Antroji kelionės diena buvo skirta Fetijos tyrinėjimui. Fetijoje lyg Pandoros skrynia, atsiveria dar daugiau Turkijos lobių, pro kuriuos pravažiuoti niekam nekiltų mintis. Vienas jų – Oludeniz paplūdimys, dar vadinamas „Žydraja lagūna“. Jos vandenyse susilieja Viduržemio ir Egėjo jūros, tarpusavyje maišydamos mėlynai žydrus atspalvius.
Šioje vietoje renkasi pasaulio parasparnių entuziastai, kurie su pasimėgavimu sklendžia nuo Babadago kalno beveik iš 2 kilometrų aukščio!
Pasidomėjau, kodėl jie renkasi būtent šią vietą, o pasirodo, kad oro sąlygos čia itin palankios užsiimti šia pramoga. Įlankoje niekada nepakyla stiprūs vėjai ir jūra išlieka rami, net audros metu. Tad ir toks pavadinimas „Ölüdeniz“ šiai įlankai buvo duotas ne be priežasties – mat turkiškai tai reiškia tiesiog „Negyvoji jūra“.
Žinoma, ir sklendžiant Fetijos padangėje, akis paganyti tikrai yra į ką. Čia matosi ne tik Žydroji lagūna, bet ir kalnų apsuptyje esantis „Drugelių slėnis“ su dar vienu neįtikėtino grožio paplūdimiu. Sakoma, kad šiuose kalnuose veisiasi įvairiausios drugelių rūšys. Skaičiuojama, kad jų net yra 105!
Jeigu skrydis su parasparniu Jums nėra veikla, įtraukta į „dalykų, kuriuos privalau padaryti gyvenime“ sąrašą, tuomet pasigrožėti Drugelių slėniu galite dar dviem būdais.
Į Drugelių slėnį galima patekti plaukiant laivu arba žvelgiant iš viršaus nuo kalno. Mums labiau tiko antrasis variantas, tad serpantininiais keliais vijome automobilį aukštyn, kad tik pamatytume, kaip atrodo vaizdas, kurį mato „parasparnininkai“. Iš tiesų, įspūdinga – nei pridėsi, nei atimsi, bet buvo daug žemiškesnis dalykas, itin sužavėjęs mus.
Pakilus į nemažą aukštį, kur atsiveria vaizdas, kaip iš atviruko, o žmonės vienas po kito stoja selfintis, keletas jaunų vaikinukų atrado puikią idėją, kaip be didelių investicijų užsidirbti pinigų. Visiems norintiems įsiamžinti šiame rojaus kampelyje, jie su dronu filmavo trumpus, bet itin efektingus filmukus!
Kaina vos 40 lirų (apie 4,5 Eur), o savo darbą puikiai atidirbę vaikinai, nufilmavę video, jį operatyviai įkelia į kompiuterį, palaikomą motorolerio akumuliatorius, o tada siunčia tiesiai į Jūsų telefoną. Štai jums idėja, kaip originaliai užsidirbti pinigų. Patikėkit, norinčiųjų buvo daug, o darbo vos kelios minutės. Štai kodėl mes nuoširdžiai gyrėme juos ne tik už puikų video, bet ir už tokią genialią idėją!
Trečioji diena: Daljano ekskursija „Vėžlių sala“
Daljanas yra nemažas turistinis kurortas, skirtingai nei Antalija, labiau pamėgtas europiečių. Teigiama, kad tai vienas autentiškiausių kurortų, mažai „nutūristintas“, kur vis dar populiari žvejyba ir vaismedžių auginimas.
Susisiekimas čia kaip Venecijoje: Daljano miestu tekančia upe kursuoja laiveliai, atlikdami „dolmušo“ paslaugas – nusiperki bilietėlį, įlipi ir plauki tiek, kiek reikia stotelių.
Be to, pasirodo, kad Daljanas turi šį tą bendra su Kaunu! Mat kadaise čia gyvavo antikinis miestas pavadinimu „Kaunos“, kuriam priklausiusios kapavietės, išskaptuotos kalnuose, mus lydi šiuo vaizdingu maršrutu. Lyg kažkas būtų žinoję, jog po 26 šimtų metų turistai atvyks pasigrožėti jomis.
