Vingiuotas kelias „į meną“: Baisogala-Telšiai-Vilnius
88 metų buvęs LDM ilgametis direktorius R.Budrys dešimtmečiais skaičiuoja savo darbą minėtoje meno šventovėje: čia jis dirbo dar nuo 1958 m. (tiesa, tuomet – dar tik ekskursijų vadovu). O vadovavo minėtam muziejui – nuo 1979 m. iki 2019 m. Ir ponas Romualdas čia – jokia išimtis: dauguma pagrindinių meno muziejų vadovų – pačiose įvairiausiose valstybėse (ir demokratinėse, ir autoritarinėse) paprastai būna labai tikslingai parenkami. Ir vadovauja tokiems muziejams iki labai brandaus amžiaus. Mat menas – tai ne mokslas, kur atradimai bei naujos teorijos verčia aukštyn kojom ir mokslines tiesas, ir – tų tiesų skelbėjus (bent jau užimamų pareigų prasme). Menas, ir ypač laiko patikrintas menas (bent jau nuo Viduramžių iki klasicizmo) – perdėm konservatyvi sfera: čia nelabai priimtinos naujovės (nebent – tik restauravimo srityje), o nusistovėję teoriniai postulatai ir juo labiau – meno kūriniai – iš kartos į kartą perduodami beveik nepakitę.
R.Budrio kelias į šią meno šventovę, aišku, buvo pakankamai vingiuotas. Po gimnazijos Baisogaloje–baigtas Telšių dailės technikumas, po jo – studijos tuometiniame Dailės institute. Kadangi kūrėjo ambicijomis vaikinas nedegė, tai pasirinko menotyrininko specialybę. Ir dar studijuodamas įsidarbino LDM–ekskursijų vadovu. Tuometinis muziejaus vadovas Pranas Gudynas pastebėjo gabų darbuotoją ir, atsiradus progai, užsiminė apie jį kultūros ministrui Juozui Banaičiui. Šis – nieko nelaukęs komandiravo dar tik pradedantį restauratorių į tuometinės imperijos pagrindinę meno šventovę – Ermitažą. Ten praleisti metai, kaip dabar prisimena R.Budrys, jam buvo kaip profesinis tramplinas.
Nieko nuostabaus: šiame muziejuje mieste prie Nevos dirbo patys kvalifikuočiausi meno žinovai bei restauratoriai visoje to meto raudonojoje imperijoje. Europinio, o gal – ir pasaulinio lygio. Tad minėta stažuotė labai padėjo ir pačiam dar „žaliam“ restauratoriui, ir – padėjo kelti profesinį lygį muziejuje veikusių restauracinių dirbtuvių. Žodžiu, rimtai restauratoriumi po minėtos stažuotės pašnekovas padirbėjo tik metus, nes nuo 1960 m. jis jau buvo paskirtas Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoju mokslui. O nuo 1979 m. – Lietuvos dailės muziejaus direktorius. Jo veiklą minėtame muziejuje 1960–2015 m. apibūdina vienas skaičius: jis – per 1 230 nacionalinių ir tarptautinių dailės ir gintaro parodų ekspozicijų vienas iš autorių.
O geriausiai kiekvieno muziejaus sukauptas bei kaupiamas vertybes nusako tas trumpas bei talpus žodis „fondai“. Taigi, jei juose 1958 m. LDM teturėjo vos 5 tūkst. eksponatų, tai dabar – jau per 200 tūkst. Ir, aišku, parodų salėse jų tekabo ar testovi vos keli procentai. Natūralu: visi pasaulio dailės muziejai rodo tik vertingiausią dalelę saugomų kūrinių bei periodiškai rengdami temines parodas (viena iš tokių dabar laikinai veikiančių LDM parodų – „Portretai dvarų kolekcijose“).
