Paauglystėje daugiau laiko praleisdavau su ausinėmis, klausydamasis muzikos, nei bendraudamas su žmonėmis. Aš buvau šiek tiek „nepritapėlis“, neturintis „savo vietos“, bet labai norėjau kažką pasiekti – buvau svajoklis. Paauglystėj tų jausmų visokių yra, gyvenimo prasmės ieškojimų, tad man muzika atstodavo viską, iš jos daugiausia mokiausi.

Muzika į mane, kaip kūrėją, prabilo kai pradėjau mokytis šokti hip hopą – nemenkas posūkis nuo mažens karatė aktyviai sportavusiam vaikiui.

Lūžis prieš du metus – ne praeitą, o užpraeitą vasarą aš buvau Arkanzase, JAV. Tuomet buvau tik baigęs antrą kursą, ieškojau galimybės, kaip išvažiuoti su Work&Travel. Taip gavosi, kad mane susirado vienas žmogus, kuris recruite‘ino žmones į Work&Travel, bet ne Work&Travel. Ten buvo kitokia programa, vadinasi Southwestern Advantage. Ką jie daro, tai suteikia tau produktą, edukacines knygas, išsiunčia į Ameriką ir turi jas pardavinėti. Jeigu pats neparduosi, tai nėra jokių garantijų, kad užsidirbsi. To mums iškart niekas nesakė, mus užverbavo. Tad mes išvažiavome į Ameriką pardavinėti tų edukacijos knygų nuo durų iki durų.

Tai buvo knygos apie švietimą, padedančios vaikams – nuo pirmos klasės iki pat dvyliktos – efektyviau mokytis.

Taip, mes turėjome dirbti 12 valandų per parą, 6 dienas per savaitę, 40 laipsnių karštyje nuo durų iki durų. Neturėjome mašinos, tad ėjome pėsčiomis ir važiavome dviračiais. Turėjom patys susirasti, kur gyventi, tad aš ėjau į bažnyčią ir ten atradau žmones, kurie turėjo ryšių su Lietuva, jie mus (mane ir mano draugą) priglaudė.

Justas Šiburkis
Aš nežinojau, kiek bus sunkus tas darbas, į kurį važiuojam, niekas iš mūsų nežinojo. Kai mes nuvažiavom į Arkanzasą dirbti, ten turėjau visą miestą pats sau, visus 30 tūkst. namų, kuriuos turėjau išvaikščioti, 30 tūkst. šeimų. Ir dirbau tik vienas. Ką mes padarėm, tai išjungėm visas socialines medijas, atsiribojome nuo Lietuvos ir susikaupėm ties darbu – susikūrėm naują Facebook‘ą, naują Instagram‘ą, tapom bookman‘ai – Justo nebeliko, liko tik bookman Justas.

3 dienos, kai eini į tą darbą nuo durų iki durų, ir prie kiekvienų durų arba tave pasiunčia ant dviejų raidžių, arba aprėkia, arba pasako „ne“, ir iš 100 durų tau atidaro galbūt tik 1, kuris nusiteikęs su tavimi kalbėtis ir įsileisti į namus. Tai buvo didelis, didelis šokas. Po trečios darbo dienos aš ėjau nuo durų prie durų, ir buvo užklupusi demotyvacija. Atidarė vieną kartą tokia maloni močiutė duris ir sako: „Dieve mano, tu pardavinėji per tokį karštį“ – aišku, tai buvo jau kokia 10 vakaro – „Ar tau reik kažkuo pagelbėt, gal tau reik vandens, kažko?“ Ji taip gražiai prakalbėjo į mane kaip į Justą, ne kaip į bookman‘ą, ir man viskas pradėjo kauptis, aš galvojau – kas čia vyksta, ar aš čia verkiu, ar kas dabar bus?

