Teko ne kartą pripažinti, kad net ir su Lietuvos istorija jie susipažinę geriau negu daugelis lietuvių... Išsamias istorijos žinias lenkai perima iš kartos į kartą, gauna šeimose, o ypač mokyklose iš mokytojų eruditų ir gerai parengtų vadovėlių. Lenkijos knygynuose, priešingai nei mūsiškiuose, apstu leidinių, analizuojančių įvairiausius istorijos tarpsnius, pasakojančių apie buvusius valdovus, didikų gimines, tautos herojus, jų nuveiktus darbus. Beveik kiekvienoje su istorija susijusioje knygoje dažniausiai labai palankiai minima Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, tačiau daugelį garsiųjų didikų, kunigaikščių, kuriuos vadiname lietuviais, mūsų kaimynai laiko lenkais. Jie nuolat pabrėžia, kad asmenybių biografijos atskleidžia valstybės istoriją, taip ugdoma jaunosios kartos pagarba tėvynei, meilė savo šaliai.
Stebina ir lenkų pastangos atkakliai ieškoti per įvairius karus ar pokariu dingusių, galimai pavogtų, išvežtų istorinių bei meno vertybių, ne tik didžiulių, itin reikšmingų objektų, brangenybių, kadaise priklausiusių karaliams, iškiliems veikėjams, bet ir smulkiausių daikčiukų. Jau keletą dešimtmečių aistras kelia Karališkosios dėžutės, kurią XVIII–XIX a. sandūroje sukaupė kunigaikštienė Izabelė Čartoriska [Czartoryska], likimas.
Kaip teigia lenkų istorikai, vienturtė LDK didžiojo iždininko, artilerijos generolo, iš vokiečių aristokratų kilusio magnato Jurgio Detloffo Flemingo dukra Izabelė, sulaukusi vos 15 metų, buvo ištekinta už Podolės žemių generalinio seniūno, vėliau Lietuvos kariuomenės I divizijos vado kunigaikščio Adomo Kazimiero Čartoriskio. Jų santuoka buvo ne iš meilės, bet, kaip tais laikais įprasta tarp didikų, iš išskaičiavimo – siekta užtikrinti glaudesnius dviejų galingų giminių ryšius. Kurį laiką Izabelė visiškai nesidomėjo nei visuomenės reikalais, nei politika, bet vėliau tapo viena įtakingiausių LDK ir Lenkijos karalystės moterų, didele patriote. Užsibrėžusi tikslą ugdyti visuomenės pilietiškumą, žadinti tautinę dvasią, ji stengėsi, kad kuo daugiau istorijos relikvijų, kultūros paveldo kūrinių išliktų ateities kartoms. Tuo troškimu Čartoriska ypač užsidegė po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) antrojo padalijimo 1793 m. Visa šalis tuomet buvo sukrėsta žinios, kad Prūsijos valdovo Frydricho Vilhelmo II kariai apiplėšė Vavelio karališkąjį lobyną, pasisavino 19 vertingiausių insignijų, tarp jų Boleslovo Narsiojo ir Stepono Batoro karūnas, kardus, relikvijorius, karalienių karūnas ir kt. Buvo pavogti svarbiausi valstybės simboliai. Kas liko nepagrobta, be kita ko, ir kardą, kurį Vladislovas Jogaila gavo prieš Žalgirio mūšį, apsiėmė saugoti kunigaikštienė Izabelė.
Ši ne itin daili moteris su raupų randais veide vis dėlto nestokojo kerinčio žavesio. Jaunystėje, nors jau ištekėjusi, garsėjo kaip prabangių Europos salonų liūtė, didelė koketė ir viliokė. Politika jai nerūpėjo, kur kas labiau domino meilės nuotykiai. Jaunosios Izabelės žavesiui neatsispyrė net ATR karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis – jiedu susilaukė nesantuokinės dukters. Romaną su Rusijos ambasadoriumi Varšuvoje vainikavo sūnus, iš meilės ryšio su generolu Francišeku Branickiu gimė kita kunigaikštienės duktė. Izabelė turėjo ir daugiau meilužių, pagimdė šešis vaikus, tačiau tik pirmojo tėvas, anot istorikų, – sutuoktinis Adomas Čartoriskis, beje, irgi nevengęs meilės romanų. Anuomet vieša paslaptis buvo ir tai, kad vyras pats pristatydavo žmoną į Karalių rūmus, kai ten jos laukdavo Poniatovskis. Kita vertus, gerokai už Izabelę vyresnis Čartoriskis labai rūpinosi jos išsilavinimu, išprusimu, ugdė gebėjimus jausti meną, jį vertinti, lavino skonį, atskleidė kolekcininkės talentą. Ji tapo iškilia visuomenės veikėja, mecenate, rašytoja, paveldo globėja, tautos sąmoningumo skatintoja. Be to, vis aktyviau įsitraukė į politiką, entuziastingai sutiko Gegužės 3-iosios konstituciją, rėmė Tado Kosciuškos vadovaujamą sukilimą prieš carinę Rusiją.
