Visi investuotojai žino, jog grąžą reikia matuoti tik prisiimtos rizikos kontekste. Nes pati grąža savaime nieko nesako: 3 proc. per metus iš valstybinių obligacijų yra gerai, tačiau iš namo vystymo jau nelabai. Taip pat visi žino, kad grąža labai priklauso nuo rizikos. Kuo aukštesnę riziką prisiimi, tuo didesnės grąžos gali tikėtis. Tačiau retas susimąsto, kas iš tikro yra ta rizika ir ką ji reiškia.
Klasikinis rizikos matavimas
Jau ilgai beveik visose situacijose, kalbant apie rinkose prekiaujamus vertybinius popierius, riziką yra priimta vertinti pagal standartinį nuokrypį. Apie standartinį nuokrypį pradėjome rašyti dar pirmuose žurnalo „Investuok“ numeriuose prieš trylika metų – kuo finansinės priemonės kainos standartinis nuokrypis aukštesnis, tuo rizika didesnė, tuo ir didesnės grąžos galima tikėtis. Remiantis tuo sukurtos ir žymiausios grąžos matavimo metrikos, pavyzdžiui Sharpeʼo rodiklis, kuris rodo, kokią riziką investuotojas prisiima investicijų grąžai generuoti, ir leidžia palyginti skirtingus rizikos ir grąžos parametrus turinčių investicijų grąžą.
Standartinis nuokrypis yra statistinis terminas, kuris iš esmės apibūdina, kiek plačiai matavimai pasiskirstę aplink vidurkį. Finansų rinkų kontekste šis skaičius yra daugiau ar mažiau tapatinamas su galimais rinkų svyravimais – kiek finansinės priemonės kaina per tam tikrą laikotarpį svyruoja į abi puses nuo laikotarpio pradžioje fiksuotos kainos. Kuo didesnis kainų standartinis nuokrypis, tuo labiau per laikotarpį gali keistis aktyvo kaina, tuo tas aktyvas rizikingesnis.
Kadangi priimta manyti, kad finansų rinkų nuspėti neįmanoma, tai veda prie teiginio, jog vidutinė finansų rinkose prekiaujamų aktyvų grąža per tam tikrą laikotarpį yra lygi nuliui.
Čia svarbu iš karto atskirti grąžą nuo nuokrypio. Grąža finansų rinkose yra tapati pokyčiui per laikotarpį – tai yra kiek pasikeitė aktyvo kaina (kiek uždirbau). O standartinis nuokrypis matuoja, kiek pokyčiai yra nutolę nuo vidutinio pokyčio (kaip pokyčiai pasiskirstę aplink pokyčių vidurkį).
Kad ir kaip keistai skambėtų, praktikoje tam tikrų periodų (kuo trumpesnių, tuo labiau) vidutinis akcijų kainų pokytis, kurį žmonės dažniausiai vadina grąža, yra artima nuliui. Pavyzdžiui, vidutinis S&P 500 indekso pokytis per dieną tikrai yra labai artimas nuliui. Per savaitę indekso vertė taip pat keičiasi maždaug nulį procentų. Na, o per mėnesį vidutiniškai pasikeičia vos 0,6 proc.
Kuo laikotarpis trumpesnis, tuo akcijų kainų vidutinis pokytis per tą laikotarpį yra artimesnis nuliui. Kuo laikotarpis ilgesnis, tuo pokytis labiau teigiamas. Nes dėl mūsų ekonominės sistemos akcijų kainos per ilgą laiką yra daugiau ar mažiau priverstos augti.
Ši tiesa leidžia manyti, jog akcijų kainų pokyčiai normaliai pasiskirstę aplink nulį. Techninių detalių žinoti jums nereikia, plačiau rašėme senesniuose žurnalo „Investuok“ numeriuose, tačiau tokia pokyčių pasiskirstymo savybė turi itin didelį privalumą – normalaus skirstinio (visi išmatuoti dydžiai, tolygiai pasiskirstę aplink vidurkį) dėka žinome, kad didesni nei dviejų standartinių nuokrypių dydžio pokyčiai atsitiks tik 32 proc. laiko. O didesni nei 3 standartinių nuokrypių dydžio pokyčiai – mažiau nei 5 proc. laiko.
Kitaip sakant, jei akcija kainuoja 100, o jos kainos standartinis nuokrypis per metus yra 10, tai žinome, jog ši akcija turės 68 proc. tikimybę per ateinančius 12 mėnesių prekiautis tarp 80 ir 120. Taip pat kad turės 5 proc. tikimybę prekiautis tarp 70 ir 130.
Žinoma, realybė yra sudėtingesnė. Tačiau tokia teorinė aproksimacija labai padeda įsivaizduoti, kaip yra vertinama rizika klasikine prasme.
