Andrius į sostinę atvyko turėdamas keletą tikslų: padirbėti, kiek pailsėti nuo perdėtos mamytės globos ir susirasti naują moterį – mat su žmona neseniai buvo išsiskyręs. Rūpestingoji mama net butą išnuomojo, kad tik vaikeliui mažiau rūpesčių būtų…
Andriui nepatiko būti mamytuku, tad norėjo kuo greičiau ištrūkti iš mamytės globos, būti savarankiškas, pats tvarkyti savo gyvenimą – juk jam jau visi 26 metai…
Jau trečią gyvenimo Vilniuje dieną Andrius susipažino su Vilma. Lyg ir simpatiška, lyg ir patiktų… Tik daug kalbėjo apie savo bėdas: papasakojo, kad sesuo jai liepia išsikraustyti iš namų, nes pas ją ateina gyventi jos vyras. O dar po poros pažinties dienų Vilma be jokių užuolankų Andriaus paklausė: „Ar priimsi mane gyventi?“
Andrius sutriko. Į šį klausimą atsakyti jam buvo sunku. Patylėjęs, pamąstęs, atsakė: „Gerai“. Jam pagailo Vilmos: juk žmogus neturi kur gyventi. Pagyvens kokią savaitę pas jį. Per tą laiką tikrai susiras, kur apsistoti. „Gal dar ir sumokės už pragyventą laiką“, – pragmatiškai mąstė kol kas dar bedarbis Andrius.
Vilma tikrai buvo dėkinga: gamindavo valgyti, tvarkydavo butą, skalbdavo drabužius, į kišenę įdėdavo smulkioms išlaidoms, teiraudavosi, kur Andrius buvo ir ką veikė… Visai kaip mama. Tik mama niekada nepriekaištaudavo, kad Andrius ilgiau užtrunka, nueina į barą ar diskoteką. O Vilma manėsi turinti teisę kažką „aiškinti“. Jautėsi turinti į jį visas teises. Betgi žmogus netgi ir po vedybų nėra niekieno nuosavybė, o čia tik gera pažįstama, priimta laikinai pagyventi.
Taip prabėgo savaitė. Vilma net negalvojo kur nors kraustytis. Jai ir čia buvo gerai. Persikraustė ir į Andriaus lovą. „Tuo turėčiau tik džiaugtis…“, – mąstė sau vyrukas. Tik kažkodėl jam visai nebuvo džiugu, kai šalia jo ryte atsibunda visiškai svetima moteris, taip keistai įsibrovusi į jo gyvenimą. „Na, kol nedirbu, dar pakentėsiu. Bus kam bent jau maistu pasirūpinti, juk Vilma yra virėja“, – Andriaus mintys darėsi vis pragmatiškesnės ir pragmatiškesnės. O štai tuo tarpu Vilma jau įsivaizdavo nusipirkusi vyrą.
Neilgai trukus ir darbelis atsirado. Andrius įsidarbino naktiniame bare padavėju. Darbas nebuvo lengvas – naktį dirbi, dieną miegi. Pagal slenkantį grafiką „atslenkančios“ išeiginės jam turėjo teikti džiaugsmą… jeigu namie lauktų mylima moteris. O čia – kažkokia įsibrovėlė!
Vilma kažkaip keistai jį erzino ir veikė. Kai Andrius norėdavo nubrėžti tarpusavio santykių ribas, Vilma tik atlaidžiai šypsodavosi ir priėjusi apkabindavo: „Ach, Bobikai, tu mano“. Erzino ir ta kvaila pravardė Bobikas, ir tiesiog Vilmos buvimas namie. Kodėl jis pasidavė spaudimui ir priėmė ją į savo lovą? To Andrius paaiškinti negalėjo. Gal kaltas vienišumo jausmas? Galbūt suveikė ir tai, kad po skyrybų jis jau keletą mėnesių nebuvo turėjęs jokios moters. Šiaip ar taip, Andrius pakliuvo į dviprasmišką padėtį. Imti ir grubiai atstumti? Betgi ji vis dėlto moteris… Sakys, stuobrys koks, anksčiau viskas buvo gerai, gal atsibodau tau… Susėsti ir pasišnekėti kaip dviem suaugusiems žmonėms? Lengva pasakyti – sunku padaryti. Vilma tokių pokalbių meistriškai išvengdavo.
Andrius problemos sprendimą atidėjo. Bent jau dviems-trims dienoms, gal per tą laiką ką nors sugalvos. Stengdavosi kiek galima mažiau būti namie: eidavo pas draugus, vaikščiojo į pasimatymus, pasinaudodavo proga likti pas merginas nakvoti, o kai neturėdavo kur dėtis, važiuodavo namo pas mamą.
Darbas naktiniame bare Andriui patiko jau vien todėl, kad čia galėjo susipažinti su pačiomis gražiausiomis moterimis. Vieną iš jų rimtai įsižiūrėjo. Milda buvo ne tik graži, bet ir turėjo kažką tokio… Kalbant apie ją, Andriaus akys sužaižaruoja, ir visą veidą nutvieskia giedra šypsena.
Na, po šimts pypkių, kaip šią gražuolę namo parsivesti, jeigu čia tupi „nuomininkė“! „Ką daryti? Kaip man jos atsikratyt?“, – guodėsi savo geram draugui Valdui. Šis patarė kol kas negrįžti namo, nakvoti pas jį arba pas Mildą.
