Trumpametražių filmų kūrėjai griauna mitus: svarbu ne trukmė, o idėja

Trumpametražių filmų iššūkis – į penkioliką ar dvidešimt minučių sutalpinti sumanytą siužetą. Visgi glaustai, o drauge ir įdomiai papasakoti istoriją gali ne kiekvienas. Šiai minčiai pritaria ir kino kūrėjai – „sutilpti“ į tokį formatą tikrai nėra lengva. Tačiau Lietuvoje, priešingai nei užsienyje, esą vis dar gajus požiūris, kad trumpą kiną kuria debiutuojantys autoriai, žengiantys savo pirmuosius žingsnius kine. Išsiaiškinti, kiek populiarūs šalyje yra trumpo metro filmai ir kokie žiūrovai renkasi šį žanrą, „Delfi“ padėjo „Sidabrinių gervių“ Metų geriausio trumpametražio kino filmo apdovanojimui nominuoti režisieriai.

Paklausta, ar žiūrovų nuomonė su laiku nekinta, režisierė Marija Stonytė pastebėjo, kad situacija sparčiai keičiasi – seniau buvę daugiau mitų apie trumpametražį kiną: „Galbūt šis žanras negavo pakankamai dėmesio, kurio tikrai nusipelno. Buvo manoma, kad trumpametražis kinas tarsi tarpinė stotelė menininkui, debiutas – pradedama nuo trumpo metro, nes jis neva lengvesnis, ir tik tada ruošiamasi ilgo metro filmo kūrimui.“

Nėra daug režisierių, kurie kurtų vien trumpametražius filmus

Režisierius Laurynas Bareiša svarstė, kad galbūt į trumpametražius filmus imta rimčiau žiūrėti ir jie patys iš savęs tapo vertingesni vien todėl, kad jų kūrėjai sulaukė pripažinimo užsienyje. „Bet vis tiek, didžiąja dalimi, tai ir yra režisierių pirmieji filmai, mokymosi proceso dalis. Ankstesnis kūrybos proceso laiptelis, kai mažesniais kaštais gali sukurti kiną. Tikslas – pilno metro filmai“, – pastebėjo jis bei pridūrė, kad šalyje, beje, nėra daug tokių režisierių, kurie kurtų vien trumpametražius filmus.

Susiformavęs požiūris, L. Bareišos įsitikinimu, į trumpo metro filmą, kaip studento mokomąją medžiagą nėra visiškai klaidingas. Tačiau studentų filmuose juntamas akademijos, dėstytojų įnašas, gerokai skiriasi nuo tų darbų, kuriuos kuria profesionalai ištobulinę savo įgūdžius ir braižą.

Šiai nuomonei pritarė ir kita pašnekovė, režisierė Kamilė Milašiūtė, kurios filmografijoje tokie trumpametražiai filmai kaip „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“, 2018, „Motinos diena“, 2017 ir šių metų „Sidabrinei gervei“ nominuotas filmas „Laukais“, 2019.

„Su trumpametraže animacija gal kiek kitaip, nes rinka kitokia. O į vaidybinius trumpametražius filmus tebežiūrima kaip į testą. Tačiau pasaulyje vyrauja kitokios nuotaikos. Kiek teko lankytis tarptautiniuose festivaliuose, ten kitaip – žmonės ima atostogas vien tam, kad nuvyktų į trumpų filmų festivalį. Mums dar augti ir augti“, – pastebėjo ji.

Standartinį supratimą, anot K. Milašiūtės, greičiausiai lemia neilga trumpametražių filmų istorija, kūrimo ir finansavimo tradicija. Visai neseniai šiuos filmus pradėta rodyti garsiuose festivaliuose, jie sulaukė pripažinimo. „Savaime aišku, susidomėjimas auga. Anksčiau tarp trumpo metro filmų dominavo tik dokumentikos kronikos, o vaidybinių – apskritai nebuvo. Dabar visai kita trumpametražių filmų kūrimo mokykla, visai kitoks idėjinis pagrindas, kaip tas kinas turi atrodyti“, – sakė K. Milašiūtė.

Kino režisūrą dėstanti M. Stonytė nė kiek neabejojo, trumpametražio filmo formatas – unikalus, reikalingas ir savitas.

Sklaidos netrūksta, žiūrovų nuomonė keičiasi

Kalbinti pašnekovai paminėjo, kad nemenką vaidmenį populiarindami trumpuosius filmus atlieka Lietuvos kino centras, lietuviškų trumpametražių filmų agentūra – festivalis „Lithuanian Shorts“.

K. Milašiūtės įsitikinimu, ši agentūra didžiąja dalimi prisidėjo prie to, kad trumpametražis filmas būtų matomas ir žiūrimas. Sklaidos netrūksta, priklausomai nuo temos, trumpametražiai filmai naudojami edukacijai, rodomi viešuose renginiuose ir kt. Agentūra organizuoja trumpų filmų peržiūras ir mažuose miestuose, sklaida vyksta ne tik didmiesčiuose.