Praktinis taikymas
Standartinis nuokrypis, kuris dažniausiai vadinamas volatilumu arba kintamumu, praktiškai naudojamas nuolat. Yra mokoma, kad investuotojas turi įsivertinti, kiek maksimaliai sutiktų prarasti pinigų, ir tada investicijas atlikti atsižvelgdamas į aktyvo kainos kintamumą. Jei kintamumas yra 5 % per metus, investuotojas turėtų nebijoti prarasti 10–15 proc. per metus. Nes tai yra 2–3 standartiniai nuokrypiai, kuriuose aktyvo kaina turėtų keistis 95 proc. laiko.
Taip pat kintamumas naudojamas asmeniniams krepšeliams, indeksams, fondams lyginti (toliau visi jie tiesiog vadinami investiciniu krepšeliu). Kai atliekami dviejų investicinių krepšelių palyginimai, visuomet pamatuojama tiek jų uždirbta grąža, tiek jų vertės svyravimas, siekiant nustatyti standartinį nuokrypį.
Jei vienas investicinis krepšelis sugeneruoja 5 proc. grąžos su 2,5 proc. standartiniu nuokrypiu, tai sakoma, kad tokio krepšelio rizikos ir grąžos santykis yra 0,5. Kitaip sakant, kiekvienam procentui uždirbti buvo prisiimta pusės procento rizika. Toks krepšelis bus laikomas geresniu nei kitas krepšelis, kuris generuoja 30 proc. per metus, tačiau ir jo vertė kinta 30 proc. per metus. Nes tokio krepšelio rizikos ir grąžos santykis bus 1. Tad vienam procentui pelno bus prisiimama 1 proc. rizikos.
Nors skamba painokai, bet tai turėtų būti svarbu ne tik žurnalo „Investuok“ skaitytojams. Remiantis tokia logika lyginama absoliuti dauguma investicinių krepšelių. Taip pat remiantis panašia logika ir matematika priimami investiciniai sprendimai. Ne tik Sharpeʼo rodiklis, bet ir daugelis investicijų vertinimo modelių paremta rizikos ir grąžos santykiu. Žinoma, dažnai skaičiavimai būna komplikuoti ir kintamųjų naudojama kur kas daugiau. Tačiau pati jų esmė visuomet lieka rizikos ir grąžos santykis.
Todėl itin svarbu suprasti, kad kai finansų rinkų kontekste kalbama apie riziką, kalbama apie standartinį nuokrypį ir kintamumą. Rizika matuojama ir visur skaičiuojama atsižvelgiant į tai, kiek smarkiai, tikėtina, keisis aktyvo arba investicijų krepšelio kaina.
Kodėl būtent kintamumas?
Intuityviai tikrai atrodo logiška – rizika yra kintamumas. Jei aktyvo vertė svyruoja daugiau, tada jis yra rizikingesnis. Jei svyruoja mažiau, pirkdamas jį prisiimsiu mažiau rizikos. Kitaip sakant, mano rizika yra tolygi galimiems kainų pokyčiams.
Dažnai ši logika yra pakankamai gera. Jei egzistuoja galimybė, kad investicijas teks išsiparduoti bet kuriuo momentu, tada kintamumas tampa viena svarbiausių rizikos metrikų. Taip pat kintamumas itin svarbus, kai į rinką ateiname trumpam iš anksto numatytam laikui – jei žinome, kad po metų reikės išeiti, didelio kintamumo nenorime prisiimti. Galiausiai kintamumas yra itin svarbus tiems, kas prekiauja su svertu. Nes pagal normaliojo skirstinio suteikiamas galimybes galime įvertinti maksimalių tikėtinų aktyvo kainų pokyčių ribas per metus ir taip prisiimti tinkamiausią finansinį svertą.
Na, o ir pats didelio kintamumo faktas dažniausiai rodo, jog finansine priemone yra aktyviai prekiaujama, jos kaina šokinėja į visas puses. Tai tikrai neleidžia teigti, jog investuotojai finansinę priemonę mėgsta. Nes, jei mėgtų, tada pirktų ir laikytų, dėl to kaina nuosekliai augtų. O jei kaina labai svyruoja, vadinasi, priemone yra spekuliuojama, ilgai jos laikyti niekas nenori.
Galiausiai, jei aktyvo kaina per metus gali smarkiai keistis, tai veda prie elementarios, bet svarbios ir stiprios matematinės išvados. Kai aktyvo kaina nukrenta nuo 100 iki 70 (30 proc.), jai atsigauti iki 100 jau reikia ne 30 proc. augimo (lygaus kritimui), o net 42 proc. šuolio. Tad, jei aktyvo kaina gali smarkiai svyruoti ir kelis periodus iš eilės tas smarkus svyravimas veda kainą į neigiamą pusę, norint grįžti į pradinį tašką, reikės kur kas ilgesnio laiko, nei truko kritimas.
