Viridiana nuolat apsupta aplinkinių melagysčių, nuodėmių ir savanaudiškumo, o režisierius tarsi niekina žmogaus dorą, mat ji sulaukia neigiamo atpildo. Tuo pat metu religiniai simboliai rodomi pajuokos forma – kryžius virsta kišeniniu peiliuku, o erškėčių vainikas liepsnoja lauže. Bene skandalingiausia filmo scena – kuomet už didelio stalo susėdę vargšai „atkuria“ garsųjį paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Visą šį pasipriešinimą būtų galima paaiškinti Buñuelio asmeninėmis pažiūromis (visą laiką teigė esąs ateistas, nors gyvenimo pabaigoje nebuvo toks kategoriškas), tačiau jo filmuose daugiau matoma pačios Bažnyčios kaip institucijos ir jos vidaus nuodėmių kritika.
Šiųmetiniame Europos šalių kino forume „Scanorama“ žiūrovai gali ne tik pasinerti į naujausius įvairių šalių filmus, bet ir prisiminti kino praeitį. Šįkart retrospektyva „Iš arčiau“ skirta itin ryškiai asmenybei – ispanų kino režisieriui Luisui Buñueliui (1900–1983) ir septynių jo filmų kolekcijai, kuria dėl greitai nutrūkusio fizinio festivalio formato žiūrovai gali pasimėgauti virtualioje „Scanoramos“ kino salėje.
Opozicionierius, ikonoklastas, revoliucionierius – šiuos ir daugelį kitų įvardijimų kritikai ir žiniasklaida vartodavo norėdami apibūdinti provokuojančią Buñuelio stilistiką. Vis dėlto apie šį režisierių pirmiausia reikėtų kalbėti kaip apie siurrealistą, besigilinantį į žmogaus pasąmonę, prigimtį, religiją ir nuolat laužantį nusistovėjusias taisykles. Kartu su artimais bendražygiais – tapytoju Salvadoru Dalí ir poetu Federico García Lorca – jis kūrė naujus pasaulius, pilnus keistumo, magijos ir naujumo. Jau pirmasis režisieriaus trumpametražis filmas „Andalūzijos šuo“ (1929), kurio scenarijus parašytas su Dalí, pribloškia neįprastais vaizdiniais: čia ir peiliuku pjaunama moters akis, ir delnuose knibždančios skruzdėlės, ir už virvių tempiami du pianinai (ant kurių guli negyvi asilai, akmenyje iškaltas Dekalogas, du moliūgai ir du išsigandę kunigai). Neegzistuoja joks rišlus scenarijus, o vaizdai tarsi sapnai šokinėja iš vienos temos į kitą. Išties filmą ir įkvėpė jo kūrėjų sapnai: kartą Buñuelis Dalí papasakojo kažkada sapnavęs, kaip debesis praskriedamas pro mėnulį jį tarsi supjaustė kaip „peiliuko ašmenys akį“, o Dalí sapnavo žmogaus plaštaką, kuria ropoja skruzdėlės. Šiuo filmu, Buñuelio teigimu, norėta šokiruoti ir supykdyti kitus menininkus, tačiau atsitiko priešingai – jis sužavėjo ne tik ispanų, bet ir prancūzų siurrealistus bei naujovių ieškojusią visuomenę. Režisierius atvėrė duris iracionalumui, atsitiktinumams ir vaizdams, kurie nieko nereiškia. „Jokia idėja ar vaizdinys, kuriam egzistuoja racionalus paaiškinimas, nepriimtinas“, – tvirtino jis.
Po audringų ir politiniais neramumais pažymėtų 4 ir 5 dešimtmečių Buñuelis iš Ispanijos emigravo į JAV, vėliau – į Meksiką, kur ir prasidėjo vienas produktyviausių ir sėkmingiausių jo laikotarpių: filmai „Pamirštieji“ (1950), „Jis“ (1953), „Nusikaltimo bandymas“ (1955), „Viridiana“ (1961), „Angelas naikintojas“ (1962) išgarsino jo vardą šioje šalyje ir pasaulyje – ne veltui Buñuelis kartais laikomas meksikiečių kūrėju, nors kūrė ir Ispanijoje, ir Prancūzijoje. Iš tiesų siurrealistai labai mėgo Meksiką ir jos kultūros elementai, kuriuose pilna magiškojo realizmo, šiurpių padavimų ir spalvų, įkvėpė nemažai to meto menininkų. Vienas iš siurrealizmo judėjimo pradininkų prancūzų rašytojas André Bretonas yra netgi pavadinęs Meksiką „siurrealistiškiausia pasaulio šalimi“.