Galbūt ir šie kauniečiai dainuodavo: „Mes prie Daljano užaugę, mylim savo miestą Kauną“?
Paskutinė šio maršruto stotelė, prieš upei įtekant į jūrą – didelis, smėlingas „Iztuzu“ paplūdimys. Jis ypatingas ne tik dėl itin jaukios aplinkos, tačiau jame, viename iš nedaugelio, nykstantys didieji jūriniai vėžliai Caretta Caretta deda savo palikuonių kiaušinius.
Šiame paplūdimyje gausu ženklų, nurodančių, kaip dera elgtis, kad nepažeistume natūralaus vėžliukų gyvenimo ciklo. Dėl to šis paplūdimys buvo apdovanotas už draugiškumą aplinkai.
Štai tokią vienos dienos ekskursiją pasidarėme mes. Nors jos pavadinimas buvo kelionė į „Vėžlių salą“, deja, vėžliukų ten mes nepamatėme, bet mums šovė geniali idėja patiems aplankyti vėžliukų ligoninę, esančią netoli Daljano, ir padaryti ką nors gero dėl jų. Ten ir patraukėme.
Kapitonės June vėžlių trobelė
Kapitonė June Haimoff – dėl savo meilės jūrai, kapitone pasivadinus britė, kuriai šiemet sukanka 98 metai, kartu su kolegomis paskyrė daugiau nei tris dešimtmečius, siekdama suteikti nykstantiems jūriniams vėžliams logerhedams, arba kitaip – Caretta Caretta, valstybinę apsaugą ir užtikrinti jų priežiūrą.
1987 metais, tame pačiame Daljano Iztuzu paplūdimyje, apie kurį rašiau anksčiau, June kartu su kolegomis laimėjo kovą, sustabdžiusią viešbučių statymo projektą paplūdimyje, kuriame nykstantys vėžliai deda savo kiaušinius.
Be to, oficialiai 2011 metais įkūrė nepelno siekiančią organizaciją vėžliukų gelbėjimui – „Kapitonės June jūros vėžlių išsaugojimo fondas“ (Kaptan June Sea Turtle Conservation Foundation). Šiandien ši organizacija veikia Daljane, Kapitonės June trobelėje kartu su „Dekamer“ vėžlių gelbėjimo centru.
Šioje mažytėje trobelėje vyksta išties dideli ir kilnūs darbai. Joje darbuojasi būrys savanorių, vyksta edukaciniai užsiėmimai vaikams, kartu dalyvaujant jūreiviams, žvejams bei kitiems jūros specialistams.
Negana to, čia yra įrengtas nedidelis muziejus, kuriame galima pamatyti, pavyzdžiui, kaip atrodo vėžlio ir delfino skeletai. Arba vėžlys, kuriam 3D spausdintuvu buvo atkurtas žandikaulis.
Labai svarbią veiklą čia atlieka vėžliukų „ligoninė“, kurioje gydomi vėžliai, pavyzdžiui, dėl susidūrimo su valčių propeleriais, nebegalintys panerti, o tik plūduriuoti paviršiuje; sužeistomis galūnėmis ar suskaldytais kiautais. Dažnas jų niekada nebegalės išplaukti į jūrą… Labai graudu, kai žinai, kad dėl to niekas kitas nekaltas, tik mes – žmonės.
O šie mažyčiai buvo rasti dienos metu, išsiritę iš kiaušinių, bet kažkodėl nusprendę neskubėti į jūrą. Žmonės, atradę juos, pristatė į šį centrą, apsaugodami nuo galimų pavojų paplūdimy, kad vėliau savanoriai juos saugiai grąžintų namo – atgal į jūrą.
Mes, žinoma, prisidėjome prie vėžlius saugančių organizacijų veiklos, paaukodami pinigų, o kaip dovaną man įteikė apyrankę, kurią labai branginu.
Tad jeigu būsite Daljano – Marmario regione, užsukite ir Jūs pasižiūrėti, kaip žmonės altruistiškai stengiasi grąžinti skolą gamtai, kurią skolingi esame visi.
