Helovinas neturėtų būti supriešinamas su religinėmis tradicijomis – juk apokaliptinių motyvų galime rasti kiekvienoje religijoje. Jie užima svarbią vietą judėjų, krikščionių tradicijoje, kurioje svarbūs tokie tikėjimo dalykai kaip mirusiųjų prisikėlimas, paskutinio teismo diena, rojus, pragaras. Helovinas neturėtų būti supriešinamas ir su mūsų Vėlinių tradicijomis – jis netrikdo nei rimties, nei susikaupimo, mirusiųjų pagerbimo. Jis – šalia ir visiškai kitoks. Tradiciškai, helovinio kostiumai imituoja antgamtines, dažniausiai baisias būtybes. Kuo baisiau, tuo geriau. Aname pasaulyje (neaišku kuriame) variantų helovinui tikrai netrūksta. Prototipai vienas už kitą žiauresni ir baisesni. Rinkitės, kuris labiausiai prie širdies!
Zombiai atidunda
Bene populiariausi, nes – šiurpūs, o kai grimo priemonių galimybės labai didelės, tai per heloviną zombių netrūksta. Visiškai nerealūs, bjaurūs, košmariški, bet geidžiami. Helovino klasika. Psichologai sako, kad zombiai parodo, ko mes labai bijome, juose randame sąsajų su tam tikromis realių žmonių savybėmis.
Zombių kilmės paieškos paprastai vedą į Haitį (sėkmingai jų galima paieškoti Jamaikoje ar Trinidade), o iš ten į Vakarų Afriką, iš kur XVII a. į Karibų jūros šalis buvo plukdomi vergai. Kartu su afrikiečiais į Ameriką atkeliavo ir vudu religinė praktika, o juk ne paslaptis, kad vudu yra Afrikos religijų samplaika, kurioje labai didelę reikšmę turi įvairiausi, tiesiogiai bendrauti su dievais galintys, burtininkai. Jie prikelia mirusius, paverčia juos vergais ir taip atsiranda zombiai. Berods tie burtininkai visiškai nekreipia dėmesio į kūrinio estetiką, rūpinasi tik tuo, kad negyvėlis kuo greičiau atsikeltų ir pradėtų tarnauti, todėl zombiams trūksta įvairiausių veido ir kūno elementų: žandų, skalpo, akių ir t.t. Zombio intelekto koeficientas – apskritas nulis. Su išlikusia smegenų dalimi jis gali galvoti tik apie maistą ir kažkodėl yra įsitikinęs, kad geriausia valgyti žmones. Vegetarų tarp zombių nėra.
Tikroji žodžio „zombis“ kilmė nėra iki galo išsiaiškinta. Viena versija teigia, kad tai – kai kurių Vakarų Afrikos tautų kalbose vartoto žodžio „nzambi“, reiškiančio „mirusią sielą“, variantas. Kita sako, kad tai iškraipytas žodis „žambi“, kuris reiškė „vaiduoklį“, bet šiais laikais tai visiškai nesvarbu, nes tuos zombius, kurie įsitvirtino mūsų galvose, sukūrė kinas, o ne šamanai.
Pirmasis filmas apie zombius „White zombie“ pasirodė 1932 m., jis pasakojo apie Haičio cukranendrių plantacijose dirbusius zombius. 1940–1950 m. Holivudo filmuose zombiais manipuliavo ir jų armijas valdė JAV norėję užkariauti fašistai ar komunistai, o zombiai buvo „gaminami“ pasitelkus vudu, radiaciją arba kokius paslaptingus radijo signalus. Holivudinių zombių suklestėjimo laikotarpis yra 1970–1980 metai. Bėgant laikui Haitis ir vudu vis rečiau buvo siejami su zombiadomis, vis dažniau zombių siekis buvo šalies ar pasaulio užkariavimas. Žodžiu, kinas sėkmingai pasisavino zombius ir padarė juos tokiais, kokie jam buvo parankūs. Zombiai XX a. kine – dažniausiai nesuprantamu būdu prisikėlę arba prikelti mirę žmonės. Bjaurūs, nerangūs, nemąstantys, bet nenušaunami, neperduriami, nesupjaustomi. Slinkdavo lėtai, bet jų buvo labai daug, jie visada norėdavo nužudyti likusius gyvuosius, kad šie irgi virstų zombiais, tad su kiekviena filmo minute zombių skaičius vis didėdavo. Vėliau, tobulėjant specialiesiems efektams, transformavosi ir zombiai, tad kai kuriuose filmuose jie tapo ir greiti, ir sumanūs, ir labai galingi.
