Iš tiesų, kas anksčiau atrodė neįmanoma, dabar jau gyvenimo faktas: nors restoranuose sėdėti negalima, jie išmoko gaminti išsinešimui ir pristatyti į namus per tuos kovidinius metus, ir išmoko taip daug, kaip nebuvo anksčiau išmokę per trisdešimt metų.
Užsisakėme iš restorano „Graikai“, kuris yra Halėje ir su kuriuo kažkaip susiję (man taip atrodo) mūsų tokie pažįstami, kur mums yra dovanoję alyvuogių aliejaus. Bet nei jie prašė tos apžvalgos, nei minėjo kažką: todėl prašom neįsivaizduoti korupcijos ten, kur jos nėra ir būti negali.
Graikijos virtuvė, šiaip, savo esme, yra viena sveikiausių pasaulyje. Ji artima garsiąjai Italijos „Viduržemio jūros dietai“, kuri net nėra dieta, o tiesiog pagrindiniai principai: mažai gruzdinto maisto, nedaug bulvių ir bulkos, alyvuogių aliejus kiekviena proga, daug daržovių ir gyvenimas be streso. Svarbu ne tik tai, ką valgai, bet ir kaip valgai. Graikija prisiskolino pinigų tiek, kad nebeatiduos visą gyvenimą ir per kelis likusius gyvenimus (primeskit: net jei Graikija parduotų visas savo salas rinkos kaina, tų pinigų neužtektų nė pusei jos skolų susimokėti), ir todėl yra visai atsipūtusi. Kaip sakoma, jeigu tu bankui skolingas tūkstantį dolerių, tai tu turi problemą, o jei tu bankui esi skolingas dešimt milijonų, tai problemą turi bankas.
Aišku, šiuolaikinėje graikų virtuvėje yra ir variacijų (apie jas pakalbėsime), ne viskas yra superinio sveikumo, bet jei esi fainas, jaunas ir geros nuotaikos, kaip aš, tai šiek tiek ir paprastesnio maisto pakenkti negali.
Pirmiausia, turiu pažymėti, kad visas maistas atvyko pavyzdingai supakuotas – mudviejų su drauge nuostabai, net bulvytės nebuvo sušutusios. Tačiau stebėtis nėra ko: net ir bulvytės gali keliauti, kai jos nėra uždaromos į hermetišką plastikinį dusintuvą, ir kai ant jų nėra užslegiamas koks kitas maistas. Graikai (bent jau šiais laikais) bulvytes mėgsta (tikrosios graikiškos patates tiganites yra gruzdinamos alyvuogių aliejuje, nes kaipgi dar: ko jau ko, o alyvuogių aliejaus graikai turi ir dar gali kitiems paskolinti).
Maža to, šiuolaikiniu graikišku stiliumi jų buvo įdėta ir į pita gyros (tarti galima ir kaip „giros“, ir kaip „džairos“, ir kaip „žyros“, nelygu iš kokios pasaulio vietos esate atvykęs). Žodis yra kilęs iš tos pačios šaknies, kaip ir „giroskopas“ ar panašūs moksliniai žodžiai, tai yra, iš sukimosi, iš veiksmažodžio „suktis“ – graikai šį žodį perdavė ir arti gyvenančioms tautoms, pavyzdžiui, itališkai suktis yra „girare“. Taip yra todėl, kad mėsa (dažniausiai vištiena arba kiauliena) į tą susuktą graikiškos duonos paplotin kebabą yra pjaunama nuo didelio gabalo, besisukiančio ant iešmo – panašiai, kaip doner kebabas, pjaustomas nuo mėsos, kepančios ant vertikalaus iešmo, kokių galite pamatyti ir pas mus Lietuvoje, o jau kokioje Vokietijoje tai jų dešimtys tūkstančių, ir bus ilgainiui dar daugiau. Nors Turkija ir Graikija galbūt ir nėra labiausiai bendraujančios šalys pasaulyje, bet žmonės gyvena šalia, gamta panaši, ir patiekalai panašūs.
Mes tuos gyros paėmėme du – ir su vištiena, ir su kiauliena (kaip jums aiškiai matyti nuotraukoje iš užrašo „kiauliena“), kiekvienas po 6,30 EUR, ir taip, į tuos kebabainius buvo įvyniota ir bulvyčių, padėk jiems Dieve, ir tokios buvo gardžios visos sudėtinės dalys, tokios sultingos ir tiek palaimos mums suteikė, kad galėčiau čia straipsnį ir užbaigti, jei nebūtų dar tų visų kitų patiekalų, kurių užsisakėme, nes mėgstame per daug užsisakyti.
Krevetės saganaki, su pomidorų padažu ir fetos sūriu, ir daržovėmis buvo patiekalas tokio sotumo, tirštumo ir gardumo, kad vienas būtų galėjęs pamaitinti mus abu; aš prisipažinsiu, kad vos nesuvalgiau didesnės to patiekalo dalies, negu būtų buvę protinga.
Menkė buvo mūsų supratimu (o mes širdyje esame ne tik amerikiečiai – kiek tai susiję su žuvimi, mudu su drauge esame japonai) šiek tiek perkepta, man patinka, kai menkė skaidosi sluoksneliais ir yra stangri, o čia ji buvo gerokai pagruzdinta; tačiau turiu pastebėti, kad toks paruošimas ir yra autentiškas graikiškas paruošimas, taip Graikijoje valgo. Juo labiau, kad ta žuvis buvo gruzdinta labai plonoje, nesunkioje tešloje. Nuostabus buvo jogurtinis tzaciki padažas, ir net tokie dalykai, kaip pasikartojantys skirtinguose patiekaluose garnyrai (pavyzdžiui, burokėliai) visiškai neerzino – tie burokėliai buvo labai geri.
Man labai patiko ir moussaka, nepaisant to, kad joje buvo baklažanų. Moussaka yra kaip toks orkaitėjė keptas pusiau pyragas be tešlos, ten apačioje yra baklažanai, taip pat malta mėsa, o ant viršaus – sukepęs baltas padažas, panašus į bešamelį. Šitokio patiekalo variantai yra valgomi ir Artimuosiuose Rytuose, ir Balkanuose.
Dar reikėtų kitiems restoranams iš šitų Halės turgaus „Graikų“ pasimokyti, kaip savo Instagramo profilį sureguliuoti. Jokių šiukšlių, jokių nereikalingų mergų papūstom lūpom, tik gražiai nufotografuoti patiekalai (www.instagram.com/graikai). Paprastume slypi esmė.
Pakartosiu – gerai paruošta, gerai atvežta, rūpestingai supakuota, daug graikiško džiaugsmo. Už visas tas vaišes sumokėjome 39,20 EUR, ir, garbės žodis, jos būtų pamaitinusios ir keturis žmones.
Drąsiai penkios žąsys iš penkių, nes ko Vilniui reikia, tai šiek tiek Viduržemio jūros atsipalaidavimo ir šypsenų, o tai pernelyg visi susiraukę. Būkit linksmesni ir džiaukitės maistu.
Graikai, Pylimo g. 58 (Halės turgavietė), Vilnius.
Tel. +370 610 00606
Facebook profilis: https://www.facebook.com/Graikai/
Trečiadieniais ir ketvirtadieniais – nuo 11:00 iki 16:00, penktadieniais nuo 11:00 iki 03:00, šeštadieniais nuo 11:00 iki 03:00, sekmadieniais nuo 10:00 iki 16:00.