Tad pagrindo, kodėl rizika tapatinama su kintamumu, tikrai yra.
Tinka ne visiems
Kad ir koks geras pagrindimas, realiai standartinis nuokrypis ar kainų kintamumas tikrai ne visada yra geriausia rizikos matavimo priemonė. Tam tikriems krepšeliams jis nėra toks jau aktualus. Apskritai toks rizikos matavimas svarbus dažniausiai instituciniams investuotojams. Smulkiesiems jo nauda kur kas mažesnė.
Smulkieji investuotojai dažniausiai turėtų investuoti ilgam laikotarpiui, investicijų krepšelį pildydami periodiškai ir jo sudėties aktyviai nekeisdami be rimto pagrindo. Mano manymu tai būtų geriausia strategija didžiajai daugumai žurnalo „Investuok“ skaitytojų ir bendrai daugumai privačių investuotojų. Kitaip sakant, vidutinis smulkusis investuotojas 20 metų iš eilės kiekvieną mėnesį turėtų tiesiog pirkti diversifikuotų indeksus sekančių fondų.
Būtent tokiam investuotojui minėta rizikos metrika yra beprasmė. Tiksliau, visiems investuotojams, kurie nesiekia aktyviai prekiauti rinkoje, naudodami svertą, ir neturi tikslo investuotojams girtis savo grąža, standartinis nuokrypis turėtų rūpėti mažai. Nes jis neturi beveik jokių sąsajų su realia rizika. Išskyrus tuos atvejus, kai krepšelį gali tekti likviduoti.
Jei investavimo periodas yra 10 metų ir daugiau, vienų metų standartinis nuokrypis mums įtakos neturi. Ypač jei investuojame periodiškai. Nes ilgai ir periodiškai investuodami mes visuomet perkame už vidutinę kainą. Todėl pokyčių pasiskirstymo atstumas nuo vidutinės kainos mums nerūpi – pirkdami už vidutinę kainą, nuo jos nutolti tiesiog negalime.
Be to, investuodami ilgam laikotarpiui, tačiau žiūrėdami į galimus kainų pokyčius per metus, mes pastatome save į keistą padėtį. Nors investicijas ketiname laikyti 10–20 metų, labiausiai rūpinamės tuo, kas gali nutikti per metus. Tai pirmiausia suteikia neteisingą rizikos suvokimą, o antra, palieka mažiau laiko galvoti apie realias ir svarbias rizikas.
Ilgalaikiam investuotojui kur kas svarbiau geopolitinės, makroekonominės, antropologinės ir įmonių bankroto rizikos. Kuo laikotarpis ilgesnis, tuo mūsų investicijas labiau veikia svarbiausios socioekonominės tendencijos. Tuo mums svarbesne rizika tampa tai, kad į krepšelį atrinktos įmonės nebankrutuotų ir sugebėtų prisitaikyti prie naujų iššūkių, visuomenės tendencijų. Šiandien niekam nesvarbu, kad „Lehman Brothers“ akcijų kainų standartinis nuokrypis 2006 m. atrodė nedidelis. Kur kas svarbiau tai, kad įmonė naudojo per didelį finansinį svertą ir nepasiruošė krizei.
Krepšelio formavimas
Dėl įpročio riziką vertinti tik atsižvelgiant į metinį standartinį nuokrypį dalis ilgalaikių investuotojų praranda grąžos dalį. Kadangi priimta investicinius krepšelius optimizuoti pagal rizikos ir grąžos santykį (pavyzdžiui, Markowitzo modernioji portfelio teorija), ilgalaikiams investuotojams dažniausiai siūloma naudotis 40/60 ar panašia taisykle – investuoti 40 proc. pinigų į obligacijas, o 60 proc. į akcijas.
Tačiau praktiškai diduma investuotojų, kurie artimiausius 5–10 metų ketina investicijas dažniau papildyti, nei dalį jų parduoti, naudodami tokią taisyklę prarastų dalį grąžos. Nes jų krepšelio optimizuoti pagal standartinio nuokrypio parametrą nėra tikslo. Tokiems investuotojams metinis standartinis nuokrypis neturi prasmės. Jis įgauna prasmę tik kai iki investicijų išgryninimo lieka 3–5 metai.
Kaip nurodo pensijų fondų naudojama gyvenimo ciklo teorija, jei investicinis horizontas pakankamai ilgas, investuoti verta tik į akcijas. Nebandydamas sumažinti metinio standartinio nuokrypio, investuotojas per 10 metų gali uždirbti kur kas daugiau pinigų nei siekdamas surasti optimalų metinį rizikos ir grąžos santykį. Logika paprasta – jei bandome sumažinti svyravimų riziką kiekvienais metais, tai kiekvienais metais galime tikėtis mažiau pelno. Dėl to ir galutinis rezultatas bus blogesnis.
