Didelius inkarus dabar visam pasauliui lieja kinai
Savaime suprantama, visų pirma kyla klausimas, o kur gi gaminami tie inkarai? Pasirodo, Europoje jau seniai nutraukta jų gamyba. Dėl daugelio priežasčių: tai ir aplinką teršianti gamyba, trečiojo pasaulio šalyse pigesnė darbo jėga, tos rinkos yra arčiau geležies rūdos kasyklų ir t.t. Tad dabar Europoje gaminami nebent smulkūs inkarai jachtoms bei pramogų laivams. Arčiausi gamintojai mums yra Ukrainoje (OOO „Energomashstal“), Rusijoje („Krasnyj Jakor“), Turkijoje („Yapas“). O pagrindiniai inkarų gamintojai (ir ypač – didiesiems laivams) koncentruojasi Azijoje, daugiausia – Kinijoje.
Jau projektuojant laivą numatoma, kokios dydžio bei formos jam bus reikalingas ir inkaras. Yra keli pagrindiniai standartiniai jų tipai: Hall, Pool, Spek. Paprastai inkaras parenkamas pagal laivo dydį ir jo (inkaro) laikomasios galios santykį, t. y., saikus santykis tarp laikomosios galios ir svorio, nes inkaro svoris yra jo dydžio matas.
Visi stambiųjų laivų inkarai susideda iš dviejų pagrindinių dalių: tai „karūna“ ir vadinamasis „štokas“(arba kotas). Abi šios inkaro detalės liejamos atskirai, po to sujungiamos. Ir – turime naują inkarą.
Permainingas inkarų gyvenimas
Visų pirma, patikslina pašnekovas, joks laivas neišplauks į jūrą ar okeaną be visų būtinų inkarų. Tradiciškai jų būna du, tačiau didesnio tonažo laivai (keliamoji galia – daugiau kaip 10 tūkst. t) būtinai privalo turėti ir trečiąjį inkarą – atsarginį. Nes inkarus laivų įgulos kartais pameta dėl pačių įvairiausių priežasčių. Štai neatsargiai į didelį gylį (jis neuri viršyti 20 m)nuleidžiamas inkaras. Ir kas gi nutinka? Dėl inercijos inkaro grandinė įgauna vis didesnį pagreitį ir, neretai net nepasiekus dugno, įvyksta smūgis ir – inkaras jau dugne. Tuomet prarandamas ir inkaras, o neretai – ir visos 11 grandinių (kiekvienos ilgis 27,5 m). O jei laivas inkarą išmetė saugiai, nustatytame gylyje, tačiau dugne yra pakankamai daug stambių akmenų, užtenka už tokio akmens užsikabinti inkarui ir–jį laivas praranda, kai duodama komanda: „Inkarą – pakelti“. Dar kartais laivai praranda inkarus per susidūrimus. Štai šį gegužį Bosforo sąsiauryje susidūrė avis gabenęs turkų sausakrūvis laivas su rusų žvalgybiniu laivu. Ir ką gi: rusų laivas po valandos nugarmėjo į dugną su visa savo žvalgybine aparatūra, o turkų–prarado tik kairįjį inkarą (ir – nė vienos avies).
Tiesa, kai kam gali kilti naivus klausimas, prisiminus prie Jūrų muziejaus Klaipėdoje eksponuojamus senovinius iš jūros dugno pakeltus inkarus. Tad gal ir dabar taip galima pakelti nutrūkusį inkarą? Deja, ne: dažniausiai nutrūkęs laivo inkaras gana greitai „įsisiurbia“ į gruntą. O antra, dabartiniai didžiųjų laivų inkarai sveria dešimtis ir daugiau tonų, tad jų paieška ir iškėlimas iš jūros dugno kainuotų daugiau, nei užsakyti naują inkarą.
Ir dar kas būtų įdomu sužinoti iš p. Jevgenijaus apie inkarus, – o kai laivas nurašomas ir pjaustomas į metalo laužą, kur keliauja jo inkarai – į metalo laužą ar pritaikomi kitiems laivams? Deja, dažniausiai inkarai kartu su laivais keliauja į metalo laužą. Labai retai kompanijos – laivų savininkai bando perparduoti (tiksliau – parduoda) senus inkarus. Mat juos reikia iš naujo sertifikuoti, o be minėto dokumento tai yra ne inkaras, o metalo laužo gabalas. Aišku, galima bandyti rizikuoti, tačiau jei atsitiks nelaimė, draudimo kompanijos būtinai pasinaudos šiuo faktoriumi ir ištars jų taip mėgstamą frazę: „Tai – nedraudiminis įvykis“. Ir, aišku, nekompensuos nuostolių. Tad didžioji dauguma laivų savininkų vadovaujasi nuostata: inkarai laive privalo būti tvarkingi ir sertifikuoti. Juolab, kad didžiuosius laivus (o ir ne tik juos) uostuose periodiškai tikrina specializuotos inspekcijos, pvz., Lietuvoje tai atlieka Saugios laivybos administracija.
