Aistros dėl miestų istorijų – gana karštos
Istoriko T. Baranausko tyrinėjimų sritis – viduramžių Lietuvos istorija. Taigi, Europoje nusistovėjo praktika, kuri vėliau išplito po visą pasaulį: paprastai miesto pradžia skaičiuojama nuo jo vardo pirmo paminėjimo. Tačiau čia gali būti keletas variantų: tas pirmas paminėjimas gali būti atsitiktinis, o gali būti susijęs ir su tikruoju miesto įkūrimu; ar tai kokios nors gyvenvietės tuo vardu įkūrimu tuščioje vietoje, ar menkos, iki tol nežinomos, gyvenvietės pavertimu miestu, suteikiant jai savivaldos privilegiją ar pan. Kartais net nesistengiama orientuotis į pačias ištakas, o prisirišama prie miesto teisių (savivaldos) suteikimo datos, paliekant nuošalyje pirmuosius paminėjimus. Pasitaiko ir priešingų pavyzdžių, kai miesto pradžią bandoma sendinti labiau, nei leidžia rašytiniai šaltiniai. Tokiais atvejais prisirišama arba prie legendų (nors dabar tai iš esmės nepopuliaru dėl jų menko moksliškumo), arba prie archeologinių duomenų, kurių datavimą bandoma ne visai korektiškai pritempti prie konkrečios datos (iš tokių pastarųjų atvejų galima paminėti 1982 m. švęstą Kijevo 1500 metų jubiliejų ar 2005 m. minėtą Kazanės tūkstantmetį).
Turime kuo didžiuotis: Apuolė – senesnė už Rusios įkūrimą
Taigi, pagal minėtą, visuotinai priimtą principą rikiuojasi ir mūsų seniausi miestai bei gyvenvietės. Tiesa, primena istorikas, Lietuva buvo apgyvendinta jau keli tūkst. pr. m. erą. Tad kartais istorijoje lemia laimės dalykas, kuri gyvenvietė-miestas buvo paminėti pirmiau už savo kaimynus ar toliau esančias gyvenvietes-miestus. Taip skaičiuojant, seniausia paminėta gyvenvietė dabartinėje Lietuvos teritorijoje yra Apuolė – tuo metu kuršių pilis, iš kurios išlikęs ir šiandien įspūdingo dydžio piliakalnis. Ji paminėta šiaurės šalių misionieriaus Anskaro veiklą aprašančiame Rimberto veikale. Kuomet Anskaras lankėsi Švedijoje, švedai surengė antpuolį prieš kuršius ir buvo apgulę Apuolės pilį. Tas įvykis datuojamas 853 ar 854 m. Tai data senesnė už Rusios įkūrimą – viena iš ankstyviausių datų visoje šiaurinėje Vidurio ir Rytų Europos istorijoje. Tolesni seniausi mūsų miestai rikiuojasi taip: 1236 m. – „Saulė“, su kuria tradiciškai tapatinami Šiauliai, nors nemažesnes teises su ja tapatintis turėtų ir Šiaulėnai, 1251 m. – Vorutos pilis, dėl kurios lokalizavimo iki šiol ginčijamasi (greičiausiai – tai Šeimyniškėlių piliakalnis prie Anykščių).
Dar neaiškesnė Žemaitijos pilies Tvirimantas (dažnai siejama su Tverais, nors tai – nepatikima) įkūrimo data, nors 1252 m. paminėta Klaipėda ir skaičiuoja savo įkūrimo data. Na, o 1253 m. Kuršo dalybų aktuose, o taip pat Mindaugo Žemaitijos ir Jotvos užrašymo akte jau turime kelias dešimtis dabartinės Lietuvos vietovardžių, kurių kai kurie dabar sunkiai lokalizuojami, nors dauguma yra gana aiškūs. Tarp reikšmingesnių galima paminėti Gardus (dab. Žemaičių Kalvarija), Alsėdžius, Karteną, Kretingą, Žarėnus, Gargždus, Skuodą, Rietavą, Ablingą, Medingėnus, Mosėdį, Raseinius, Kražius, Laukuvą, Ariogalą, Betygalą... Ta proga paminėta ir Palanga, nors ji galėtų pretenduoti ir į ankstesnį 1161 m. paminėjimą, kuris – vis dėlto – yra vėlyvame neaiškaus patikimumo šaltinyje...