Gavusi pasiūlymą globoti išlikusias nepaprastai svarbias Vavelio lobyno relikvijas, kunigaikštienė Pulavuose, Čartoriskių rezidencijos parke, pastatė Sibilės šventovę, specialiai skirtą „lenkų tautos brangenybėms“ saugoti. Jos pageidavimu, pastatas, suprojektuotas pagal Vestos šventyklą Tivolyje, turėjo liudyti buvusią LDK ir Lenkijos karalystės galią, didingumą. Nors bendra valstybė po padalijimų dingo iš Europos žemėlapio, Izabelė neabejojo, kad ilgainiui ji atgims.
Šventovės eksponatus papildė istoriko, kolekcininko Tadeuszo Czackio archeologiniai radiniai. Tautinės kolekcijos idėją labai palaikė garsiausios to meto didikų giminės: Radvilos, Sapiegos, Oginskiai, Potockiai, Lubomirskiai... Jie atvėrė savo lobynus ir į Pulavus ėmė plaukti magnatų sukauptos istorinės, meninės vertybės.
Sibilės šventovėje šalia didingų meno kūrinių, reikšmingų istorinių eksponatų buvo ir itin savotiška kolekcija, kunigaikštienės surinkta kelionėse po Europą: akmenukai nuo Romeo ir Džuljetos kapo, Napoleono plaukų sruoga, Petrarkos spintelės dalis, net Tado Kosciuškos džiūvėsėlis. O greta – Leonardo da Vinci’o, Rembrandto, Rafaelio paveikslai. Toks derinys iki šiol glumina meno istorikus.
Čartoriskiai, kaip ir dauguma magnatų, nuolat supirkinėjo meno kūrinius. Turėti nuosavą kolekciją buvo garbės ir prestižo reikalas. 1774 m. jie įsigijo Rembrandto „Peizažą su geruoju samariečiu“, paskui Italijoje nusipirko Rafaelio „Jaunuolio portretą“, o netrukus – Leonardo da Vinci’o šedevrą „Dama su šermuonėliu“. Unikalūs garsių menininkų darbai pavertė Čartoriskių kolekciją išskirtine. Tačiau kunigaikštienei Izabelei labiausiai rūpėjo išsaugoti istorines vertybes ir pristatyti jas visuomenei. Šios mecenatės, filantropės begalinis užsidegimas, atkaklumas, jos vyro, erudito, istorijos, literatūros žinovo, bibliofilo, poligloto Čartoriskio ryšiai tiek su vietiniais, tiek su užsienio aristokratais ir, žinoma, vienos galingiausių Europoje giminių, kurios herbo centre – Lietuvos Vytis, turtai leido sukaupti neprilygstamą kolekciją. Tiesa, anuomet jau būta ir daugiau reikšmingų rinkinių, pavyzdžiui, Stanislovo Augusto Poniatovskio, Arkadijos Radvilienės, tačiau jie visuomenei buvo neprieinami. O kunigaikštienė Izabelė atvėrė duris plačiajai publikai susipažinti su eksponatais, tarp kurių ne tik karalių, etmonų, bet ir valstybės didvyrių Jono Chodkevičiaus, Tado Kosciuškos, Jono Zamoiskio, Stanislovo Žulkievskio, kitų asmeniniai daiktai, trofėjai, relikvijos. Ant pastato Pulavuose, kurį Izabelė vadino „valstybės iškilios praeities panteonu“, virš įėjimo buvo užrašyta „Praeitis – ateičiai“. Taigi pradėtas kurti pirmasis viešas muziejus.
Karališkoji dėžutė, kurią suprojektavo pati Čartoriska ir liepė pastatyti Sibilės šventovės centre, buvo nedidukė (49 x 34 x 27 cm), paauksuota, inkrustuota brangakmeniais. Jos stalčiukuose tilpo gausybė smulkių daiktų, anksčiau priklausiusių karaliams: aukso grandinėlės, pakabukai, laikrodžiai, žiedai su deimantais, sagės, valdovų antspaudai, rakteliai, diržai, tabokinės, liturginiai objektai, net stalo įrankiai. Ypač svarbiomis laikomos Žygimanto Senojo relikvijos – XVI a. kryžius, puoštas brangakmeniais su plačia aukso grandine, masyvus auksinis žiedas su kvadratiniu deimantu. Pati dėžutė irgi meno kūrinys.