„Jie iš tikrųjų aktyviai garsina trumpametražį kiną, tad žiūrovų nuomonė šiuo klausimu keičiasi. Festivalio metu atėjus į trumpametražio kino seansą dažniausiai rodomas ne vienas, o keturi skirtingi filmai vienoje programoje. Žiūrovas gali patirti visą amplitudę skirtingų emocijų – gerai sudaryta programa žiūrovą pakviečia į įvairiaspalvę kelionę. Čia gali būti ir dokumentikos, ir vaidybinio kino, dramos, komedijos, siaubo žanras viename“, – aiškino M. Stonytė.

Programų sudarymo svarbą tokiuose festivaliuose pažymėjo ir L. Bareiša. Trumpametražis filmas, pasak pašnekovo, pats iš savęs labiau koncentruotas, tad lyginant su pilno metro darbais – žiūrėti sunkiau.

„Nėra iki galo aišku, kaip į vienoje programoje atsidūrusius skirtingus filmus pažiūrėt – į kiekvieną atskirai ar kaip į kažką bendrą? Trumpi filmai išsiskiria drąsesne forma, radikalesnėmis temomis. Mažiau kainuoja, lengviau padaryti, todėl galima drąsiau reikštis. Tad žiūrovams tokia forma yra reiklesnė, kitaip nei pilno metro filmų, kur vyrauja viena tema, viskas daug aiškiau“, – sakė L. Bareiša.

Trumpametražio filmo „Kolektyviniai sodai“ operatorius, režisierius ir scenarijaus autorius Vytautas Katkus šiandienos situacijos trumpų filmų fronte nevadina atgimimu, tačiau pripažįsta, kad virtualus priėjimas padėjo jam tapti prieinamesniu. „Puiki galimybė pradėti žiūrėti trumpametražius filmus internete. Aš pats daug pamačiau nematytų filmų, vien tik dėl to, kad festivaliai persikėlė virtualią erdvę“, – sakė V. Katkus.

Kad festivalių programose rodoma po penkis filmus, V. Katkaus pastebėjimu, dar įdomiau. Gali vieno nuėjimo į kino teatrą metu susipažinti su trumpametražiais filmais, kaip rūšimi.

„Trumpo ir ilgo metro filmai skiriasi, bet tai nereiškia, kad yra kažkuo geresni ar blogesni. Aišku, pirmą kartą žiūrint, sunku suprasti, kodėl trunka 10 ar 15 minučių, o ne pusantros valandos. Dėl to ir rodo po kelis. Įdomu tai, kad trumpametražius filmus gali žiūrėti ne tik, kaip penkis atskirus kūrinius, dažnai tam tikruose festivaliuose programos sudarytos atsižvelgiant į vieną nagrinėjamą temą, tarkim, vienatvę, romantinę sceną ar kt. Į tą pačią temą galima pasižiūrėti iš kelių skirtingų perspektyvų. Žiūrovas tai supranta. Kuo daugiau galimybių, tuo lengviau vertinti“, – kalbėjo režisierius.

Vis labiau matomas ir vertinamas

Europoje trumpametražiai festivaliai turi gilias tradicijas. Kaip pasakojo K. Milašiūtė, nors ten filmai taip pat rodomi po penkis, bet po kiekvieno uždegama šviesa, pakviečiamas režisierius – rengėjų požiūris visai kitoks. „Kitoks pristatymas, duodama atsikvėpti žiūrovui. Nėra sunku žiūrėti, jei geri filmai. Aišku, trumpametražių filmų žiūrovas – platesnio akiračio, turintis atskirą interesą“, – sakė ji.

Pasak M. Stonytės, sukurti tokią programą, kai vienas po kito einantys trumpametražiai filmai neužgožtų vieni kitų, o kaip tik leistų kiekvienam individualiai skleistis – nemažas iššūkis programos sudarytojams, o žiūrovams – maloni patirtis.

Jos manymu, trumpametražis kinas tampa vis labiau matomas, vertinamas – turi ateitį. „Vienu metu esu kūrusi ir ilgo, ir trumpo metro filmus. Negalėčiau pasakyti, kad pastaras formatas buvo lengvesnė užduotis. Filmuojant trumpą filmą, bandant papasakoti trumpą istoriją turi mažiau laiko, bet užduotys tos pačios. Turi egzistuoti ne tik to filmo istorija, bet ir priešistorė – visi elementai, kurie padaro filmą geru. Nemažiau rimtai žiūriu į trumpo metro filmo kūrimą, vertinu tą procesą“, – pažymėjo režisierė, kurios trumpametražis filmas „Vienas gyvenimas“, nominuotas „Sidabrinių gervių“ apdovanojimui.

