Karas buvo valdomas iš Kremliaus
Praėjus šiek tiek, nors dar labai nedaug, laiko nuo karo Kalnų Karabache užbaigimo, galima suvesti pirmas išvadas, kas įvyko.
Iš to, kaip karas vyko ir kaip baigėsi (paliepus Vladimirui Putinui), jau neabejotinai aišku, kad karas buvo iš anksto suderintas ir suplanuotas. Azerbaidžanas iš pat pradžių Kremliuje gavo teisę pradėti karinius veiksmus su sąlyga, kad bus atidaryta rusų karinė bazė jo teritorijoje.
Detalės galėjo pasikeisti karui vykstant, bet esminiai susitarimai buvo padaryti dar prieš konfliktą. Panašu, kad vos prasidėjus kariniams veiksmams V. Putinas iš karto paaiškino situaciją Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui ir pasiūlė kapituliuoti.
Armėnijos premjeras negalėjo iškart sutikti su tokiom sąlygom, nes būtų apkaltintas valstybės išdavimu. N. Pašinianas bandė drąsintis, kad karą gali laimėti ir be Maskvos pagalbos, jis ir jo diplomatai bandė prašyti įsikišti kitų šalių Europoje, Amerikoje, bet joms šis konfliktas nerūpi. Kažką bandė pasakyti Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas, bet tai buvo daugiau pasiteisinimas prieš vietos armėnų diasporą, nei realus bandymas užstoti Armėniją.
Maskvai laiminant, Azerbaidžano kariuomenė, remiama Turkijos ir samdinių iš Sirijos, pralaužė armėnų įtvirtinimus ir užtikrintai ėmė užiminėti vieną teritoriją po kitos.
Po pusantro mėnesio kovų, žuvus 7 tūkst. karių iš abiejų pusių, N. Pašinianas sutiko pasiduoti ir priimti V. Putino pasiūlytas taikos sąlygas. Taika buvo sudaryta iš karto, be jokių taikos konferencijų, derybų ir nuolaidų. Abi pusės pasiėmė tai, ką joms davė Kremlius.
Armėnija prarado visų teritorijų aplink Kalnų Karabachą faktinę kontrolę, plius buvo priversti suteikti ir judėjimo koridorių tarp Azerbaidžano bei jo anklavo Nachičevanės (ši sritis yra atskirta Armėnijos teritorijos ir neturi ryšio su didžiuoju Azerbaidžanu), kurį kontroliuos Rusijos taikdariai.
Azerbaidžanas, be to, kad įsileido rusų karinę bazę, dar suteiks judėjimo koridorių, kontroliuojamą rusų taikdarių, tarp Kalnų Karabacho ir Armėnijos, kurį dabar jau perskyrė Azerbaidžanui atiduoti rajonai.
Ką pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija
Vos pasirašius taikos susitarimą Armėnijoje kilo protestai, reikalaujama N. Pašiniano galvos, bet ar Armėnija turėjo kokią nors kitą išeitį? Kariniu požiūriu maža Armėnija gerokai silpnesnė už naftos turintį Azerbaidžaną, ką jau kalbėti apie jo sąjungininką Turkiją su 80 mln. gyventojų.
Anksčiau buvo manoma, kad Armėnijos sąjungininkė Rusija ją gina. Visgi patys armėnai supranta, kad Rusija nėra tikras sąjungininkas, nes Maskva žaidžia dvigubą žaidimą su Armėnijos priešais Turkija ir Azerbaidžanu. Maža to, parduoda jiems ginklus, Azerbaidžanui irgi. Rusijai Armėnija yra svarbi tik tiek, kiek tai tenkina jos interesus, o būtent kištis į Užkaukazės reikalus. Azerbaidžanas Maskvai daug įdomesnis – turi gamtinių išteklių, yra svarbus išteklių prekybos kelyje su Centrine Azija, didesnis ir turi sąjungą su Turkija.
Rusijai pasitaikė gera proga iškeisti dalį Armėnijos kontroliuotų teritorijų į jos rusišką karinę bazę Azerbaidžane. N. Pašinianas ne kartą buvo pasisakęs kritiškai apie Maskvą, atvirai kalbėjo apie jos negatyvią veiklą, net buvo užsiminęs apie posūkį į Europą, taigi dar ir atsirado pretekstas Maskvai parodyti Armėnijai jos vietą.
Azerbaidžane, atvirkščiai nei Armėnijoje, džiūgaujama. Atgautos teritorijos, o Prezidentas Ilhamas Alijevas dievinamas herojus. Kadangi šioje šalyje nėra nepriklausomos žiniasklaidos, ekspertai irgi kontroliuojami, taigi net nėra kas pasakytų tikrąją situaciją.
Viena, atsirado rusų karinė bazė, kuri formaliai yra 5 metams su galimybe pratęsti, bet naivu galvoti, kad rusai geruoju išvyks. Antra, taikos sutartyje niekaip neapibrėžtas Kalnų Karabacho statusas, taigi ši teritorija ir toliau lieka vietos armėnų administracijoje. Kažkokia neaiški pseudovalstybė panaši į Abchaziją, Padnestrę ir Donbasą. Azerbaidžanas jos nekontroliuos, taigi niekas nebuvo išspręsta. Tiesiog vieną problemą pakeitė kita problema. Jeigu anksčiau buvo tik armėnai, tai dabar jau atsirado rusai.
I. Alijevas tikisi, kad rusų karių buvimą bus galima atsverti ir suvaldyti su Turkijos pagalba. Dėl to, Azerbaidžane atsiras ir Turkijos karių, bet ar tai sutrukdytų Maskvai įsikišti į Azerbaidžano vidaus reikalus? Sakysim, įvyksta kažkokių provokacijų, kažkas nužudo kokį nors rusų taikdarį ir pan. Žinome gi šią taktiką iš Lietuvos istorijos 1940 m.
Maskvos įtaka regione auga ir ji kišasi vis agresyviau. Po 2008 m. karo, kai Gruzija buvo išprovokuota įsivelti į konfliktą, Rusija atidarė dar dvi naujas karines bazes Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Armėnijoje viena jau veikia iš seniau. Labai gali būti, kad bus atidaryta dar viena kontroliuoti koridoriaus į Nachičevanę. O naujausia Rusijos karinė bazė atsiras jau Azerbaidžano valstybės teritorijoje Kalnų Karabache. Visos šios bazės Maskvai reikalingos, kad galima būtų tiesiogiai kištis į šalių vidaus reikalus. Kol nėra būtina kištis kariniu būdu, aktyviai kišamasi politiškai. Maskvai naudinga, kad konfliktai tęstųsi, visi vieni kitų nekęstų ir vyktų amžinas chaosas, panašu, kad strategija veikia.