Kaip gintaras apsigyveno grafų rūmuose Palangoje
Tai dabar visiems atrodo, kad grafų Tiškevičių rūmuose Gintaro muziejus veikė „nuo neatmenamų laikų“. Nieko panašaus: tik 1963 m. su architektu J. Masalskiu parengė pirmąją gintaro ekspoziciją grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose Palangoje: vos 96 kv. m. patalpose – keliuose kambariuose – parodyti 478 eksponatai. Nors šio muziejaus idėja priklauso tuometiniam LDM vadovui P.Gudynui: tada mūsų visuomenėje vėl (kaip jau buvo ir prieš karą) buvo pakilusi susidomėjimo gintaru banga. Tačiau pastovios ekspozicijos šis „saulės akmuo“ vis dar neturėjo. Imta dairytis į tuomet Lietuvos dailininkų sąjungai priklausius grafų rūmus Palangoje. Tačiau juose jau buvo pamėgę atsotogauti akademikai iš Maskvos bei Leningrado, tad čia įsikurti gintaro muziejaus perspektyvos atrodė gana miglotos. Padėjo atsitiktinumas: laikinai veikusią ekspoziciją panoro apžiūrėti tuometinis SSSR Ministrų tarybos pirmininkas N.Kosyginas. Jis, mėgdavęs vasaromis atostogauti mūsų pajūryje, eilinį kartą pabėgo nuo savo apsaugos ir kaip niekuo neišsiskiriantis sovietinis poilsiautojas kartu su R.Budriu perėjo per tuos keletą ekspozicijos kambarių. Premjerui ši kukli paroda patiko ir jis čia pat pasiūlė sprendimą: Vilnius tiems dailininkų namams skiria sklypą Palangoje bei dalinai finansuoja naujų poilsio namų statybą, o šie rūmai – tebūnie Gintaro muziejus. Tačiau turėjo praeiti kone dešimtmetis, kol po intensyvių remontų nuo 1971 m. atnaujintuose ir muziejinei veiklai pritaikytuose patalpose – jau Palangos gintaro muziejaus rūmuose – įsikūrė pastovi ekspozicija.
O šalia jos savo personalines parodas surengė kelios dešimtys gintarą naudojančių dailininkų. O 1992 m. Ispanijoje veikusioje pasaulinėje parodoje „EKSPO–92“ minėtas muziejus jau įsirengė gintaro parodą Lietuvos, Latvijos ir Estijos paviljone. Beje, tvarkant grafų rūmus, labai padėjo LDM susirašinėjimas su įvairiausiomis įstaigomis dar tuometinėje Vokietijos federacinėje respublikoje. Ir, laimei, Prūsijos slaptajame archyve išliko rūmus projektavusio architekto detalūs brėžiniai. Tad XIX a. neobarokiniai rūmai atkurti ypač tiksliai. Ir kas lankėsi šiuose rūmuose po neseniai atliktos dar vienos jų restauracijos bei vidaus erdvių pritaikymo gintarui eksponuoti, galėjo įsitikinti: mes turime dar vieną europinio lygio muziejų, kur galime parodyti „saulės akmens“ raidą nuo jo susidarymo, apdirbimo akmens, bronzos amžiuje bei – šiais laikais.
Mūsų restauratoriai jau turi kuo didžiuotis
Mat tarpukariu Lietuvoje taip ir nebuvo pradėti rengti restauratoriai. Ir kai reikėjo gelbėti jau iš tuometinio Leningrado po revoliucijos Rusijoje parsivežtus (laiku spėta) M.K.Čiurlionio darbus, jie buvo vežami restauruoti į Rygą. Tiesa, tęsia savo pasakojimą R.Budrys, ir pirmasis pokario dešimtmetis mums restauravimo srityje dar buvo beveik „sausas“: 1958 m. LDM dirbo...tik 4 restauratoriai (dabar – per 60). Tik nuo 1963 m. P.Gudyno iniciatyva LDM imta formuoti muziejinių vertybių restauravimo centrą. Palaipsniui, 1963–1976 m. buvo sukurtos muziejinių vertybių restauravimo dirbtuvės (popieriaus, tekstilės, tapybos, archeologijos ir kt. restauravimas). 1978 m. muziejinių vertybių restauravimo centras pertvarkytas į atskirą LDM padalinį – Lietuvos dailės muziejaus restauravimo ir konservavimo centrą.