Kiekviena sekundė suskaičiuota, tačiau negirdėjo klausimų apie filmo ilgį – tik apie tai, kas sujaudino

Filmas, anot pašnekovės, geru tampa ne dėl savo trukmės. Visiškai nesvarbu, kiek jis trunka – penkias, penkiolika minučių ar valandą. „Geras filmas atveria žiūrovui pasaulį, kuriuo jis turėtų patikėti. Per trumpą laiką atskleisti gyvenimo istoriją – ypatinga patirtis. Kurdami personažus galvojame apie dalykus, egzistuojančius aplink filmo rėmą“, – aiškino pašnekovė.

Režisierė pastebėjo dar vieną svarbų aspektą – kiekviena istorija turi užkoduotą savo trukmę. „ Būtų savotiškas laiko švaistymas, filmas neįvyktų, nebūtų paveikus, jei bandytume trumpą metrą ištęsti iki ilgo, arba priešingai, ilgo metro istoriją pasakotume trumpame filme. Tai autoriaus profesionalumo ir nuojautos klausimas“, – pažymėjo ji.

Prieš tapdamas režisieriumi L. Bareiša baigė matematiką. Gera proga leistis į pokalbį apie apskaičiavimą: kiek viena minutė turi reikšmės trumpo metro filmui? „Kiekviena sekundė suskaičiuota su chronometru, – šypsodamasis sakė jis. – Reikia griežtai skaičiuoti laiką, kad viskas tilptų – pradžia, įžanga, panoramavimo ilgis. Trumpo metro filmas turi ribas. Tačiau tiek pats žanras, tiek režisierius, tiek žiūrovas turi lygiai tiek pat laiko.“

„Sidabrinių gervių“ apdovanojimui nominuotas L. Bareišos filmas „Atkūrimas“ jau penktasis režisieriaus trumpo metro filmas. Pasak režisieriaus, ilgo metro filmas už trumpametražį laiko prasme šešis kartus ilgesnis, tačiau visi žingsniai tie patys.

Pilno metro filmą esą sunkiau sukurti dėl savo masto, bet yra daugiau laiko išreikšti mintims ir idėjoms, jos gali būti išbaigtesnės, turėti daugiau kampų. Kaip sakė L. Bareiša, kuriant trumpametražį darbą sunku išlaikyti lakoniškumą, stipriai juntama, kaip eikvojamas laikas.

Trumpo metro kiną lengviau vertinti tiems, kas su juo susijęs, mokęsis kino akademijoje

Neretai tenka susidurti su išankstiniu nusistatymu, neva trumpo metro kinas nedaro įspūdžio, toli gražu neprilygsta ilgametražiui. M. Stonytė į tai atsakė šypsodamasi – labiau už išankstinius nusistatymus jai įdomesni pokalbiai pasižiūrėjus filmą: „Teko kalbėtis su žiūrovais įvairiose pasaulio šalyse – ir Indijoje, ir Vokietijoje ir Lietuvoje. Niekada neišgirdau klausimo apie filmo ilgį, labiau domino tematika. Kalbėjomės apie komercijai išnaudojamas gyvybes, gyvenimo trapumą, laikinumą, apie tai, kas sujaudino žiūrovą. Vien pagal tai galima spręsti ar filmas pavyko. Filmui nereikia tapti ilgametražiu, kad sujaudintų žiūrovą, kad tokie pokalbiai įvyktų.“

Kadangi trumpi filmai rodomi festivaliuose, virtualiose platformose, L. Bareišos pastebėjimu, numanyti žiūrovų reakciją, gauti grįžtamąjį ryšį – gan sunku. Dažniau pasiekia profesionalų, kino mėgėjų nuomonės. „Tai kitokie žiūrovai, labiau atkreipiantys dėmesį į formą, temą. Trumpametražiai filmai vis dar nišinė sritis, dėl pačios specifikos. Nemanau, kad kažkada bus masiškai kuriami“, – sakė jis.

K. Milašiūtė pritarė kolegai – trumpametražį kiną lengviau vertinti tiems, kas su juo susijęs, mokęsis kino akademijoje. Į jį tinkamai įsigilinti gali tik įgudęs žiūrovas. „Tai atskiras žanras, kurį galima pamėgti taip pat, kaip dokumentinius, draminius ar siaubo filmus. Tačiau jų tarpusavyje nereiktų gretint, tai ne tas pats“, – pažymėjo ji.

Vis dėl to, paprasti žiūrovai, V. Katkaus manymu, šiandien ėmė labiau domėtis šiuo žanru, ne tik profesionalai, žiūrintys savo draugų filmus.

„Apskritai, pradeda vertinti tiesiog kaip filmą – eina žiūrėti turinio“, – pabrėžė pašnekovas.

„Sidabrinių gervių“ Metų geriausio trumpametražio kino filmo apdovanojimui nominuoti:

• „Atkūrimas“ (Rež. Laurynas Bareiša)

• „Kolektyviniai sodai“ (Rež. Vytautas Katkus)

• „Laukais“ (Rež. Kamilė Milašiūtė)

• „Senas šautuvas“ (Rež. Jokūbas Vilius Tūras)

• „Vienas Gyvenimas“ (Rež. Marija Stonytė)