Taigi, vyresnysis mano sūnus jau buvo bebaigiąs karinę tarnybą armijoje, kai rudenį į armiją paėmė ir jaunesnįjį sūnų. Tai buvo pats paskutinis ėmimas į sovietinę armiją – skubotas ir nervingas. Atsisveikinom ilgam. Beveik 3 mėnesius neturėjom jokių žinių: nei kur tarnauja, nei kokiuose daliniuose, žodžiu – nieko.
Pagaliau, praėjus beveik 3 mėnesiams, gavom trumpą laiškelį: „Esu tolimuose Rytuose, tarnauju jūrininku, bet tarnybą atlieku krante.“
Ir ant voko užrašytas karinio dalinio numeris. Suprantu, kad visi laiškai namo eina per griežtą cenzūrą, todėl daugiau ko ir nesitikėjau sužinoti, tačiau iškart apsisprendžiau jį aplankyti. Vėliau sužinojau, kad artimiausias ten miestas yra Sovietskaja gavanj. To pakako. Pasivadinau bičiulį Tomą ir – į kelionę.
Tuo metu skrydžių kainos mums buvo įkertamos. Taigi, pirmyn traukiniu į Maskvą, lėktuvu į Chabarovską ir vėl traukiniu iki Sovietskaja Gavanj, ir taksi iki dalinio.
Puikiai viskas pavyko (be abejonės, su nuotykiais) ir štai mes jau grįžtam namo. Traukiniu per Komsomolsk na Amure iki Chabarovsko. Keista ši kelionė – bėgiai tik vieni ir tik vietomis jie išplatimami, kad galėtų traukiniai prasilenkti. Viena tokia vieta buvo Litovka, kurią įkūrė lietuvaičiai, atvežti į lagerius. Kadangi upės anksti užšalo, tai visus vežtuosius išlaipino miške ir parodė – štai čia jūs gyvensit, o pavasarį bus etapas iki Laptevo jūros.
Pavasario sulaukė tik maža dalis atvežtųjų. Kaip mums pasakojo senyva rusė mokytoja, kartu su mumis vienoje kupe keliavusi, gyvenvietė tapo lyg pavyzdine. Visas chabarovsko krajus važiavo pažiūrėt, kaip lietuvaičiai vien tik kirviu ir pjūklu pastatė namus, kurių dar akyse nebuvo matę. Ir, aišku, kuo atidžiausiai apžiūrėjome visai šalia bėgių esantį kalną, kurio nuotrauką galima pamatyti knygoje „Amžino įšalo žemė“.
Pagaliau Chabarovskas. Imam taxi ir – tiesiai į aerodromą. Siunčiu Tomą bilietų ir laukiu. Pagaliau grįžo, tyli. Klausiu: „Kiba bilietų nėr?“
Nėra ir dvi savaites į priekį nebus. Va čia tai buvo smūgis žemiau juostos. Traukinys automatiškai atpuola. Dar važiuojant matėme, kaip žmonės Maskvon traukiniu važiuoja – ant atviros platformos stovi palapinė, vidury dega laužas su viršuje sukabintais puodais, kelios krūvos dėžių. Vienose bulvės, kopūstai, kitose gyvos vištos kudakuoja, kai kurios slampinėja po tą platformą. Bidonas su vandeniu ir krūva malkų. Tokiu būdu 3-4 savaites tęsiasi kelionė ir mums tokia kelionė visiškai nesužavi. Bet ką daryt?
Tiesa, yra dar slaptasis ginklas tokiems atvejams. Šį kart buvome pasiėmę keletą butelių Stakliškių „Suktinio“.
Dar tik tada Lietuvoje buvo pasirodęs lenkų gamybos kosmetinis stebuklas – šešėliai. Pasiėmiau porą dėžučių, palikau Tomą lagaminų saugot ir nuėjau į kasas. Perėjau visas kasas, kad nustatyčiau tinkamą objektą gundymui. Radau: sėdi jaunutė rusaitė, nuobodžiauja. Nėr bilietų, nėr ir žmonių.
Apsimetęs klausiu bilieto į Maskvą. Gaunu jau žinomą atsakymą. Tada pastumiu stebuklą pro langelį ir sakau: „Jei šiandien išskrendu, tai dėžutė tavo.“
Iš lėto panelė praveria dėžutę. Matau, kaip sukibirkščiuoja akutės, dėžutė iškart keliauja į stalčių. Sako: „Po poros valandų bus reisas į Maskvą. Kiekviename reise yra 4-5 vietos užbroniruotos kariškiams, bet dažnai ne visos užsipildo. Lėktuvas IL62M ima 350 keleivių, todėl tikimybė įsėsti yra. Ateikit prieš pat prasidedant įlaipinimui, tada bus galutinai aišku. Jei nepavyktų, bus dar kitų reisų.“
Taip ir sutarėm. Laukimo salėje tvanku, tad einam į lauką. Apsidairom. Aerodromas pastatytas miško vietoje, ką liudija aplink esantys kelmai – ne tokie, kaip mes įpratę matyti, o aukščio mums iki krūtinės ar net iki akių. Suprantama, kam čia vargti, juk nupjaut nepasilenkus kur kas lengviau.
