Tiek šalių ketvertas, paremtas laisvais santykiais ir oficialiai vadinamas JAV, Australijos, Indijos ir Japonijos konsultacijomis, tiek pratybos „Malabar“ pateikiamos (su abejonėmis) kaip „Azijos NATO“. Idėją, kad šalių ketvertas galėtų virsti visaverčiu kariniu aljansu, iš dalies sustiprino JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Stephenas Biegunas. Jis teigė, kad „net NATO pradžia buvo paženklinta gana kuklių lūkesčių“, įkūrus aljansą 1949-aisiais. Visgi geresnis būdas įsivaizduoti tolesnį minėtųjų šalių kelią sąjungos link – palyginti ketvertą su dabartine NATO. Daugelis žmonių NATO laiko kariniu „geležies“ aljansu, tačiau niekas iš tikrųjų nesitiki išvysti Rusijos tankų Vokietijoje ir Prancūzijoje, o NATO valstybės narės Rytų Europoje tikrai nemano, kad joms į pagalbą atskubės Islandija ir Portugalija.
Iš tikrųjų šiandien NATO daugiausia yra mokymus rengianti ir standartus nustatanti organizacija, kurios karinis aljansas – tik dalis paveikslo. Netgi pačioje NATO interneto svetainėje nurodytas pirmasis tikslas yra politinio pobūdžio („NATO puoselėja demokratines vertybes“) ir tik antrasis – karinio („NATO yra įsipareigojusi taikiai spręsti ginčus“). NATO turi ginklų kontrolės, kovos su prekyba žmonėmis, lyčių įvairovės, energetinio saugumo ir aplinkos apsaugos programų. Visus šiuos klausimus šalių ketvertas gali ir turėtų nagrinėti. Kalbant apie kietesniąją sąjungos pusę, karines pratybas, tokias kaip „Malabar“, galima išplėsti, kad apimtų įvairias NATO misijas, pavyzdžiui, kovą su terorizmu, kibernetinį saugumą ir gynybą nuo balistinių raketų.
Praktiškai vienintelis NATO veiksmas, nederantis su „Malabar“ ir šalių ketverto ateitimi, yra priešakinių daugiataučių kovinių grupių dislokavimas. Rytų Europoje yra keturi tokie bataliono dydžio kariniai vienetai. Iš viso šiose kovinėse grupėse yra tik 4 500 karių. Palyginimui: vienas JAV superlėktuvnešis turi gausesnę įgulą. Vien tik Indija dislokavo 10 kartų daugiau kareivių Ladake prie faktinės kontrolės linijos, atstojančios Indijos ir Kinijos sieną, kur gegužės mėnesį trumpam kilo konfliktų. Būtų absurdiška daryti prielaidą, kad Indija nori ar kad jai reikia daugiataučio šalių ketverto bataliono, jog sustiprintų savo pozicijas Kinijos pasienyje.
Beveik kiekviena šio regiono šalis susiduria su Kinijos „saliamio pjaustymo“ taktika, kuria siekiama sumenkinti pasirinktos valstybės suverenią teisę į jūrinę teritoriją.
Ko Indijai reikia (ir ko ji nori), tai didesnio bendradarbiavimo su JAV ir jos sąjungininkėmis rengiant aviacijos ir jūrų pratybas. Be šiais metais įvykusių pratybų „Malabar“, kuriose dalyvavo jos trys partnerės, Indija taip pat organizuoja reguliarias dvišales pratybas su Japonija ir JAV. Be to, Indija rengia reguliarias kasmetines pratybas su Prancūzija ir pradėjo derybas su Europos Sąjunga (ES) dėl bendradarbiavimo karinio jūrų laivyno srityje. Iš JAV Indija įsigijo jūrų žvalgybos orlaivį „Boeing P-8I“, iš Prancūzijos – pažangiųjų naikintuvų „Dassault Rafale“ ir jai reikia išmokti suderinti naujuosius pirkinius su turimais rusiškais naikintuvais ir priešlėktuvinėmis raketomis. Tam būtina praktikuotis.
Kalbant apie kitas regiono šalis, jos irgi gautų naudos bendradarbiaudamos su Azijos NATO, jeigu ji taip pat būtų daugiau mokymus rengianti ir standartus nustatanti organizacija, o ne ginkluotosios gynybos pajėgos. Pavyzdžiui, Vietnamas niekada nesugalvotų prisijungti prie JAV remiamo karinio aljanso, tačiau ši šalis dalyvauja karinėse jūrų pratybose su Indija bei Japonija, įskaitant ir Ameriką. Pietų Korėja istoriškai per daug nebendradarbiavo su Japonija saugumo srityje, tačiau jai gali būti priimtinesnis dalyvavimas platesnio masto regioninėje veikloje. Dėl turimo specialiojo statuso Taivanas negali prisijungti prie daugelio sutarties organizacijų, tačiau tai nesukliudytų šaliai dalyvauti programose, apimančiose NATO aktualias temas, tokias kaip kova su prekyba žmonėmis ir kibernetinis saugumas.