Tačiau jei investicijas norėsime išsigryninti tik po ilgo laiko, per metus 10–30 proc. nukritusi krepšelio vertė mums nieko nereiškia. Tai yra trumpalaikiai svyravimai ir popierinis nuostolis. Rinkos svyruoja nuolat, tačiau ilguoju laikotarpiu linkusios augti. Ilgalaikiams investuotojams tie trumpalaikiai svyravimai neturi rūpėti. Be trumpalaikių svyravimų nebus grąžos ilguoju laikotarpiu. Korekcijos ir krizės rinkose vyksta neretai, jas reikia pergyventi.
Todėl, investuojant ilgam, svarbiausia tik nepataikyti į krizę prieš investicinio laikotarpio pabaigą, kai investicijas norima išgryninti. Dėl to pradėti kreipti dėmesį į turimų investicijų standartinius nuokrypius verta likus 3–5 metams iki numatyto investicijų horizonto pabaigos. Tada jau galima ruoštis išėjimui ir žiūrėti, kurioje ekonominio ir finansinio ciklo fazėje esame. Tačiau iki tol žiūrėti į standartinį nuokrypį yra tik nervams kelti tinkamas užsiėmimas.
Pagalvokit apie savo krepšelius
Tyrimai rodo, kad didžioji dauguma smulkiųjų investuotojų bandymų prekiauti aktyviai baigiasi liūdnai arba labai liūdnai. Tai taikytina ir žurnalo „Investuok“ skaitytojams. Nors didelė dalis jų greičiausiai nenorėtų sutikti su šiuo teiginiu, aktyviai prekiaujant arba uždirbama mažiau, nei būtų uždirbta pasyviai investuojant į indeksus sekančius fondus, arba patiriami nuostoliai. Todėl didžioji dalis smulkiųjų investuotojų turėtų tiesiog pasyviai investuoti.
Tai reiškia, kad dauguma žurnalo „Investuok“ skaitytojų turėtų būti pasyvūs ilgalaikiai investuotojai. Kurie kiekvieną mėnesį į indeksinius fondus perveda po 10–50 proc. savo pajamų. Tad jums tikrai turėtų būti aktualu krepšelio optimizacija ir rizikos suvokimas.
Jei kaupiate ilgam laikotarpiui ir žinote, jog egzistuoja tik itin menka tikimybė, kad kaupimo metu dalį pinigų teks išimti, nenaudokite metinio standartinio nuokrypio rizikai matuoti. Jums kur kas svarbesnės įmonės kredito, likvidumo, valdymo rizikos. Taip pat itin svarbios socioekonominės tendencijos.
O trumpalaikiai kainų pokyčiai rinkose jums absoliučiai neturi rūpėti. Nes jie rodo tik itin daug apie kitų rinkos dalyvių sentimentą ir itin mažai apie pačios investicijos kokybę. Kuri jums ir turi rūpėti pirmiausia, nes su investicija ketinate gyventi dar labai ilgai.
Vertinkite tas rizikas, kurios jums svarbios. Tada ir grąžos uždirbsite kur kas daugiau.
Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.
Spalio mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:
Numerio tema – optimizmo vilionės. Vasarą investuotojai džiaugėsi po koronaviruso sukeltos griūties sparčiai atsigaunančiomis rinkomis, rugpjūtis buvo toks geras, kokio nebuvo ištisus dešimtmečius. Dabar kiek stabtelėjome, bet optimizmo vis dar daug. Aiškinames kiek tai tvarku ir kaip išvengti iš to kylančių pavojų.
Aktualijose nagrinėjame įdomiausias pavienes pozicijas ir naujausius centrinių bankų politikos pokyčius – panašu, kad prasidėjo didelis lūžis ir sukame į naujus vandenis – kuo tai gręsia ir kaip tai gali paveikti investuotojų rezultatus.
NT rubrikoje toliau vystome sklypų temą – kokių sklypų aplink Vilnių dabar ieško pirkėjai; detaliau nagrinėjame investicines galimybes Lietuvos kurortuose.
Alternatyvos – miškai: apie tai, kaip turint kelis ar keliolika hektarų miško, ūkiškai tvarkytis savo miške ir gauti pakankamą grąžą.
Interviu – kalbiname Odetą Bložienę – kaip ji tvarkosi su savo pačios pinigais, kaip juos valdo, ko moko vaikus ir apie tai, ar verta apriboti savo poreikius.
Investavimo ABC – aptariame kaip susikurti pasyvių pajamų šaltinį iš dividendus mokančių akcijų; aiškiname kodėl įmonės skaido akcijas (rugpjūtį akcijas skaldė tiek „Apple“, tiek „Tesla“).
Ir dar: įžvalgos, interviu, komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvalgos ir tai, ką pastaruoju metu viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.
Daugiau informacijos: www.investuok.eu