Daugiau informacijos apie šią organizaciją rasite paspaudę nuorodą.
Paskutinė kelionės stotelė – Marmaris
Paskutinė mūsų Odisėjos stotelė ir kelionės tikslas buvo Marmaris. Iš tiesų, šis regionas turi nuostabią gamtą – jį, kaip ir Kemerą, iš vienos pusės supa jūra, šįkart Egėjo, o iš kitos pusės gaubia visus metus žaliuojantys, aukšti Tauro kalnai. Ypač nuostabu į šį kalnų papėdėje esantį miestą žiūrėti iš aukštai, nuo kelio pakrašty įrengtos apžvalgos aikštelės, kur visas Marmaris matosi lyg ant delno.
Marmario istorija mažai kuo skiriasi nuo kitų Turkijos rivjeros kurortų. Maždaug iki 1980 m., buvęs mažas žvejų kaimelis, dėl neišpasakyto grožio gamtos, tapo turizmo centru, į kurį žmonės sugužėjo iš viso pasaulio.
Lyginant su kitais turistiniais regionais, Marmarį ir Daljaną labiau pamėgę vakarų Europos turistai, ypač britai, o tai atsispindi turizmo aptarnavimo kultūroje, gebėjimu bendrauti anglų kalba ir, mano subjektyviu vertinimu, mažesniu kiekiu užrašų gatvėje „skidka“, „kozha – mexa“.
Be to, iš Marmario keltu galima nuplaukti į Graikijos Rodo salą vos per keliasdešimt minučių ir taip aplankyti dar vieną pasakišką šalį.
Tačiau mes, po kelių intensyvių kelionės dienų, Marmaryje leidome sau tiesiog neskubant ilsėtis. Atvykę apsistojome labai jaukiuose „Andy’s“ apartmentamentuose pačiame Marmario centre, kur, kaip jau buvau rašiusi, už 2 naktis sumokėjome vos 250 tl. (28,90 €).
Ir pabaigai...
Štai kaip pralėkė visa mūsų ilgai planuota 5 dienų kelionė, kurios metu aplankėme Viduržemio ir Egėjo jūras, Fetijos, Daljano ir Marmario miestus, o juose: Kaputašo ir Oludeniz paplūdimius, Pataros dykumą, Saklikent kanjoną, Drugelių slėnį, Daljano ekskursiją ir Kapitonės June vėžlių trobelę. Žinoma, tokiai kelionei reikėjo gerai pasiruošti „namų darbus“: susidėlioti kelionės maršrutą bei skirti laiko patogios apsistojimo vietos paieškoms kiekviename mieste.
Visa tai mums atsiėjo vos 300 eurų, tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad be kruopštaus kelionės planavimo, mes visur, kur tik galėjome, derėjomės. Ypač dėl „AirBnB“ būsto nuomos, nes visi puikiai supratome, kad šiuo, koronaviruso kontroliuojamu, sezonu turizmas yra ypač nukentėjęs, o norintieji sumedžioti bent kažkiek turistų, turi pasiūlyti geriausią kainą.
Taip pat, ne paslaptis, kad dabar keliavimas kartais prilyginamas ko ne nusikaltimui, tačiau mes patys įsitikinome, kad saugumo priemonės Turkijoje vykdomos aukščiausiame lygmenyje.
Kur tik didesni žmonių susibūrimai – parduotuvėse, renginiuose, paplūdimiuose, visur matuojama temperatūra ir reikalaujama dėvėti kaukes, net jei kieme 30 laipsnių karščio. Be to, kad būtume visiškai „švarūs“ maudėmės ne tik sūriose jūrose, bet ir dezinfekcinio skysčio upėse.
Tuomet net PSO oficialiai gyrė Turkiją dėl taikomų priemonių kovai su koronaviruso plitimu. Ir aš įsitikinau, kad laikantis visų saugumo reikalavimų, saugant save bei kitus, galima ne tik lankytis savo pamėgtuose baruose ar renginiuose, bet ir pakeliauti rimčiau. Dėl to iš kelionės grįžome sveiki, pailsėję ir kupini įspūdžių!
Daugiau autorės tekstų rasite ČIA.