Jeilio universiteto psichologas Paulas Bloomas teigia, kad žiūrėdami filmus apie zombius, mes nevalingai ruošiamės realaus gyvenimo juodiesiems scenarijams, nes kasdienį gyvenimą paįvairindami košmariškomis istorijomis, mintyse išgyvename juoduosius scenarijus.
Yra žmonių, kurie nežiūri siaubo filmų, bet mielai pasižiūri filmus su zombiais, nes tarp visiems iš eilės galvas pjaustančio skerdiko ir zombio yra vienas skirtumas: skerdikai realiame pasaulyje egzistuoja, o zombių nėra – realiose kapinėse niekas iš karstų neišlipa, paminklų iš apačios nevarto.
Memfio universiteto psichologo Davido Ruddo teigimu, žiūrovas žino, kad zombių egzistavimo rizika labai maža, todėl baimę užgožia susidomėjimas. Beje, filmų apie zombius scenarijuose, iš teigiamų herojų dažnai atimami tokie kasdieniai dalykai kaip ryšys, internetas, feisbukas, nedirba parduotuvės, nieko nerodo televizoriai ir... pasirodo, daug kam velniškai įdomu stebėti gyvenimą, kuriame negali naudotis tuo, kuo naudojasi kasdien.
Zombiai mums siūlo ir įvairius išgyvenimo scenarijus. Teigiamiems herojams tenka spręsti išlikimo problemas, parodoma kaip būtų galima išgyventi tam tikrų pavojų akivaizdoje. Išgyvenimas – tai visas kompleksas veiksmų – juk svarbu ne tik pabėgti nuo zombių, bet ir rasti slėptuvę, apsirūpinti maistu, vandeniu, medikamentais ir pan.
Kai zombiai ką nors užpuola, paprastai lieka tik saujelė teigiamų herojų. Jie būna užspeisti į kampą, bet visada išlieka humaniški. Išlikti žmogumi net pačioje beviltiškiausioje situacijoje dažniausiai yra esminis filmų apie zombius motyvas.
Jei yra zombių, visada bus kas prieš juos stoja, bando duoti atkirtį, apginti kitus. Tai suteikia viltį, kad žmonija gali išgyventi ir didžiausias krizes, kad ji nėra pasmerkta išnykti. Tokie herojai dažnai neturi jokių supersavybių, jie yra paprasti žmonės, su kuriais žiūrovai susitapatina – jei jau filme eilinis vadybininkas susitvarko su zombiais, tai ir mes susitvarkysime. Viltis – labai galinga emocija. Pasak antropologės Helen Fisher, tie, kurie į gyvenimą žiūri pro rožinius akinius, yra sveikesni, energingesni, labiau geba susikaupti ir siekti savo tikslų. Viltis mumyse užprogramuota ir, kad ir kiek aplink mus būtų zombių, viltis visada yra.
Vampyrai – dvi širdys ir daug aguonų
Kaip atpažinti vampyrą? Atkasate karstą ir žiūrite į griaučius. Jei viskas tvarkinga, tai joks ten vampyras – eilinis žmogelis. Bet jei kažkas ne taip, kaip turėtų būti – galva nukirsta ir įdėta tarp rankų, ten, kur buvo širdis, įkaltas medinis kuolas, įvairios kūno dalys prispaustos akmenimis, vadinasi, tai – vampyras. Kas jį laidojo darė viską, kad tas nepabėgtų iš kapavietės.