Kai šalį apėmė 1830 m. lapkričio sukilimas, kunigaikštienei buvo jau 84-eri. Išsigandusi suirutės ir nujausdama, kad sukilėliams veikiausiai nepavyks išvaduoti krašto iš Rusijos imperijos gniaužtų, Izabelė skubėjo gelbėti neįkainojamas vertybes. Prisiminusi, kaip jos mylimus Pulavus, kai žlugo Tado Kosciuškos sukilimas, nusiaubė Suvorovo vadovaujama rusų kariuomenė, dabar skubėjo slapstyti vertybes bažnyčiose, mokyklose, net valstiečių trobose. Karališkąją dėžutę, bėgdama į Galiciją, anuomet priklausiusią Austrijai, pasiėmė – įsidėjo į karietą.
Izabelei mirus 1835 m. (Čartoriskis mirė anksčiau), jų palikuonys emigravo į Prancūziją, Paryžiuje įsikūrė viešbutyje Lambert. Įspūdingoji kolekcija, kurią toliau kaupė Izabelės vaikai, anūkai ir kurią sudarė ne tik Leonardo da Vinci’o, Rembrandto, Rafaelio šedevrai, bet ir Luko Cranacho, Hanso Holbeino, Arturo Grottgero, Jano Mateikos, kitų garsių dailininkų drobės, karalių, Seimo maršalkų palikimas, istoriniai ginklai, egiptiečių ir etruskų sarkofagai, Antikos skulptūros, senovės graikų vazos, dramblio kaulo dirbiniai ir, žinoma, Karališkoji dėžutė, atsidūrė su jais Paryžiuje. Praėjus keliems dešimtmečiams, Izabelės anūkas Vladislovas 1876 m. nutarė viską pergabenti į Krokuvą, ten įsteigęs Kunigaikščių Čartoriskių muziejų, kur jų vertybės rado saugų prieglobstį. Tačiau saugu buvo tik iki Antrojo pasaulinio karo.
1939 m. vasarą, ore jau tvyrant nuojautai, kad Hitleris puls Lenkiją, eksponatus vėl teko gelbėti. Izabelės trečios kartos provaikaitis Augustinas Juozapas Čartoriskis, suvokdamas, kad Trečiojo Reicho meno istorikai neabejotinai žino, kokios turtingos aristokratų kolekcijos, ir be skrupulų jas pasisavins, nusprendė vertingiausius jų giminei priklausančius meno kūrinius, istorinius objektus, nedelsiant išgabenti į rezidenciją Seniavoje. 16 dėžių, tarp jų viena kukliai pažymėta trimis raidėmis LRR (Leonardas, Rafaelis, Rembrandtas) ir Izabelės Karališkoji dėžutė, slapčiomis naktį buvo sunkvežimiais nugabentos į Seniavos dvarą ir užmūrytos rūsyje. Po savaitės nacistinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją.
Nei apie Karališkosios dėžutės turinį, nei apie jos išorę nieko konkretaus šiandien nebūtų galima pasakyti, jei vienas muziejaus darbuotojas 1939 m., prieš pat karą, nebūtų jos nufotografavęs. Hitleriui užėmus Lenkiją, vokiečiai greit surado paslėptas Čartoriskių dėžes (spėjama, išdavė kažkuris dvaro prižiūrėtojas) ir jas išdraskė. Teismo archeologė, knygų apie istorijos paslaptis autorė Joana Lamparska teigia, kad labiausiai nukentėjo kunigaikštienės Karališkoji dėžutė: „Barbarai stvėrė brangakmeniais nusagstytus papuošalus, o senovinės monetos, antspaudai, laikrodžiai jiems nerūpėjo. Dar daugiau – jie mindžiojo didžiųjų meistrų paveikslus, ant Leonardo da Vinci’o „Damos su šermuonėliu“ liko batų atspaudas, meno šedevrai buvo išmėtyti, voliojosi ant grindų. Netrukus į slėptuvę įžengė dar vienas vokiečių kareivių būrys, tikriausiai būtent tada dingo ir Karališkoji dėžutė su didžiuma joje likusių daiktų. Vėliau po kruopščių tyrimų paaiškėjo, kad atsirado tik 8 iš dėžutėje buvusiųjų, tarp jų – karaliaus Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgietės ir Barboros Radvilaitės portretų diptikas. Be Karališkosios dėžutės buvo pagrobta beveik 400 auksinių numizmatikos kūrinių, apie 250 antikinės ir kitokios auksinės bižuterijos daiktų“, – rašo Lamparska.