Plaštakės, skorpionai, skruzdėlės, tarantulai ir kiti gyviai – dažni svečiai Buñuelio filmuose, mat nuo pat jaunystės režisierius ypač domėjosi vabzdžiais ir vienu metu netgi norėjo tapti entomologu, pasimokęs šio mokslo iš garsaus gamtininko Ignacio Bolívaro. Ši aistra akivaizdžiai atsispindi jo kūryboje ir kartais galima įžvelgti, jog pats režisierius lyg šaltakraujis mokslininkas analizuoja savo filmų veikėjus, iš šalies tyrinėdamas jų elgseną, žadindamas jų instinktus.
Buñuelio filmuose religija eina koja kojon su nuodėme, mat režisierius tikėjo, jog kiekvienas žmogus iš prigimties nuodėmingas. Bažnyčia dažnai buvo kūrėjo taikinys, o Vatikanas neretai pasmerkdavo jo filmus už tai, kad juose tam tikri krikščionybės simboliai pavirsdavo režisieriaus fantazijos įrankiais – štai „Viridianoje“ jauna būsima vienuolė tampa ją įsimylėjusio dėdės, kuris bando ją suvilioti, auka. Vėliau ji mėgina padėti vargšams, tačiau šie pasirodo esą visiškai nedėkingi ir amoralūs. Viridiana nuolat apsupta aplinkinių melagysčių, nuodėmių ir savanaudiškumo, o režisierius tarsi niekina žmogaus dorą, mat ji sulaukia neigiamo atpildo. Tuo pat metu religiniai simboliai rodomi pajuokos forma – kryžius virsta kišeniniu peiliuku, o erškėčių vainikas liepsnoja lauže. Bene skandalingiausia filmo scena – kuomet už didelio stalo susėdę vargšai „atkuria“ garsųjį paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Visą šį pasipriešinimą būtų galima paaiškinti Buñuelio asmeninėmis pažiūromis (visą laiką teigė esąs ateistas, nors gyvenimo pabaigoje nebuvo toks kategoriškas), tačiau jo filmuose daugiau matoma pačios Bažnyčios kaip institucijos ir jos vidaus nuodėmių kritika.
Žmonių santykiai, stresinėse situacijose atsiskleidžianti tamsioji individo pusė, amoralumas – dalykai, kuriuos Buñuelis puikiai suprato ir mokėjo analizuoti, tačiau jo istorijų įtaigumą lemia pateikimas. Filme „Angelas naikintojas“ pristatoma neįprasta situacija: po aukštuomenės vakarėlio svečiai dėl nežinomų priežasčių negali išeiti iš kambario ir jame įstringa. Tokia neįprasta situacija rutuliojasi tarsi teatro spektaklis, tačiau vien jos keistumas sukuria puikias galimybes Buñuelio idėjoms – belieka stebėti, kaip bėgant laikui žmonės praranda psichologinę pusiausvyrą ir apauga paslaptimis ir nedorybėmis.
Po šių darbų prasidėjęs prancūziškasis Buñuelio laikotarpis ir Prancūzijoje (keli ir Ispanijoje) sukurti filmai sulaukė dar platesnio tarptautinio pripažinimo: „Kambarinės dienoraštyje“ (1964), „Dienos gražuolėje“ (1967), „Tristanoje“ (1970) ir paskutiniame filme „Tas niūrus geismo objektas“ (1977) režisierius toliau tyrinėja žmogų užvaldančias aistras, kurios ištrina ribą tarp realybės ir vaizduotės. Vis dėlto mėgstamiausiu Buñuelis laikė priešpaskutinį savo filmą „Laisvės šmėkla“ (1974), esą jis įkūnija pagrindinį jo įsitikinimą, kad visatą valdo atsitiktinumai.
Per savo įspūdingą karjerą Luisas Buñuelis tapo vienu ryškiausių kino režisierių, jo stilistika vėliau sekė ir kiti kūrėjai. Galbūt tokį pripažinimą nulėmė tai, kad ir gyvenime Buñuelis buvo siurrealistas ir vizionierius, ne kartą sakęs, jog kinas buvo sugalvotas, kad atskleistų žmogaus pasąmonę. Toje pasąmonėje glūdintys lobiai ir šmėklos, angelai ir demonai pasako apie mus daugiau nei išorinis fasadas. Tačiau taip giliai kapstyti savo filmų režisierius niekada nemėgo. „Paslaptis yra esminė kiekvieno meno kūrinio dalis“, – sakė jis.