Vampyrai – naktį prisikeliantys numirėliai, užpuolantys žmones ir siurbiantys jų kraują. Kraujas – vampyro gyvybė. Ir jei vampyras į ką nors įsisiurbė, tai tas irgi tampa vampyru. Ir, žinoma, numiršta, nes vampyras yra miręs.
Vampyro priekiniai dantys virsta iltimis, be to jis bijo kryžiaus ir saulės. Filmuose vampyrų veidas – baltas kaip kreida. Tokį jį sukūrė kinas, nes senovėje dažniausiai įtartinai atrodydavo raudonveidžiai. Įdomu kodėl jo veidas raudonas? Gal visą naktį siurbė kraują?
Vampyrų kilmė – nesibaigiančių diskusijų objektas: vieni sako, kad pirmieji vampyrai pasirodė keltų gentyse, kiti teigia, kad įvertinus, jog žodžio „vampyras“ kilmė yra slaviška, vampyrai turėtų būti slavų kilmės. Dar kita versija sako, kad vampyrai į Europą pateko iš Kinijos. Kinai tiki, kad vampyrai iš žmogaus iščiulpia Qi energiją (dvasią, gyvybingumą).
Ar jų daug? Archeologo Lukašo Obtulovičiaus teigimu, Lenkijoje buvo atkasta kapavietė, kurioje iš 44 rastų palaikų, 14 buvo palaidoti taip, lyg būtų vampyrai. Kapavietė buvo atrasta atsitiktinai, apie ją nebuvo jokių dokumentų, tarsi specialiai norėta kuo greičiau tą vietą pamiršti. Skaičius 14 iš 44, irgi įspūdingas, manoma, kad seniau, norėdami labiau apsidrausti, dažną laidodavo kaip vampyrą. Atsarga gėdos nedaro. Obtulovičius teigia, kad senais laikais vos ne kiekvienas, išsiskiriantis iš bendros masės, galėjo būti palaikytas vampyru. Mirė dėl neaiškių priežasčių – vampyras, turi apsigimimą – vampyras, jei viskas puikiai klojasi – vampyras, labai stiprus ir ištvermingas – vampyras. Dievobaimingas kaimas visus tokius „įtariamuosius“ laidojo kaip vampyrus. Archeologo teigimu, Lenkija nėra išskirtinė – kitose šalyse irgi surandama nemažai palaikų, palaidotų taip, kaip laidojami vampyrai, kai laidojantieji labai stengėsi, kad būtų šimtaprocentinė garantija, jog žmogus neatsikels ir pats savęs iš dalių nesurinks.
Specialiai vampyrams skirta laidojimo tvarka paplito viduramžiais, bet ne visur. Ten kur kūnus degindavo, problemų nekildavo, nes iš pelenų tik Feniksas pakyla. Bet kai žmonės laidojami kapinėse, jau kildavo baimė, kad numirėlis gali prisikelti ir pradėti siautėti. Taigi reikėjo kažką daryti, kad neatsikeltų.
Pirma – nukirsti galvą. Antra – prikalti kuolais, geriausia drebulės. Svarbiausias kuolas kalamas į širdį, o kad būtų patikimiau, dar porą papildomų galima įkalti. Trečia – pridėti į karstą kokių nors aštrių dalykų ar prikalti vinių, kad bandydamas iš karsto išlipti vampyras susibadytų, susižalotų. Ketvirta – priberti daug aguonų. Pabudęs vampyras, kažkodėl ima skaičiuoti aguonas, o tai, patikėkit, ilgai užtrunka. Ir kol visų nesuskaičiuoja, tol niekur nelipa. Jei skaičiuojant naktis baigiasi, jis vėl ramiai prigula. Kitą naktį, vėl skaičiuoja iš pradžių.