1980 m. jis pavadintas Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo ir konservavimo centru. Ir dabar mūsų restauratoriai, pabrėžia R.Budrys, niekuo nenusileidžia kolegoms iš Vakarų. Todėl Vilniuje, o ne kur kitur ir buvo restauruotos mūsų bažnyčiai bei tikintiesiems neįkainojamą vertę turinčios Aušros vartų bei Šiluvos madonos. Be to, dauguma istorinių bei meninių artefaktų, kurie šiuo metu eksponuojami Valdovų rūmuose, taipogi prieš tai „atgimė“ vilniškių restauratorių rankose. Tad iki šiol vis mokęsi iš kitų, dabar jau ir mūsų restauratoriai gali pasidalinti patirtimi su savo kolegomis iš Baltarusijos ar Ukrainos.
Kaip Maskvos pinigai padėjo arkikatedrą restauruoti
Kaip žinia, pokaris nepagailėjo mūsų pagrindinės religinės šventyklos: 1949 m., komunistams hipertrofuotai traktuojant tezę apie bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, arkikatedra buvo uždaryta. Laimei, ji nebuvo paversta sandėliu ar daržovių saugyklą, kas ištiko kitus maldų namus, – matyt, labai jau prieš akis – pačiame sostinės centre – buvo. Dar laimei, kad tuometinis kultūros ministras J.Banaitis pasiūlė bent tokią humanišką išeitį: tikinčiųjų netekusį pastatą paversti paveikslų galerija. Tai atlikti, aišku, buvo pavesta LDM. Su kolegomis apžiūrėję patalpas, prisimena R.Budrys, buvo pasirinkta tokia meno vertybių eksponavimo tvarka: centrinėje navoje – Vakarų Europos XVII–XVIII amžių tapyba, o šoninėse – Lietuvos. Tačiau anuomet arkikatedra buvo visiškai nepritaikyta eksponuoti jautrius bet kokiems temperatūrų bei drėgmės svyravimams senus paveikslus. Išeitis buvo rasta, kai vargonininkas Leopoldas Digrys pasiskundė vargonais: jiems verkiant reikėjo restauracijos. Ir čia padėjo... Maskva, tiksliau, tokia visasąjunginė įstaiga kaip „Inturistas“. Mat į Lietuvą ir, aišku, pirmiausiai į Vilnių tuomet jau ėmė atvykti užsienio turistai, kurie būdavo vedami ir į tuometinę Paveikslų galeriją. O komunizmą statančiai šaliai labai reikėjo tų „pūvančių“ Vakarų valiutos. Taip tas „Inturistas“, besiorientuodamas į būsimas pajamas iš Vakarų turistų, skyrė valiutos ir vargonams restauruoti, bei – įrengti šiuolaikinę ventiliacijos sistemą. O tuo pasinaudodami lietuviai sugebėjo iš Maskvos išmelžti dar lėšų ir kitiems restauraciniams darbams arkikatedroje bei – archeologiniams tyrimams (tai dar sovietmečiu buvo atrastos Mindaugo laikų katedros grindys). Ir kai 1988 m. spalį arkikatedra buvo grąžinta tikintiesiems ir ten po kurio laiko įvyko pirmosios pamaldos, po jų jau a. a. vyskupas Julijonas Steponavičius padėkojo R.Budriui: „Šventykla buvo pilnutėlė, tačiau nė vienas tikintysis nenualpo“.