Tiesiog paimti ir išvyti žmogų į gatvę Andrius negalėjo. „Nenoriu būti kiaulė“, – teisinosi. Tuo tarpu Vilma jau nebedavė net atsikvėpti: „Kur buvai? Ką darei? Ar tik neturi kitos? Darbas tau baigėsi, važiuok namo…“ Atsiskaityti reikėjo taip, tarsi ji būtų kokia viršininkė-cerberis. Eilinį kartą Andrius bandė pakalbėti apie tai, jog pats laikas būtų… na… išsikraustyti. Vilma lyg ir suprato, apsiverkė… Tačiau, kai po pokalbio Andrius elgėsi draugiškai, Vilma tai interpretavo savaip – kaip „susitaikymą po susipykimo“. Ji apskritai turėjo įdomią savybę nematyti to, kas nemalonu.
Andrius siuto vis labiau ir labiau. Darbe iš įsiūčio drebėjo rankos, ir todėl dužo puodeliai, lėkštės, iš rankų krito įrankiai. O vienai poniai netgi kavą ant drabužių išliejo.
„Ko tu toks irzlus? Niekada anksčiau toks nebūdavai…“, – stebėjosi draugai. Iš prigimties lėtam Andriui bičiuliai patarė nedelsiant imtis ryžtingų veiksmų: be užuolankų ir nenuolaidžiaujant liepti išsinešdinti „nuomininkei“ iš buto. Andriui buvo nedrąsu, tad „draugų taryba“ nusprendė, jog geriausia bus palikti namie raštelį, su įsakmiu prašymu išsikelti, o pačiam sugrįžti jau po visko. Pats apsigyventi pas Mildą nedrįso, nes bijojo tapti tokia pačia erke, kokia jam buvo Vilma. Juk galų gale su Milda jie pažįstami tik pora savaičių… Tačiau tam ir yra draugai. Valdas mielai priėmė pagyventi Andrių pas save.
Tuo tarpu Vilma nežinojo ką ir galvoti. Skaitė laišką antrą, trečią, ketvirtą, penktą kartą… „Norėčiau, kad išsikraustytum, juk tave priėmiau laikinai. Būk gera, įvykdyk šį nedidelį mano prašymą. Ant tavęs dėl nieko nepykstu, buvai man gera“. Vilma, iš prigimties didžiulė naivuolė, vis dar tikėjosi, kad Andrius persigalvos. Ji kaip strutis kišo galvą į smėlį ir vis dar tikėjosi kaip nors išsaugoti tuos keistus ir juokingus santykius. Sėdėjo namie ir laukė, kada sugrįš „paklydėlis“.
Andrius kasvakar privažiuodavo prie savo namų ir, pamatęs degančią šviesą, kaip koks benamis vėl ir vėl prašydavosi pas Valdą nakvynės. Mintyse vadindavo save „skystablauzdžiu nevykėliu“, kuris „nesusitvarko su boba“. „Gal ji ieško, kur išeiti, bet vis dar neranda“, – delsė Andrius. „Ech, nebūčiau su ja miegojęs, viskas būtų kur kas paprasčiau…“
Tuo tarpu Valdas nebuvo toks delikatus. Nuvažiavo į Andriaus butą ir Vilmai pasakė: „Andrius tavęs nevertas. Jis turi kitą. Kokia tu gera, kokia tu graži, kaip norėčiau draugauti su tavim.“
Vilmai žemė slydo iš po kojų. Ji suprato, kad nieko padaryti nebegalima. „Meilė“ Andriui išgaravo. Ją pakeitė neapykanta. Vilma užsiplieskė kaip degtukas ir visą laiką tegalvojo kaip atkeršyti „bjaurybei suvedžiotojui“. „Visi jūs tokie! – rėkė ji. – kai į lovytę, tai gerai, o paskui – eik velniop!“ Valdas guodė Vilmą, sakė, kad ji nekalta, jog pakliuvo tokiam „bobišiui“ kaip Andrius.
Jiedu tapo tarsi slapti sąjungininkai. Valdas lyg netyčia išsitarė, kad taip pat turi piktumą ant Andriaus, nes šis neatiduoda pasiskolintų pinigų. Po išgerto šampano butelio Vilmos nuotaika visai pasitaisė. O ir Valdas jai atrodė visai nieko. „Tai bent atkeršyčiau Andriui, jei imčiau draugauti su jo geriausiu draugu“, – džiūgavo Vilma.
Iššovus antrą butelį, Valdas pakiliai pasiūlė: „Imkim ir atkeršykim tam bjaurybei Andriui. Turiu keletą draugelių, kurie truputį pagąsdins jį, išreikalaus mano pinigus su visais procentais, o tu… tu nuo šiol draugausi su manim…, jeigu nesi prieš, aišku. Išsikraustyk kuo greičiau ir darykim, kaip sakiau. Tik va, viena problemėlė yra. Tiems draugeliams reikia sumokėti 400 eurų už pagalbą „išmušinėjant“ skolą, o šiuo momentu tiek neturiu. Gal paskolintum? Vis tiek atgausiu dar ne tokią sumą, atiduosiu ryt poryt“.
Vilma, prieš tai pasakiusi, kad jau „niekuo nepasitiki“, vis dėlto išsiėmė iš stalčiaus neseniai gautą virėjos atlyginimą ir padavė Valdui. Iš Andriaus buto išsikraustė jau tą patį vakarą pas draugę. Su drauge nuėjo „aplaistyti liūdesio“, kad nepavyko „pakabinti“ Andriaus į tą patį barą, kur jie ir susipažino. O ten – ten sėdėjo Andrius, Valdas ir dvi moterys. Valdas priėjo prie Vilmos ir pasakė: „Ačiū, kad sumokėjai už nuomą. Mėnesiui išsinuomoti butą kainuoja 400 eurų.“ Andrius sėdėjo nuleidęs galvą, kaip visada nedrąsus, bet labai patenkintas, kad istorija su „nuomininke“ pagaliau baigėsi.