1940–1995 m. gyvenęs amerikiečių „vampyrologas“ Stephenas Kaplanas įkūrė vampyrų tyrimo centrą „Vampire Research Centre“. Kaplanas manė, kad vampyrai nėra ano pasaulio būtybės, kad jie gyvena tarp mūsų, o jų pagrindinis bruožas – kraujo poreikis. Ir kraujiniai vėdarai to poreikio nenumalšina – tikri vampyrai negali gyventi be žmogaus kraujo. Kaplano tyrimų centras išsiaiškino, jog tikriems vampyrams kraujo daug nereikia – 1–2 šaukštelių per savaitę, kad jie tikrai bijo saulės, jų oda blyški, naktį praleidžia ramiai, niekur nesiblaško ir žmonių nemedžioja. Nėra agresyvūs, dažniausiai – liekni, išvaizda gerokai jaunesni nei jų bendraamžiai.
Kaplanas juos atskirdavo savo testų pagalba. Testą galite rasti internete ir pasitikrinti, jei nebijote išsiaiškinti, kad jūs – vampyras.
Vendigo – ragai, dantys ir begalinis noras
Nors kartais vendigo lyginami su zombiais, tačiau jie visiškai nepanašūs. Vendigo – ant dviejų kojų vaikščiojantys, gana aukšti padarai, šiek tiek panašūs į vilko, briedžio ir žmogaus hibridą. Jų akys įkritusios, viršugalvyje stūkso nemaži ragai, lūpų nėra, dantys dideli ir aštrūs, o pro pilką, permatomą odą matosi visi griaučiai. Bet tai nėra miško gyvūnai – šiaurinėje JAV dalyje bei Kanadoje gyvenantys indėnai tvirtina, kad vendigo atsirado tada, kai vienas narsus karys, gelbėdamas savo gentį, atidavė save kažkokiam ano pasaulio blogiečiui, išėjo į mišką ir niekas jo daugiau nematė. Bet nuo to laiko indėnų teritorijose pradėjo siautėti vendigo – blogiečiui patiko žmogiena ir tik jos jis ir geidė. Vėliau atsirado daugiau tokių pabaisų.
Kitos legendos pasakoja, kad vendigo anksčiau buvo kanibalas. Iš pradžių jis išvaizda nesiskyrė nuo žmonių, bet kuo daugiau savo gentainių suvalgydavo, tuo labiau kito jo „dizainas“. Prie to prisidėjo praktikuojama juodoji magija, kuri pagreitino kanibalo virsmą baisiuoju vilko, briedžio ir žmogaus hibridu. Dar indėnai mano, kad šia pabaisa tapti galima kitais dviem būdais: užkeikus šamanui arba jei žmogui įkanda pats vendigo. Indėnai žino – vendigo turi gerą uoslę, o savo aukas vilioja švilpimu ar nutaisęs artimo žmogaus balsą ir paprastai jas suvalgo. Niekas nėra jo matęs, nes jei kas nors pamato, tai arba būna suvalgytas, arba sukandžiotas, bet antruoju atveju pats tampa vendigo. Daugiausia legendų apie vendigo yra susijusios su žmonių valgymu, tad abejonių nelieka – vendigo gaudo žmones – kiškiai, stirnos, elniai, bruknės ir mėlynės jo nedomina. XIX ir XX amžiuose buvo drąsių veikėjų, kurie užsiėmė vendigo medžiokle, bet nė vienas vendigo nebuvo pristatytas žmonių apžiūrai ar teismui.
Realiame pasaulyje egzistuoja Vendigo psichozė (angl. Wendigo psychosis) – ūmus, nenugalimas ir prievartinis potraukis kanibalizmui, kuria dažniausiai susergama tose teritorijose, kuriose gyvena Šiaurės Amerikos tautų grupės algonkinų indėnai. Nors manoma, kad gana dažnai tokį potraukį sukelia badas, tačiau yra buvę atvejų, kai Vendigo psichozės apimtas žmogus nužudydavo ir suvalgydavo savo draugus ar artimuosius, nors tikrai galėjo išgyventi prasimanęs maisto kitaip.