Ponia Bronislava – tai jau dabar visai mūsų visuomenei žinomo dailininko Vytauto Kasiulio žmona. Šis prieškariu dar nespėjęs atsiskleisti dailininkas trumpam sužibėjo 1942 metais, kai visuotinio trūkumo laikmečiu sugebėjo surengti įspūdingą personalinę parodą Kaune. Vėliau, aišku, jo bei sutuoktinės laukė ilgi emigracijos dešimtmečiai. Laimei, Europos kultūros sostinėje – Paryžiuje, kur išeivis sugebėjo prasimušti į vietines (bet ką tai reiškia ten patekti emigrantui) galerijas. O 1972 m. Paryžiuje LDM sugebėjo surengti Gintaro parodą. Prancūzijos sostinėje tuo metu apsilankęs R.Budrys susirado V.Kasiulį ir pasiūlė surengti parodą Lietuvoje.
Šis atrėžęs: tik kai Lietuva bus laisva. Tačiau kontaktai užsimezgė. Ir tik jau po paties dailininko mirties, 2009 m. Vilniuje buvo surengta šio vieno garsiausių išeivijos dailininkų V. Kasiulio kūrybos paroda. Po jos LDM operatyviai išleido solidų parodos katalogą, labiau panašų į dailės kūrinių albumą. R.Budrys jį nedelsiant nusiuntė poniai Bronislavai ir po kurio laiko paskambino jai į Paryžių: ponia, Vytauto darbų labai laukia Vilnius. Ši, iš pradžių naiviai besitikėjusi, kad Vytauto darbams atsiras vietos Paryžiuje, po ilgų dvejonių sutiko. Taip 2010–2011 m. LDM sėkmingai baigė su menininko našle šio kūrėjo palikimo kolekcijos perėmimo derybas – sėkminga (abipusiai) sutartimi. Pagal ją dailininko šeima perdavė LDM visą dailininko kūrybinį palikimą. O LDM specialistai sukūrė dailininko kūrybos pristatymo muziejaus koncepciją, kurios pagrindu už ES lėšas rekonstruotas muziejaus pastatas Vilniuje, Goštauto g. 1, kuriame 2013 m. liepos 1 d. atidaryta V. Kasiulio dailės muziejaus ekspozicija, parodų ir konferencijų centrai.
Sovietmečio detektyvas: kaip Mykolo Žilinsko kolekcija grįžo į Kauną
Apie šią išskirtinę istoriją jau daug rašyta: juk dar anuomet, sovietmečiu, į Kauną, gimtąjį M.Žilinsko miestą, buvo pargabenta per 1 500 meno kūrinių. Tad R.Budrys atskleidžia dar kai kurias nutylėtas detales. Mat be paveikslų ir skulptūrų, šis neeilinis išeivis dar dovanojo ir įspūdingų baldų kolekciją. Ir jei išardytus bei į rulonus susuktus paveikslus R.Budrys su tuometiniu kultūros ministro pavaduotoju Dainiumi Trinkūnu perveždavo traukinio kupė, tai baldais pakrautas krovininis sunkvežimis tiesiog prasiveržė dar iš tuometinio vakarų Berlyno į jo rytinę pusę. Bet jau buvo 1989 m. ruduo, sovietinės Vokietijos žlugimo laikas, tad niekas to sunkvežimio ir nepersekiojo. Tiesa, Maskva dar bandė dėl to aiškintis, tačiau atėjo 1990-ieji ir bet kokie tokie aiškinimaisi tapo beprasmiai.
O dar atskiro pasakojimo nusipelno paties M.Žilinkso asmenybė: tai buvo neeilinio kalibro verslininkas, sugebėjęs uždirbti įspūdingas sumas ne tik prieškariu, bet ir visais karo metais; ir kai Vokietija dar buvo savo galybės zenite ir tuo metu, kai reichas jau buvo prie savo žlugimo ribos. Už tas operacijas (kai kuriems vokiečiams baigiantis karui parūpindavo briliantų iš Olandijos, nors jau 1941 metų gale Hitleris uždraudė bet kokią prekybą prabangos prekėmis) verslininkas galėjo būti sušaudytas vietoje, tačiau jis išliko, o kartu – ir visa kauniečio kolekcija, dabar eksponuojama jo vardo galerijoje.
