Lapkritį į sceną vėl nusileidusios „Sidabrinės gervės“ sugrįžo čia po metų pertraukos. Kino (ir ne tik kino) bendruomenė vis dar aptarinėja – pelnytai ar nelabai ir kam į rankas nusileido ta gracinga paukštė bei – o ką gi scenoje veikė tas baltas arklys? Nors scenų istorija žino kur labiau įsimintinų atvejų, kai tik kanopinio gyvulio dėka meno žmonių pasirodymas virto nepamirštama istorija...Tačiau apie viską – iš eilės.
Baletas „Don Kichotas“ Peterburgo Marijos teatre statomas jau n + k metų. Bet visa ši ilgametė pastatymų istorija griežtai dalijasi į du etapus: į periodą „iki“ ir periodą „po to“.
Pirmasis periodas charakteringas tuo, kad spektaklio metu Don Kichotas ir Sanča Pansas po sceną jodinėjo ant arklio ir asilo. Ir arklys, ir asilas buvo tikri, gyvi ir šilti. Deja, po atskaitos taško „x“ abu herojai po sceną slampinėja pėsčiomis, tarsi vaikai apžergę kažkokias lazdas – atseit, asilą ir arklį. Visa tai jau tėra apgailėtina karikatūra palyginti su tuo, kokį vaizdą matydavo žiūrovai anksčiau. Klausiate, kur dingo arklys su asilu? Įkrito į orkestro duobę? Parduoti už skolas? Surijo amžinai alkani scenos darbininkai sunkiaisiais praeito amžiaus devyniasdešimtaisias metais? Neatspėjote. Abiejų gyvūnų dingimo iš scenos priežastis žymiai įdomesnė ir... pikantiškesnė.
Tai nutiko olimpiniais 1980 metais. Iki tol kas vakarą iš cirko į operos ir baleto teatrą gerai išdresiruotus, pripratusius vienas prie kito (ir prie publikos) arklį bei asilą. Bet tą lemtingą vakarą arklys susirgo. Ir teatro direkcija, visiškai nepagalvodama apie galimas pasekmes, pasiskolino arklį iš kažkurios jojimo mokyklos. Išmuštruotą. Išauklėtą. Bet – kumelę. Bet visa tai paaiškėjo jau tik tuomet, kai, baigiantis uvertiūrai pakilo scenos uždanga ir bet ką keisti jau buvo per vėlu.
Ar jūs kada nors bandėte suvaldyti moteriškos draugijos ištroškusį asilą? Jau lengviau bebrą išmokyti nesiprausti. Tad natūralu, kad jau per pirmą Don Kichoto ir jo ištikimojo ginklanešio išjojimą priešais žiūrovus asilas, pajutęs kumelę, nepaprastai susijaudino. Išleidęs trumpą ir pergalingą bliovimo ariją, jis atsistojo piestu ir kaip maišą numetė nuo savęs Sančą Pansą. Ilgai nelaukęs asilas ėmė ropštis ant kumelės, kuri visa povyza bylojo: aš – nieko prieš. Sanča Pansas dar bandė atitraukti asilą už uodegos, bet jau buvo per vėlu.
Iš milžiniškos žiūrovų salės gilumos kaip traukinio švilpukas atskriejo vienišas moteriškas spiegimas. Jam pritarė trumpa boso partija iš parterio: „Uždangą, uždangą nuleiskite!!“ Kur tau. Dirigentas tarsi mechaninė lėlė kapojo rankomis orą, įsistebeilijęs į besiporuojančius gyvulius. Visi orkestrantai apsisuko 180 laipsnių kampu, kad ir jie galėtų stebėti giminės pratęsimo sceną. Muzika, aišku, tuoj pat nutilo. Užtat iš orkestro duobės nepaliaujamu srautu veržėsi homeriškas muzikantų juokas. Po sceną, kliūdami už operos dainininkų, su ilgiausiomis žarnomis lakstė gaisrininkai. Bet gyvulių neišskyrė ir vanduo. Sanša Pansas visą tą laiką klusniai traukė asilą už uodegos, jau nebesuvokdamas: o kam jis tai daro? Scenos kampe, abejomis rankomis prilaikydamas kaip metronomas svyruojančią galvą, kėpsojo Don Kichotas. Po visų pergyvenimų jo jau nebūtų sugundžiusi jokia Dulsinėja.
O scena ir toliau priminė Brauno judėjimą – tik uždaroje meninėje erdvėje. O prie visų dalyvių dar prisidėjo režisierius, kuris kaip tikras operos fantomas plevėsavo scenoje ir švaistėsi frazėmis – žudikėmis: „Darykite gi jūs, gyvuliai, ką nors! O tai aš visus jus išpi...“ Kadangi jo riksmai buvo adresuoti asilui ir kumelei (bent taip visi manė), į metro riksmus niekas nekreipė dėmesio ir toliau visi scenoje svirduliavo. Aišku, iš juoko. Net dirigentui nusibodo mojuoti batuta ir jis ėmėsi ploti rankomis, tuo išreikšdamas susižavėjimą asilo savitvarda tokioje neordinarinėje situacijoje.
Pagaliau šiaip ne taip nuleidus uždangą, žiūrovų salė atrodė tarsi po dujų atakos. Trečdalis žiūrovų (senmergių ir šiaip silpnesnių nervų piliečių asmenyje) buvo nualpę; trečdalis – garsiai piktinosi: o kur gi menas? Dar trečdalis triukšmingai reikalavo pakelti uždangą. Mat jie už bilietus sumokėjo pinigus ir turi visą teisę stebėti tai, kas vyksta scenoje. Iki galo.
Nuo tada vienoje garsiausių pasaulio operos scenų abu minėti herojai vaikšto pėsti. Ir kaip pasakytų praeitame amžiuje garsėjęs Rusijos sceninio meno patriarchas I. Andronikovas, „galima drąsiai siųsti cirkui užuojautą“. Nes geriausias cirko numeris ir įvyko Marijos teatre.
