Jausmas toks, lyg iš išdaužyto, duobėto, mėšlino kolūkinio žvyrkelio išvažiuotum ant gero kelio, kur aplink nebe girti traktorininkai ir salietros žulikai, kaimo teologės purvinais paltais, kaliošais apsiavusios ir be atšvaitų klampojančios, ir barškantys surūdijusiais dviračiais kaimo latrai, o žmonės tvarkinguose automobiliuose su visais veikiančiais žibintais, sėkmingai praėję techninę apžiūrą.
Ingrida Šimonytė ir koalicijos partneriai nenuvylė. Pagaliau pamatėme, kaip atrodo drąsa, ryžtas ir pagaliau, po velnių, noras veikti, o ne atsiklausti. Nebėra to neurotiško kulto be galo ir be pabaigos tartis ir plakti liežuviais, tampyti gumą ir po visur valkioti šūdinas praeities virves.
Ne, šitie žmonės nebus nekonfliktiški. Bet tai nebūtinai yra blogai. Palyginti su prezidentu, iš kurio dinamikos ir veržlumo buvo kaip iš sniego senio, tai net labai gerai. Nes kai kuriuos dalykus reikia tvarkyti per daug nesiderant ir nesigraibstant už širdies, kaip čia ko nors neįžeidus.
Būti kempine ir grindų skuduru yra, žinoma, taktika: kaip antai Juozo Baltušio knygoje, kur motina išleidžia sūnų būti samdiniu pas poną ir liepia ten būti mažesniu už aguonos grūdelį ir prieš visus tylėti. Tačiau tai tinka tik tada, jei nori būti visą gyvenimą būti tuo, kurį visi stumdo ir kas visiems yra tuščia vieta.
Taip, jei tik yra tokia galimybė, gyvenime geriau ieškoti sąjungininkų, o ne priešų, tačiau yra ir metas nuspręsti, kad kai kurie žmonės yra tuo malonesni, kuo rečiau juos sutinki. „Tenušvies tau kelią liepsnojantys tiltai, kuriuos paskui save sudeginsiu“, yra toks protingas posakis.
Skvernelis, Širinskienė, Veryga ar Karbauskis nebus tie, ko mes labai pasiilgsime, manau, ir Ingrida Šimonytė galvoja taip pat.
Taip, ministrų pasirinkimas daug ką įžeis – per opoziciją pervažiavo buldozeriu, bet, žinokite, tam ir buldozeris, kad jį kartais panaudotų. Paspirtukų laikas praėjo.
Suprantama, ne visus ministrus su džiaugsmu priims prezidentas ir, reikia manyti, pora jų atmes. Pavyzdžiui, Simonas Gentvilas, siūlomas į Aplinkos ministrus, atrodo kaip specialiai pateiktas tam, kad galėtų būti paaukotas derybose – jis nėra blogas žmogus, tiesiog jam neužtenka visuomenės meilės. Lietuviams miškai ir tos visos jų sengirės, gojai, šilai ir šileliai yra religinis dalykas, kaip kapai, Vėlinės ir duonutės kepalas, o ponas Gentvilas buvo neatsargus, diskutuodamas apie tai, kaip apie išteklius, kuriuos galima planuoti ir valdyti. Blogo jis nepadarė, bet liaudies meilės baterija jam dabar ties dviem procentais.
Apie kai kuriuos kandidatus į ministrų postus nieko daug negaliu pasakyti, išskyrus tai, kad jie labai nepanašūs į ūsuotus komunistų bebrus ir apkerpėjusius rajono savivaldybių kukurbezdalius. Naujame kabinete - nė vieno nemokančio angliškai. O jau tai yra kosmosas, tai yra nauja era ir galima sakyti, kad pagaliau Lietuvoje prasideda, nors ir dvidešimčia metų pavėlavęs, naujas tūkstantmetis.