Aišku, pasiėmiau aš jos vandenį, ji man palinkėjo gero kelio, ėjau link savo dviračio užbaigti darbo dieną, ir matau – atidarytas kažkokio namo garažas ir iš ten groja muzika. Dieviškai skamba. Tuo metu, kai buvau toks pavargęs, toks nusivylęs, atrodė, kad niekam neįdomus tu, niekam neįdomus bookman‘as – su ta nuotaika aš atėjau prie to namo, ant žolės, privataus žolės kampelio šalia garažo...

Amerikoj yra labai negerai, kai tu vaikštai ant kaimyno žolės, tai nepagarba. Aš, aišku, buvau pavargęs, galbūt nepastebėjau, atsistojau, klausiau tos muzikos, nes labai, labai gerai skambėjo, buvo kažkokie amerikietiški bliuzai. Nemačiau, kad kažkas sėdi tame garaže. Nedaug laiko praėjus kažkas atsistojo ir eina link manęs iš to garažo. Galvoju: „O, dabar man šakės, nes aš stoviu ant kažkieno žolės, dabar bus blogai“. Bet priėjo prie manęs vyrukas, gal 30 metų, ir sako: Hey man, what are you doing, what is happening? Aš: „Oh my god, i‘m sorry, aš nenorėjau būti ant jūsų žolės, aš tik dirbu, nelinkiu nieko blogo, aš tuoj išsinešdinu“. Sako: No no no everything‘s ok. What can I do for you?Aš: No no, nothing, I‘m sorry, I‘m just leaving now, I‘m just working here. Jis: How can I help you?. Reikšminga pauzė. Aš toks: „Wow, ką jis sako?“ Tada jis pasižiūrėjo man į akis, ir sako: How can I help you? Tuo metu, kai jis trečią kartą pakartojo tą patį sakinį, man ašaros tiesiog pačios pradėjo bėgti, aš visiškai susileidau, kaip maža mergaitė, pradėjau verkti kruvinom ašaromis. Buvo susikaupęs tas identiteto praradimas, supratimas, kad esi čia visiškai vienas, niekas negali tau padėti.

Jis apkabino mane, pasakė, kad viską supranta, viskas gerai, kad jis irgi yra buvęs salesman‘u savo gyvenime ir supranta, ką aš darau. Jis mane guodė: aš irgi esu dirbęs panašų darbą, aš suprantu, viskas gerai... Daug laiko praėjo, kol aš nustojau verkti. Supažindino su savo žmona, pavaišino vandeniu, sako: „Pravesk man savo pardavimą, aš galbūt nupirksiu iš tavęs knygą, mes laukiam dukterėčios“. Aš pravedžiau jam tą pardavimą, jis sako: „Sėsk į mano mašiną“. Sėdom į jo mašiną, ir važiuojam kažkur. Kol mes važiuojam, jis man pasakoja, kad yra tikintis, kad pamanė, jog ne veltui aš atsiradau prie jo durų, jog ne veltui viskas taip sukrito ir kad jis privalo man padėti. Mes nuvažiavom prie artimiausio bankomato, jis išsiėmė 400 dolerių ir duoda man. Aš sakau: „Mums reikia supildyti dalykus, jeigu tu pirksi knygas, negalima tiesiog taip“. Jis sako: No no no, man, this is just for you. Aš: Oh my f***ing god, susigraudinau. Jis sako: You have to spend this only for you, only for fun, because in this work that you‘re doing right now you have to have fun, kitaip tu pražūsi. This is strickly for you and you only. Sako, turi man prižadėti, kad išleisi juos tik sau ir you will treat yourself, kai tau bus sunku.

Tai buvo lūžis.

Tas žmogus man įdiegė tikrąjį never give up sąvokos supratimą, kurį dabar taikau muzikoje, studijose, darbe ar kituose iššūkiuose; siekdamas tikslų.