Visos kolekcijos globą iš Augustino Juozapo perėmusiam Vytautui Čartoriskiui gestapas pateikė gudrų ir gundantį pasiūlymą – kolekcijos saugumą užtikrins slaptoji Reicho policija. Anot lenkų meno istorikų, tai reiškė, kad hitlerininkų valdžios struktūrose vyko užkulisinė kova dėl vertingiausių eksponatų. Hitleris planavo įsteigti meno muziejų Lince, savų planų turėjo ir SS vadas Himmleris. Čartoriskių vertybės labai rūpėjo Goeringui, ketinusiam įkurti didingą privatų muziejų... Lenkijos žurnalas Focus rašo: „Dar vežant „saugomas“ dėžes į okupuotą Krokuvą, iš jų dingo keletas daiktų. Dėl riebaus Čartoriskių giminės kąsnio varžėsi kone visi nacių vadai. Yra žinoma, kad 1939 m. pabaigoje didysis trejetas – Rafaelis, Rembrantas ir da Vinci’s buvo išgabenti į Berlyną. Paskui „Dama su šermuonėliu“ grįžo į Krokuvą, buvo pakabinta Hanso Franko, kurį III Reichas paskyrė Lenkijos generalgubernatoriumi, kabinete Vavelyje, o „Jaunuolio portretas“ ir „Peizažas su geruoju samariečiu“ iki 1942 m. gulėjo Deutsche Bank seife Berlyne. Po metų didysis trejetas vėl atsidūrė Krokuvoje, tačiau trumpam, nes prasidėjo rusų armijos puolimas. Dėžes su meno kūriniais vokiečiai slapstė įvairiose vietose, kol galiausiai iš didžiojo trejeto liko tik dvejetas – nuostabusis Rafaelio paveikslas dingo kaip į vandenį. Da Vinci’o ir Rembrandto šedevrai buvo rasti per kratą Franko namuose 1945 m. Dabar kyla įvairiausių hipotezių, kur galėtų būti „Jaunuolio portretas“ – ar Frankas jį kažkur išgabeno, o gal pasisavino koks nors kitas hitlerininkas arba genialusis kūrinys pražuvo karo verpetuose?“
Dingo net 843 Čartoriskių kolekcijos daiktai. Didžiausiu praradimu laikoma Rafaelio „Jaunuolio portreto“ netektis, bet ne todėl, kad šis paveikslas šiandien kainuotų apie 100 mln. dolerių. Lenkai pabrėžia – šios vertybės pinigais neįkainojamos. Fondo „Projektas – istorija“ vadovas Piotras Kaluža teigia: „Antrojo pasaulinio karo metais naciai išvogė mūsų turtą, o prieš beveik du šimtmečius taip pasielgė ir Prūsija, kai Vilhelmo II įsakymu karališkąjį auksą, pagrobtą iš Vavelio, perlydė į monetas. Mes nesiliausime ieškoję net menkiausių Karališkosios dėžutės smulkmenų.“
Peripetijos, susijusios su Čartoriskių kolekcija, nesibaigė ir po karo. Į valdžią Lenkijoje atėjusiems komunistams senoji aristokratija anaiptol nekėlė simpatijų. Privatus Čartoriskių muziejus be jokių derybų, be atlygio buvo prijungtas prie Krokuvos nacionalinio muziejaus. Remiantis Maskvos primestais sovietų metodais, daug eksponatų specialiai išsklaidyta po kitus muziejus. Čartoriskiai neturėjo jokios galimybės išsaiškinti, kokiais keliais ir kur nukeliavo jų sukauptos vertybės. Be to, iš kunigaikščių atimtos garsiosios kolekcijos nesiųsdavo į jokias parodas užsienyje, nes valdžia baiminosi, kad kas nors iš svetur gyvenančių Čartoriskių bandys atgauti savo nuosavybę.