Tomas sako: „Žiūrėk, arbatinė kiemo gale. Eime, arbatėlės išgersim.“ Pasirenkam netoli durų esantį staliuką, kad vėsiau būtų, pakišam po stalu bagažą ir einam prie bufeto. Bufetininkė jauna, simpatiško veido moteriškė, storulė – kiek paritus, tiek pastačius. Pokalbį iškart pradeda bufetininkė. Praneša: „Šiandien tik arbata ir ragu, daugiau nieko nėra.“
Gerai, imam po arbatos stiklinę ir po ragu lėkštę. Prie sienos – dvi krūvos padėklų. Virš mažesnės kabo skelbimas „Švarūs padėklai“, virš kitos – „Padėklai“.
Nešamės viską prie savo stalo ir susėdam viens prieš kitą. Arbata panaši į ramunėlių, visai neblogo skonio. Kiek prasčiau su ragu. Keli šaukštai virtų ryžių ir kaulas, sunkiai nuspėjamos kilmės. Laiko turim, tad neskubėdami sriubčiojam arbatėlę. Po keliolikos minučių staiga pro duris įeina vyras karininko uniforma. Ant rankovės – raudonas raištis ir baltom raidėm išvedžiota „Dežurnyj po vokzalu“. Peržvelgia salę, pasirenka staliuką tiesiai Tomui už nugaros.
Eina bufeto link ir netrukus atsineša lygiai tą patį, ką ir mes turim. Deda arbatos stiklinę ant stalo, deda lėkštę ir pasiėmęs padėklą neša atgal. Tomas jau šaukštu kibina tuos virtus ryžius. Tą akimirką mano dėmesį patraukia kažkoks judesys už Tomo nugaros. Pasislenku ir matau, kaip iš po stalo išlenda didžiulė šuns galva. Šuo pasuka galva prie ragu, griebia kaulą iš lėkštės ir nešdinasi pro duris.
Karninkas dar tik spėjo padėklą padėti ir aišku, šuns nematė, o aš jau sprogstu juokais – nė nenutuokiu, kaip įvykiai klostysis toliau. Tomas nieko nežino, nematė, o aš jam nespėjau nieko pasakyt.
Karininkas grįžta prie savo stalo, apsižvalgo. Arbata yra, lėkštė yra, na, bet kaulo tai nėra. Ir svarbiausia, nėra nieko, kas galėtų tą kaulą paimti – tik Tomas. Jis juk arčiausiai sėdi ir dar kaip tik tą kaulą šaukštu šokina. Kad suriks ne savo balsu: „Stot, dokumentus!“ Tomas net šaukštą pametė išsigandęs ir nesuprasdamas, kas vyksta. Aš pradedu pasakot, kad kaulą šuo nugvelbė, bet karininkas dar labiau isiunta, mano, kad tyčiojamės.
Paėme pasus; dabar, – sako, – eisite su manim, išsiaiškinsim.
Na, pamaniau, tik to betrūko, įgrūs į kokią belangę, tai visas kelionės planas bus šuniui ant uodegos. Matau, kad reikalai krypsta į blogą pusę, kai staiga visai netikėta ateina pagalba. Pribėga bufetininkė ir iš karto į ataką.
„Ką, žioply, skaityt nemoki? Skelbimas kabo, kad padėklą pavalgius reik atnešti, taip kad pats kaltas ir žmonių atsiprašyk. O dabar einam, parodysiu, kur tavo ragu.“
Išeinam lauk, o už arbatinės kampo – krūvelė apgraužtų kaulų.
„Čia ir tavo ragu. Šuo labai protingas, ne tokius gudročius apgavęs“, – paaiškino.
Karininkas griebėsi pistoleto: „Kur šuva? Nudėsiu.“
Šuo, matyt, ne kvailas, jo ir kvapo arti nėra. Grąžino mums karininkas pasus, nusispjovė ir nuėjo savais keliais. Mes grįžtam į arbatinę. Prisiminiau, kad dar vieną šešėlių dėžutę turiu, išsitraukiau ir gražiai padėkojęs įteikiau bufetininkei.
Kaip nušvito jos veidelis!
„Luktelkit, aš jums tikrą ragu atnešiu“, – sako. Išsiskyrėm kaip artimiausi giminės. Į lėktuvą buvom įsodinti kaip žadėjo. Lėktuvo skrydis be nutupimų ir išlipom Maskvoje. Tik Tomui ilgai negalėjau paaiškint, kur dingo visas pusdienis: išskridom 14 val., o Maskvoje išlipom anksčiau nei išvykom.
