JAV kariuomenė, 28-oji pėstininkų divizija.
„Mano manymu, buvome nutolę apie 20 mylių nuo Kelno, kai apie 5 valandą po pietų įsirengėme artilerijos poziciją netoli fermos. Vokiečių šeima mus pakvietė pas save pietų. Buvo kiek keista, tačiau galiausiai visi 14, kurie buvome susirinkę, pasijutome beveik kaip šeima – vokiečiai buvo labai malonūs ir vaišingi. Papietavę grįžome į savo pozicijas, o ūkininkas išėjo iš namo ir pasiūlė butelį vyno dovanų. Vyną tuoj pat atėmė mūsų medikas. Vėliau paaiškėjo, kad gėrimas buvo užnuodytas.“
- Eilinis Artas Prangeris. JAV armijos 86-asis artilerijos batalionas.
Vossenacko kaimas per kelis mūšių mėnesius aštuonis kartus buvo perduodamas iš rankų į rankas abiem kariaujančioms pusėms, Hiurtgeno kaimas – 14 kartų. Dokumentuotas ne vienas psichozės atvejis, keletas kuopų liko apskritai be karininkų. Atvykę tankistai atsisakydavo važiuoti į mūšį be reikiamos pėstininkų priedangos, pėstininkai – pulti į ataką nedengiami tankų. Vokiečių prieštankininkai, sočiai aprūpinti panzerfaustais (vieno asmens iššaunamas nešiojamasis granatsvaidis – autoriaus pastaba) tiesiog siautėjo.
Atsitraukiantys vokiečiai minuodavo savus ir priešininko lavonus bei... sužeistuosius. Žinomas atvejis, kai vienas sunkiai sužeistas amerikietis pragulėjo 72 valandas su mina po savimi, iš paskutiniųjų stengdamasis neprarasti sąmonės, kad galėtų įspėti atėjusius draugus. Karys galiausiai buvo išgelbėtas.
Vokiečiai atsilaikė. Maža to, surengė paskutinią didžiulę puolimo operaciją Ardėnuose.
Jauniausias JAV kariuomenėje generolas leitenantas Jimas Gavinas, tuo metu vadovavęs legendinei 82-ajai oro desanto divizijai, apie Hiurtgeno mūšį taip pasakė: „Vienas brangiausiai mums kainavusių, neproduktyvus ir blogiausiai suplanuotas mūšis, kuriame kada nors yra dalyvavusi mūsų kariuomenė.“
Ernestas Hemingvėjus šį mūšį pavadino „Pašendeilu su sprogstančiais medžiais“. JAV ginkluotojų pajėgų nuostoliai Hiurtgeno miške – maždaug 55 000 žuvusių, sužeistų, patekusių į nelaisvę ir dingusių be žinios.