Jeigu vertinčiau kabinetą, kaip restorano valgiaraštį, norėčiau išskirti kelias pozicijas, kurios ypatingai šildo širdį.
Agnė Bilotaitė, kuri ateis į Vidaus reikalų ministeriją gyvųjų ir beveik mirusiųjų teisti ir jiems vadovauti, yra giliai simbolinis apreiškimas. Ji – kaip tas angelas ugnies kalaviją iškėlęs. Jos kvalifikacija niekas neabejoja (jei reikės, tai mokės ir antrankius užsegti), bet čia ne apie tai. Ta ministerijos dalis, kuri dar neišvėdino sovietinės milicijos tvaiko, bijo moterų labiau, negu kelių patrulis bijo susitikimo su Egidijum Dragūnu, kai jis ne nuotaikoje. Seniai metas. Pagaliau.
Arvydas Anušauskas, būsimasis Krašto apsaugos ministras, yra tas žmogus, kuris žino svarbiausią dalyką: jis yra tikras, kad Lietuva gali ir turi apsiginti, ir kad viskas yra pasiruošimo, planavimo ir nuoseklaus darbo klausimas. Šalies gynyba sutrupa tuomet, kai įsimeta abejonės – ką čia mes ginsimės, mus per 48 valandas okupuos – būtent todėl tokį propagandinį nuodą mums pumpuoja nesustabdomai per visus įtakos kanalus. Anušauskas nuo šitų nesąmonių imunizuotas ir paskiepys kitus.
Dainius Kreivys jau buvo ūkio ministru ir pagal tai, kiek sugebėjo išjudinti širšių lizdų ir senų bebrų šėryklų, turės būti tas žmogus, kuris be baimės ir perdėto atsargumo tvarkyti energetikos ūkį, kuris Lietuvoje veikia geriau, negu būtų norėję Kremliuje, bet blogiau, negu galėtų. Antrasis Kreivio atėjimas tesušvis žydra energijos šviesa.
Monika Navickienė gauna didžiulę naštą, ne, tiesiog pragaro dirbtuves Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje – socialinė sauga turbūt yra didžiausia Lietuvos išlaidų eilutė, lūkesčiai milžiniški, pensininkai niekada nebūna patenkinti, ir šitiems ministrams niekas nepadėkoja. Bet, matyt, būdama iš Telšių, ji kažką turi tokio, apie ką žino būsimoji premjerė, nes kitaip jos nepaskirtų ten.
Na, ir pagaliau – ne, ne paskutinėje vietoje, tiesiog pasilikau pabaigai: Gabrielius Landsbergis bus puikus užsienio reikalų ministras. Ir diplomato patirtis, ir giminės prekės ženklas, ir kilmė – viskas į pliusą. Tai nelabai politinis postas, o politika niekada nebuvo Gabrieliaus Landsbergio didžiausia aistra. Užsienio reikalų ministro darbas yra aukščiausio lygio administravimo ir žmogiškųjų tiltų statybos darbas, ir jis puikiai tam pasiruošęs.
Kai kas kalba apie tai, kad tas ar kitas ministras neturi kontaktų, patirties, per jaunas – atvirkščiai, aš manau, kad Ingridos Šimonytės meistriškas šūvis buvo toks, kad nė vienoje ministerijoje ir aplink ją aplipusiose valstybinėse struktūrose, fondų čiulpimo ir viešųjų pirkimų primilžio artelėse nebebus ramaus gyvenimo, bent jau iš pradžių. „Senas arklys vagos negadina“, sako patarlė: gal ir taip, bet labai jau daug senų arklių ne tik vagas arė, bet ir pas savus bendrą derlių vilkdavo.
Viena vyriausybė, žinia, neapsuks visko ir neužlopys visų skylių, bet pradėti nuo kažko reikia, ir geresnę pradžią sunku buvo įsivaizduoti.
Ingridos Šimonytės siūlomam kabinetui skiriu penkias žąsis iš penkių.