Tie 400 dolerių buvo pirmoji mano investicija į save – grįžęs iš Amerikos aš išdrįsau pats kurti muziką ir repuoti. Iki tol tai buvo tik mintys apie kūrybą, bet bijojau, kad tai ne man. Po Amerikos nebebijojau atrodyti kaip kvailys viešumoje – supratau, kad kursiu, nepaisydamas savo baimių. Ta daina, sklindanti iš garažo, pakeitė visą mano gyvenimą. Tuos 400 išleidau įsirengdamas savo pirmąją muzikos studiją: įsigijau aparatūros, įrengiau garso izoliaciją savo kambaryje.

Beje, kūrybinį pseudonimą Speechy sugalvojau ne aš pats – taip mane praminė kanalo bendruomenė.

Nuo šios teksto vietos jūs turite du pasirinkimus – arba eiti tiesiog pasiklausyti mano dainų, arba sužinoti kodėl ir ką aš kuriu.

Aš kuriu, nes noriu paimti pilniausia, ką galiu paimti iš gyvenimo.

Kuomet buvau Amerikoj, susidūriau su mirties ir gyvybės klausimu – buvau ne ten, kur reikia, ne tuo metu. Ir pajaučiau, ką reiškia užtaisytas šautuvas, įremtas tau į galvą. Manęs galbūt nebūtų nušovę tame blogame rajone, kuriame buvau ir pardavinėjau knygas, bet tiesiog – vienas žmogus atidarė duris, griebė mane už kaklo, įrėmė šautuvą, užtaisė jį, sako: „Ką tu čia darai?“ Sakau: „Aš tiesiog pardavinėju knygas“. Sako: Get the f*** out of here ir aš tada bėgau kiek įmanydamas. Tada sėdėjau prie dviračio ir mąsčiau, kaip viskas yra trapu. Kad viskas gyvenime trapu ir neužtenka savimi pasitikėti, reikia dar ir būti dėkingam už tai, kad išvis esi.

Kūryba man yra... Nesumeluota ir visada tikra istorija, kuria žmonės išjaučia arba prijaučia, kuri įkvepia ir paskatina, arba kartu liūdi ar džiaugiasi. Kaip visą laiką reikės kirpti plaukus, taip visuomet reikės muzikos. Žmonės visą laiką iš jos mokosi, ją tapatina su savimi. Tai labai stiprus dalykas ir aš noriu būti to dalimi. Po Amerikos tiesiog supratau, kad noriu paimti kuo daugiau iš gyvenimo ir kuo daugiau dalintis.

Žmonės sprintuoja per gyvenimą ir nespėja išreikšti savo patiriamų emocijų – jie daug kalba, tai dar labiau verčia juos stengtis atkreipti į save dėmesį, nes visi mes norim būti išklausyti, juk tiek visko patyrėm – tai kaip čia dabar? Kaip čia dabar, kad nėra žmonių, kurie klausytųsi? Visi nori kalbėti, bet retas tikrai klausytis.

Tai, kadmano Speechless kanalas perkopė 1 mln. perklausų ribą, man yra labai didelis padrąsinimas – tai rodo, kad kanalas turi ateitį: pasaulyje yra daug žmonių, vertinančių sąmoningumo vertybes ir jie noriai buriasi į bendruomenę. Tai įrodo, kad gali būti įdomus ir nepriklausydamas dideliam music label ar garsiam prodiuseriui. Ir kad tai gali kiekvienas.

Yra toks man svarbus japonų terminas ikigai – gyvenimo pilnatvė. Ši koncepcija yra apie žinojimą, kodėl tu šiandien atsikėlei ir kodėl eini miegoti. Kai tu atsikeli, tu žinai, dėl ko tu atsikėlei, ką tu darysi. Tu niekad negalvoji, kas yra tavo gyvenimo kelias, vardan ko tu viską darai. Tu gyveni pilnavertišką gyvenimą. Taip, tu vis dar turėsi įvairiausių problemų savo gyvenime, bet visos jos tau bus išsprendžiamos, tu jas priimsi su noru, su visiškai kitokiu požiūriu, nes tu žinosi, dėl ko jos yra ir kad yra skirtos tau. Niekada netapsi auka.

Tai aš norėčiau tą savo Ikigai paversti į muziką.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)