Vikingai, deja, mažai ką užrašė, o va kryžiuočiai – žymiai daugiau
Savaime suprantama, kad istorikui taip ir norisi užduoti klausimą: ar turime vikingų paminėtus mūsų miestus–gyvenvietes, ar visiems jiems pradžią davė jau tik kryžiuočių bei kalavijuočių kronikos bei Rusios metraščiai? Deja, nors su skandinavais bent jau rytinės Baltijos pakrantės gyventojai aktyviai prekiavo (ir kariavo) nuo pirmojo tūkstanmečio galo, iš vikingų laikų vardu paminėta žinoma tik vienintelė konkreti dabartinės Lietuvos vieta – Apuolė (Skuodo rajonas). Daugelį kitų vietovių (išskyrus Vorutą ir Tvirimantą) žinome iš su kryžiuočiais susijusių dokumentų (įskaitant ir jiems skirtą Mindaugo donacinį aktą). Kas kita – naujos kartos atėjūnai mūsų žemėse – kryžiuočiai bei kalavijuočiai. Kryžiuočių raštai dar ir XIV a. išliks pagrindinis informacijos apie Lietuvos gyvenvietes šaltinis, o daugelis Lietuvos vietovių pirmą kartą paminėtos ryšium su jų nuniokojimais. Graži išimtis čia yra Vilnius, kuris pirmą kartą paminėtas mūsų valdovo Gedimino 1323 m. sausio 25 d. laiške. Gediminas, žinia, yra būtent tas valdovas, kurį ir legendinė tradicija sieja su Vilniaus įkūrimu.
tik ar nėra keista, kad Vilnius laikomas įkurtu, paminint jį tik 1323 m., – tai yra, žymiai vėliau už kitas gyvenvietes – miestus. T. Baranauskas su tuo nesutinka: Vilniaus paminėjimas nėra toks jau vėlyvas. Nors jis nepatenka į seniausiai – o tai daugiausia apie 1253 m. – minimų vietovių tarpą, bet visos šios „seniausios“ vietovės minimos Lietuvos valstybės pakraščiuose. Valstybės centras XIII–XIV a. I pusėje yra apskritai menkai mums pažįstamas, nes jis buvo menkai pažįstamas kryžiuočiams, nuo kurių žinių mes dabar esame labai priklausomi. Beje, 1323 m. Gedimino laiške yra pasakyta, kad Vilniuje jis jau pastatė katalikų bažnyčią – prieš dvejus metus nuo minėtos datos. Tai reiškia, kad faktiškai pirmas Vilniaus istorijos faktas tame laiške fiksuojamas jau 1321 m.
Istorinis veikalas plačiajai visuomenei – aptariantis mūsų miestų – gyvenviečių amžių – vis dar laukia savo eilės
Deja, pripažįsta kalbinamas istorikas, tokio bendro veikalo dar nėra. Kiek žinoma, apie tokio sąvado parengimą (bent jau apie valsčių centrus) prieš kelis metus galvojo „Versmės“ leidykla, rengianti Lietuvos valsčių monografijas, tačiau tas projektas liko nerealizuotas. Nors reikia išreikšti pagarbą minėtai leidyklai: ji leidžia minėtą valsčių seriją (kurios kiekvienas tomas – tūkstantis ir daugiau puslapių), nesitikėdama jokios komercinės sėkmės. Rimtesnių žinynų yra parengta nebent vienai kitai savivaldybei (kaip, pvz., Rolando Gustaičio „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas“, išleistas 2001 m.).
Tiesa, atskirų tyrimų apie miestų ir miestelių istoriją Lietuvoje yra gausu. Leidžiamos įvairaus lygio lokalinės monografijos, nagrinėjami atskiri tam tikrų miestelių istorijos aspektai, rašomi ir apibendrinantys darbai apie miestų istoriją. Vis dėlto labai trūksta konkrečių tyrimų apie kiekvieno konkretaus miestelio istorijos pradžią, o ir tie, kurie yra, išsimėtę įvairiuose leidiniuose. Tad prireikus surasti duomenų apie konkretaus miestelio pradžią, galime jų ir nerasti. Nes, nepaisant to, kad vieno miesto ar miestelio istorija išnagrinėta neblogai, kito gali būti visai menkai žinoma. Trūksta sistemingumo ir išsamumo, padengiant vienodai kokybiškais tyrimų duomenimis visą Lietuvos teritoriją, o enciklopedijos ir žinynai dažnai neatspindi net to, kas jau yra nustatyta. Apibendrinančių monografijų autoriams dažnai visai nerūpi konkrečių miestelių istorijos pradžia – jie domisi bendrais miestų ir miestelių raidos procesais. Pavyzdžiui, daugeliu aspektų puiki Elmanto Meilaus knyga „Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII amžiaus II pusėje – XVIII amžiuje (raida, gyventojai, amatai, prekyba)“ (1997 m.) duoda išsamų Žemaitijos miestelių sąrašą ir duomenų apie jų privilegijas, bet į klausimą, kada knygoje aptariamų miestelių vardai minimi pirmą kartą nė nebando atsakyti. Todėl spragos yra akivaizdžios, ir veikti istorikams čia dar yra ką.