Galingesnis ketvertas taip pat galėtų užtikrinti gilesnį šalių karinių jūrų laivynų bendradarbiavimą, sukurdamas kažką panašaus į ilgalaikes „Malabar“ pratybas. Indijos vandenyne ir Pietryčių Azijos vandenyse nuolatos reikia laivų, galinčių atlikti paieškos ir gelbėjimo operacijas, kovoti su piratais ir tiesiog patruliuoti saugumo sumetimais. Beveik kiekviena šio regiono šalis taip pat susiduria su Kinijos „saliamio pjaustymo“ taktika, kuria siekiama sumenkinti pasirinktos valstybės suverenią teisę į jūrinę teritoriją. Šiam tikslui pasiekti Kinija neretai kliaujasi nereguliariosiomis pajėgomis, pavyzdžiui, žvejybos laivų flotilėmis. Kadenciją baigiančio prezidento Donaldo Trumpo paskirtas karinio jūrų laivyno sekretorius Kennethas Braithwaite’as netgi pasiūlė atnaujinti JAV Pirmosios flotilės veiklą ir ją dislokuoti šiame regione. Bet kadangi išrinktasis prezidentas Joe Bidenas greičiausiai nepritars D. Trumpo planui padidinti karo laivų skaičių iki 350, vargu ar Amerika galės skirti laivų Pirmosios flotilės atkūrimui net jeigu rastų šalį, kuri sutiktų priimti šias pajėgas.
Karinio jūrų laivyno strategas Jamesas Fanellas pasiūlė provokuojančią alternatyvą: ketverto šalys ir jų būsimi partneriai galėtų įkurti nuolatines daugiatautes karines jūrų pajėgas, kuriose būtų tarnaujama rotacijos principu. Priešingai negu NATO, individualūs daliniai nebūtų integruoti (kiekviena šalis vadovautų tik savo laivams), bet jie veiktų išvien vykdydami bendras saugumo misijas ir įgytų naudingos patirties tarpusavio sąveikos srityje.
Kuklesnė Azijos NATO veiklos pradžioje galėtų turėti mažesnį nei 1 mlrd. JAV dolerių biudžetą.
Jeigu J. Bideno įvardytam kandidatui į valstybės sekretoriaus postą Antony Blinkenui knieti duoti užduotį šalių ketvertui, Azijos NATO įsteigimas gali būti kaip tik tai, ko jis ieško. Bet to, nereikėtų milžiniškų išteklių. Priešingai nei įprasta manyti, NATO nėra labai didelė organizacija. Jos nuolatinėje būstinėje dirba maždaug 500 kareivių ir 1 000 civilių. Dar 6 tūkst. civilių dirba „įvairiose agentūrose bei strateginėse ir regioninėse vadavietėse“, arba, kalbant NATO terminologija, „prie projektų“. Aljanso bendras metinis karinis ir civilinis biudžetas yra mažesnis nei 2,2 mlrd. JAV dolerių.
Kuklesnė Azijos NATO veiklos pradžioje galėtų turėti mažesnį nei 1 mlrd. JAV dolerių biudžetą, nedidelį sekretoriatą Japonijoje arba Australijoje ir tik karines jūrų pajėgas, kurių dalinių sudėtis keistųsi rotacijos principu. Tokia sąjunga nusiųstų rimtą žinutę Kinijai, nors ir nebūtų aiškiai jai skirta. Kaip ir „Malabar“ bei kitų regioninių pratybų atveju, aljanso tikslas būtų kelti profesinius standartus ir gerinti pajėgų tarpusavio sąveiką, o ne kovoti su konkrečiu priešu. Žinoma, padidinęs regiono jūrų ir oro pajėgų pasiruošimą, stipresnis šalių ketvertas geriau pasirengtų susigrumti su Kinija ar kitu priešininku, jeigu tokių veiksmų prireiktų. Bet, kaip ir dabartinės NATO, grupės pagrindinės misijos daugiausia būtų taikios, o ne konfrontacinės.
Visgi šiandien šalių ketvertas yra toks pat nereikalingas, koks buvo 2007-aisiais ir 2008-aisiais, kai šalys pirmą kartą susibūrė draugėn, tačiau po kurio laiko vėl išsiskirstė. Ketvertas net nerengia naudingų prieš Kiniją nukreiptų diskusijų. Spalio mėnesį Tokijuje įvykusio užsienio reikalų ministrų susitikimo metu JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo vienintelis iš susirinkusiųjų viešai papriekaištavo Kinijai. Akivaizdu, jog Azijoje niekas nenori, kad visos Azijos karinis aljansas konfrontuotų su Kinija taip, kaip NATO kadaise konfrontavo su Sovietų Sąjungos Varšuvos pakto šalimis.
Laimei, Azijai to nereikia. Kiekviena šio regiono šalis turi savų problemų dėl Kinijos, tačiau jų nebūtina spręsti kariniais veiksmais. Azijos saugumo organizacija, paremta šiandienine rafinuotesne NATO, padėtų jos narėms kovoti su XXI a. grėsmėmis, tokiomis kaip Kinijos „saliamio pjaustymo“ taktika ir kibernetinis karas, sukuriant įtikinamą vaizdą, jog nė vienas iš atsakomųjų veiksmų nėra tiesiogiai nukreiptas prieš Pekiną. Tiesą sakant, ir nebūtų. Ketverto narės ir partneriai bendradarbiautų tik geresnio taikos užtikrinimo regione tikslais. Jeigu tokia jų veikla pakenks Kinijos ambicijoms, taip nutiks tik todėl, kad Kinija yra vienintelė šio regiono šalis, linkusi drumsti ramybę.