Mokslo žmonės neturi vieningos nuomonės apie Vendigo psichozę. Taip yra dėl to, kad psichozės atvejai fiksuojami laba retai (šiais laikais – dar rečiau nei anksčiau), be to ši psichinė liga dažniausiai apima atšiauriomis sąlygomis gyvenančių genčių atstovus, kur ne tik ką nors tyrinėti, bet ir patekti nėra lengva. Todėl dažniau atliekami etnografiniai, istoriniai tyrimai, Vendigo psichozės šaknų ieškoma tam tikrų indėnų genčių kultūroje ir pan. Kai kurie tyrinėtojai tikina, kad Vendigo psichozės nėra, kad tai tik kanibalų sugalvotas pasiteisinimas.
Septintame XX a. dešimtmetyje buvo užfiksuota net 70 Vendigo psichozės atvejų, tačiau duomenų apie juos tiek mažai, kad nėra ką tyrinėti. Be to indėnai visus šia liga sergančius labai greitai pagydydavo, pasiųsdami juos pas dievus ir, greičiausiai, be jokių indėniškų ritualų. Bac .. ir viskas.
Turiu pripažinti, kad vendigo yra bene įspūdingiausiai atrodantis helovino herojus. Jei, žinoma, pavyktų gauti tokį kostiumą.
Banšė – skraidanti ir raudanti
Kai banšė pasirodo, vadinasi kažkas mirs. Bet paprastai ji pasirodo Airijoje, be to ne taip lengva suprasti, kada pasirodė, nes banšė gali atrodyti tiek kaip sena ragana, tiek kaip blyškiaveidė fėja, tiek ilgu apsiaustu vilkinti baltaplaukė gražuolė (pastarasis variantas dominuoja vaikams skirtuose padavimuose). Ilgi plaukai – privalomas bruožas. Ilgas apsiaustas – irgi. Be to ji gerai slapstosi tarp medžių ir moka skraidyti. Bet jau kai praveria burną, tada viskas tampa aišku – to garso, kurio pagrindiniai komponentai yra vilkų kauksmas, laukinių žąsų klyksmas ir kūdikių verksmas, niekada neužmiršite. Tai – banšės rauda, o rauda ji labai dažnai.
Banšės pasirodo naktį ir paprastai prie to namo, kur kažkas mirs. Būna, kad naktimis žiūri pro langus, kas irgi reiškia mirtį. Bet daugiausia laiko praleidžia prie vandens telkinių, kur nuolat kažką skalbia. Taigi, jei šiuo metu esate Airijoje ir matote prie vandens telkinio išblyškusią ilgaplaukę gražuolę, skalbiančią baltą paklodę, tai nesiartinkite – greičiausiai jūsų laukia mirtis, o jei ir pasiseks išgyventi, tai būsite gerokai aplamdytas – jos nemėgsta įkyraus dėmesio.
Banšės vardas airiškas, kilęs iš dviejų žodžių – bean ir sidhe, kas išvertus reiškia – moteris iš sidhių, t.y., kilusi iš galingų ir protingų airių mitologijos būtybių sidhių. Žodžiu, ne šio pasaulio sutvėrimas. Airiai sako, kad banšė pasaulyje analogų neturi ir nereikia jos lyginti su daugeliui tautų pažįstama giltine. Tai visai kitoks herojus.
20 metų banšių mitologiją tyrinėjusi Dublino universiteto profesorė Patricia Lysaght teigia, kad banšės yra priimamos kaip duotybė ir daug kas apie jų kilmę net nesusimąsto. Daug airių mano, kad banšės yra fėjos, tačiau tradicinės airių fėjos gyvena bendruomenėmis, panašiai kaip žmonės, o banšės visada yra vienišės. Kitas variantas – banšės yra moterų, kuriuos ne itin nuoširdžiai apraudodavo mirusius, vaiduokliai. Todėl po mirties jos tapo banšėmis ir toliau priverstos apraudoti mirusius. Pasak Lysaght, legendose kur kas dažniau aptinkamas trečias variantas – banšės yra šeimą ar giminę serginčios dvasios. Bet jos sergsti tik grynai airiškas šeimas, tad jei esate Airijoje gyvenantis lietuvis, vargu ar prie savo namo išvysite banšę.