Tik 1991 m., kai buvo įkurtas Kunigaikščių Čartoriskių fondas, jų rinkinius, išlikusius Lenkijoje, imta eksponuoti ir kitose šalyse. Nuo pat Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo intensyviai ieškoma dingusių vertybių. Policija atidžiai seka antikvarinę rinką, tikrina aukcionų ir galerijų pasiūlymus, peržiūri neteisėtai išvežtų paveldo objektų rejestrus. Focus ir kita spauda skelbia daiktų, dingusių iš Karališkosios dėžutės, piešinius arba nuotraukas, išlikusias iš tarpukario laikų. Gyventojai raginami peržiūrėti namuose sukauptus sendaikčius. „Galbūt nemažai karališkųjų smulkmenų guli kur nors stalčiuose, nes pateko pas žmones, kurie net nenutuokia jų reikšmės, – istorija žino tokius atvejus. Tikriausiai daug kas atsidūrė Vokietijoje. Nesvarbu, kam pavyktų juos rasti, svarbiausia, kad visuomenė pagaliau vėl galėtų apžiūrėti istorines mūsų valstybės relikvijas. Jeigu jos kada nors vis dėlto atsiras, mūsų valstybei, tautai bus tokios pat svarbios kaip ir kunigaikštienės Izabelės Čartoriskos laikais“, – sako lenkų muziejininkai. Kol kas teigiamų rezultatų nėra.
Nepriklausomybę atkūrusios Lenkijos valdžia Čartoriskių muziejaus rinkinių ir pastato savininku iškart pripažino giminės palikuonį Adomą Karolį Čartoriskį. Jo įkurtas Kunigaikščių Čartoriskių fondas prie Krokuvos nacionalinio muziejaus keletą metų sėkmingai bendradarbiavo su valstybės institucijomis, bet vėliau kilo nesutarimų, užvirė ginčai tarp Čartoriskių šeimos atstovų ir muziejininkų, kurie jų fonde atstovavo valstybei. Tad Kultūros ministerija pasiūlė Čartoriskiui, kad nupirks kolekciją ir pastatus už 100 mln. eurų. 2016 m. pabaigoje sutartis pasirašyta, garsiosios giminės meno bei istorijos rinkiniai ir pats muziejus perėjo valstybės žinion. BBC nuomone, bendra privačios kolekcijos vertė siekia du milijardus eurų. „Pardavėme už daug mažesnę kainą – aukojame tai Lenkijos labui“, – aiškino buvęs savininkas, kunigaikščių, kildinusių save iš Gediminaičių, palikuonis.
Jau keletą metų Varšuvoje veikia fondas, kuris užsiima, be kita ko, Lenkijos prarastų vertybių paieška. Jo įkūrėjas ir vadovas Motiejus Radvila (Maciej Radziwill) neseniai viešėjo Vilniuje vykusiame Radvilų rūmų rekonstrukcijos planų pristatyme. Pasakodamas jo protėvių statyto pastato istoriją, užsiminė ir apie Izabelės Čartoriskos kolekciją: „Kokius pokštus kartais iškrečia gyvenimas: aš, Radvilų palikuonis, vadovauju fondui, kuris ieško Čartoriskiams ir kitiems didikams priklausiusių daiktų! O juk kažkada mes aršiai konkuravome, buvome vos ne mirtini priešai“, – šmaikštavo kunigaikštis.
Čartoriskių kolekcijos ir muziejaus pagrindus padėjo kunigaikštienė Izabelė, 1801 m. pradėjusi rinkinius eksponuoti giminės rezidencijoje Pulavuose. Po dešimt metų trukusio kapitalinio remonto Čartoriskių muziejus Krokuvoje pernai vėl atidarytas lankytojams. 26 erdviose salėse eksponuojami ne tik Antikos, Viduramžių, Renesanso, vėlesnių amžių meno kūriniai, bet ir eksponatai, atspindintys istoriją nuo Jogailaičių dinastijos pradžios iki Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Tai viena vertingiausių kolekcijų Europoje. Joje galima pamatyti ir Da Vinci, Rembrandtą, Renoirą, ir karaliaus Sobieskio pergalių trofėjus, Chopino pomirtinę kaukę, urnas su Koperniko, garsių poetų palaikais... Be to, kaip tvirtina lenkų internetiniai portalai Culture.pl, dziedzictwo, Čartoriskių muziejus laikomas pirmuoju pasaulyje muziejumi, skirtu atspindėti tautos istorijai, ir vienu pirmųjų viešai prieinamų muziejų, kuris net 30 metų senesnis už Versalį... Per muziejaus atidarymą pernai gruodį svečiai išvydo ir Rafaelio „Jaunuolio portretą“, deja, tik šedevro kopiją. Karališkosios dėžutės kopijos nebuvo – atkurti ją su visu turiniu, neįmanoma.