Tad, apibendrina minėtos temos problematiką T. Baranauskas, pirmosios žinios apie daugelį Lietuvos vietovių tebėra nepatikslintos, neaiškios, tebereikalauja gilesnės analizės, nes dėl kai kurių iš jų istorikams periodiškai iškyla rimtų problemų. Net mūsų enciklopedijose, žinynuose, populiarioje literatūroje šia tema esama daug netikslios ar tiesiog klaidingos informacijos. Kartais tie pirmi paminėjimai pasendinami, kartais ir pajauninami, o kartais – nurodomi tiesiog netiksliai (pvz., istorinėje literatūroje figūruoja tik metai, nors yra žinoma tiksli data). Nevienodai įvairiuose leidiniuose puoselėjamos tos pirmųjų paminėjimų datos. Vienur jos gerai žinomos, aukso raidėmis įrašytos į vietovės istoriją, įamžintos paminkluose ir minimos, kitur iki šiol nenustatytos ir užmirštos. Net Kaunas neapsisprendžia minėti savo pirmo paminėjimo datą, kuri gerai žinoma: tai 1361 metai, – visų pirma dėl to, kad labai gajos ją į senesnius laikus nukeliančios mistifikacijos, kurių kai kam vis dar sunku atsisakyti. O štai Biržai visą laiką orientavosi į vėlesnes datas, susijusias su Biržams iš tiesų labai svarbia Radvilų istorija. Ir tik pernai, T. Baranauskui paskatinus, paminėjo savo 600 metų jubiliejų nuo pirmojo paminėjimo 1416 m. Tai, beje, vienintelė „ikiradvilinė“ data ankstyvojoje šio miesto istorijoje.
Daugelio šalių archyvai vis dar laukia mūsų tyrinėtojų
Štai pvz., klausiame istoriko, gal Lietuvos mokslininkų dar laukia Vatikano archyvai, – o juk ten gali būti dar nežinomų mums dokumentų iš pirmojo bei antrojo tūkstantmečio amžių sandūros? Gal taip būtų atrasta naujų, žymiai ankstesnių mūsų miestų paminėjimų? O skandinavų runos, arabų šaltiniai? Pašnekovo nuomone, Vatikano archyvuose tokių ankstyvų žinių apie mūsų kraštus nėra ir būti negali, nes Katalikų bažnyčios misijos tuo laikotarpiu dar nesiekė Lietuvos. Anskaro misija IX a. viduryje – vienintelis toks tolimas katalikų misionieriaus žygis į šiaurę per kelis šimtmečius. O ir vėliau krašto vietovės buvo geriausiai pažįstamos ne Vatikane, o vietos žmonių: ar tai būtų kryžiuočiai, kurie čia kariavo, kurdami placdarmą sau įsitvirtinti ar tie patys lietuviai, gynę savo kraštą. O vėliau, ypač nuo XV a., daugiau dokumentų atsiranda ir jau susikūrusioje Lietuvos valstybėje.
Skandinavų runų įrašuose yra aptikti keli žiemgalių paminėjimai, bet tai nėra tokie šaltiniai, kurių autoriams rūpėtų detalesni geografiniai aprašymai. Iš arabų aprašymų artimiausias mums vietas aprašo žymus jų geografas Idrisis XII a. viduryje, bet patikimai nustatytų vietų, sietinų su Lietuva, iš jo tekstų visgi nesužinome, nors būta visokių bandymų vieną ar kitą vietovę su Lietuva susieti. Nė vienas iš tų spėliojimų kol kas nedavė patikimo rezultato. Apskritai mūsų vietovių istorijos pradžia yra labai įvairi, ir slypi labai įvairiuose–vertinant juos rašiusių autorių asmenybes bei laiko rėmus – šaltiniuose. Nors nemažai vietovių pirmą kartą paminėtos XIII–XIV a. šaltiniuose, yra ir tokių, kurių pradžios reikia ieškoti XV–XVIII a., kartais net XIX–XX a. dokumentuose. Dėl to šitą įvairių gyvenviečių istorijos pradžios nustatymo darbą sunku dirbti vienam istorikui, kuris paprastai specializuojasi kurio nors konkretaus laikotarpio tyrimuose. O darbai laukia nemaži: juk Lietuvoje yra apie 350 vien miestų ir miestelių, dar laukiančių išsamių ir istoriškai tikslių monografijų apie juos. Neskaitant istoriškai svarbesnių kaimų: juk garsioji Apuolė šiandien tėra tik…kaimas Skuodo rajone.
