Susipirkau visus reikiamus produktus, parsinešiau namo ir ėmiausi darbo. Sumaliau mėsą ir sudėjau reikiamus prieskonius, supjausčiau šoninę ir svogūnus spirgučiams, prisiskutau bulvių ir dalį jų užkaičiau virti, nes visada į tarkių masę dėdavau ir virtų bulvių.
Po valandos turėjo atvažiuoti krikšto sūnus, tad norėjau jį pavaišinti tik tik išvirtais ir dar garuojančiais cepelinais, o ne pastovėjusiais. Šiaip ne taip, vos ne verkdama iš skausmo,
sutarkavau bulves, jas nusunkiau, sudėjau išvirtas grūstas bulves, įbėriau druskos, įdėjau krakmolą, susidariusį nuspaudus bulvių tarkius. Nieko naujo, visada taip gamindavau ir net negalvojau, kad viskas baigsis netikėtai.
Užkaičiau virti puodą vandens ir tuo pačiu metu į keptuvę sudėjau kepti spirgučius. Kol vanduo kaito puode, aš padariau gražučius cepelinus. Kai tik vanduo užvirė, aš, kaip visada, po vieną sudėjau virti cepelinus. Pasigirdo skambutis į duris, krikšto sūnus atvažiavo!
Pasilabinome, jis apsidžiaugė, užuodęs kepamų spirgučių kvapą ir jau abu stovėjome prie viryklės – nekantriai laukėme išsvajotųjų cepelinų. Kol cepelinai virė, aš karts nuo karto pajudindavau puodą ir atsargiai pamaišydavu, nuimdavau susidariusias putas. Bemaišant pastebėjau, kad kai kurie cepelinai trūko. Nepatiko man tas vaizdelis, nes tokių cepelinų pati nemėgstu, bet pagalvojau, kad tik keli tokie.
Kelioms minutėm palikau toliau virti. Per tą laiką jau baigė kepti spirgučiai, mes jau lėkštes pasiruošėme, seilės tįso, vos laikėmės. Ir ką, pagaliau atėjo TAS momentas, kai tuoj tuoj galėsime be jokio saiko ir be sąžinės graužaties nors kartą skaniai, nors ir ne visai sveikai, pavalgyti :).
Imu šaukšą, nukeliu puodo dangtį ir.... širdis į kulnus nusirito iš netikėtumo! Per kelias minutes iš puodo kažkaip išgaravo visi cepelinai, o krakmolingo skysčio paviršiuje plaukiojo tik mėsos kukuliai!
Nežinojau, kur dėtis iš gėdos, nes cepelinus gaminau nuo vaikystės, gal nuo 10 metų, o čia – toks siurprizas. Ir dar kai namie seilę varvino toks ypatingas svečias. Abu stovėjome ir garsiai be sustojimo juokėmės. Jis dėl paties nutikimo, o aš – ištikta šoko.
Sugraibiau tuos mėsos kukulius, užpylėme juos spirgučiais ir kikendami sėdome pietauti. Pirmą kartą gyvenime išpyliau cepelinus ir kriauklę ir ji nuo to net neužsikimšo. Iki šiol to negaliu užmiršti ir išgirdusi apie cepelinus pradedu juoktis.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Juokas virtuvėje“. Jei norite laimėti fantastišką virtuvės prizą, savo pasakojimą siųskite adresu pilieciai@delfi.lt Visas konkurso sąlygas rasite čia.
