Dar rugpjūtį skelbta, kad Australijoje, kur Viktorijos valstijoje tuomet užfiksuotas rekordinis mirčių skaičius, per maždaug 3 000 liepą atliktų patikrinimų, per kuriuos buvo aplankyti žmonės, turėję izoliuotis namuose, nustatyta, kad 800 iš jų nesilaikė nurodymo. Japonijoje, kur virusas buvo grįžęs su trenksmu, žmonės liko namie, bet jie nebuvo izoliuoti. 40 proc. vyresnio amžiaus pacientų suserga nuo šeimos narių, gyvenančių kartu su jais tame pačiame bute.
Nesėkmingos pastangos sukontroliuoti užsikrėtusius žmones su švelniais simptomais ar be jų, yra pagrindinis veiksnys, lemiantis dalį naujų didelio masto viruso proveržių. Bet Italijos, Pietų Korėjos ir kitų šalių, sėkmingai suvaldžiusių galingus viruso protrūkius, patirtis rodo praktikoje išbandytą požiūrį į viruso plitimo sustabdymą: perkelti ligonius iš namų į centralizuotas įstaigas ir laikyti juos ten, kol pasveiks – paprastai ne ilgiau kaip kelias savaites.
„Aiškėja, kad nesikišimo požiūris, naiviai tikintis atsakingumo, yra neveiksmingas, nes visada bus tokių, kurie nesilaikys izoliacijos taisyklių“, – sakė Jeremy Limas, Singapūro nacionalinio universiteto neetatinis dėstytojas.
Naujoji Zelandija, rugpjūtį pranešusi apie naują protrūkį po 102 dienų pertraukos, kai nebuvo užregistruota nė vieno vietinio atvejo, skubiai pritaikė šią strategiją, nurodžiusi maždaug 30-iai žmonių – tarp jų bent dviem vaikams, jaunesniems nei 10-ies metų – centralizuotą karantinavimą.
Bet kitos šalys, kuriose virusas nepaliaujamai plinta, – pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos, – netaiko tokios politikos plačiu mastu, nepaisant įrodyto jos teigiamo poveikio. Jų nenoras – arba nesugebėjimas – tą daryti pabrėžia sunkumus, su kuriais susiduria liberalios demokratinės valstybės, kur gyventojai mažiau linkę toleruoti priemones, reikalaujančias individualaus pasiaukojimo vardan didesnės visų gerovės.
Didelės viruso nešiotojų grupės be ryškių ligos simptomų yra unikalus koronaviruso krizės aspektas ir svarbus veiksnys, lėmęs spartų užkrato plitimą viso pasaulio mastu. Priešingai nei per kitus protrūkius, tokius kaip 2003 metų SARS epidemija, nemaža dalis infekuotųjų nesijaučia taip blogai, kad liktų namie, ir todėl platina patogeną plačiu mastu, toliau gyvendami įprastu kasdieniniu ritmu.
JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai nustatė, kad 40 proc. COVID-19 užsikrėtimų atvejų yra besimptomiai.
Kinijos Uhano mieste, kuriame pernai gruodį prasidėjo naujojo koronaviruso protrūkis, ligoniai su švelniais simptomais iš pradžių nebuvo guldomi į ligonines ir paliekami gydytis namie, atsižvelgus į tai, kad perkrautai sveikatos apsaugos sistemai reikėjo rūpintis rimčiausiais atvejais. Bet sveikatos ekspertai netrukus nustatė, kad šie žmonės infekuoja savo šeimos narius ir aplinkinius, nes dažnai nesilaiko namų režimo, taip pakurstydami spartų atvejų šuolį.
Ligonių su švelniais simptomais ir be jų patalpinimas atitinkamose įstaigose – specialiai tam pertvarkytuose konferencijų centruose, viešbučiuose ir stadionuose, – kur jiems buvo suteikiamos pagrindinės medicininės priežiūros paslaugos, buvo esminis lūžis miesto kovoje su koronavirusu. Vien jų atskyrimas nuo sveikų žmonių sustabdė tylų patogeno plitimą visuomenėje.
Nuo tada tokia strategija buvo naudojama Italijoje, Singapūre bei Pietų Korėjoje per patį koronoviruso protrūkio jų šalyse piką. Honkongas, liepą susidūręs su nauja koronaviruso ataka, pertvarkė savo parodų centrą, kuriame patalpino pacientus su švelniais COVID-19 simptomais, ir įrengė daugiau tokių pastatų.
Naujojoje Zelandijoje vyriausybė, ilgai ir kruopščiai svarsčiusi, kaip geriau įgyvendinti tokią politiką, siūlo patvirtintų atvejų šeimos nariams „centralizuoto karantino“ priemones, sakė Sveikatos apsaugos ministerijos generalinis direktorius Ashley‘is Bloomfieldas.
Toks metodas veiksmingas visų pirma dėl to, kad jis neleidžia žmonėms infekuoti šeimos narių, gyvenančių kartu – per 80 proc. neįvežtinių infekcijų Kinijos miestuose susiję su šeimomis, kai pacientams su švelniais simptomais buvo leidžiama likti namuose, rodo „Lancet“ tyrimas. Europoje užsikrėtimų šeimose šuolis paskatino Italijos Milano miestą inicijuoti naują taktiką: siųsti tokius asmenis į viešbučius, ir tai padėjo Italijai gegužės pradžioje suvaldyti protrūkį šalies viduje.
Be to, tokia strategija būtina ir dėl žmogaus prigimties aspektų, būdingų įvairioms valstybėms bei kultūroms: palikti veikti savo nuožiūra, kai kurie žmonės tiesiog nesilaiko taisyklių.
Australijoje ir Japonijoje infekuoti asmenys, kuriems liepta likti namie, peržengia durų slenkstį dėl įvairiausių priežasčių – kai kurie negali dirbti iš namų, o be uždarbio neišsiverčia, kiti užsimano patys apsirūpinti maisto ar kitomis atsargomis. Viena Tokijo gyventoja, kuriai buvo patvirtinta infekcija, keliavo po visą šalį autobusu.
„Jau verčiau taikyti agresyvesnes priemones asmenims su švelniais simptomais, nei leisti tokiems atvejams išslysti iš matymo lauko“, – sakė Nicholas Thomas, Honkongo universiteto sveikatos apsaugos docentas.
Bet kai kuriose šalyse priverstinis pacientų su švelniais simptomais ar be jų perkėlimas į centralizuotas įstaigas sukėlė priešišką reakciją; ne visi gyventojai linkę paklusti vyriausybės direktyvoms. Kai kurie žmonės gali prarasti darbo vietą, jeigu dvi savaites nepasirodys darbe, arba turi prižiūrėti mažamečius vaikus ar senyvus tėvus ir tiesiog negali leisti sau izoliuotis.
„Žmonės klaustų savęs, ką, po galais, veikiu uždarytas ligoninėje, – sakė Stephenas Leeders, Sidnėjaus universiteto nusipelnęs visuomenės sveikatos bei socialinės medicinos profesorius. – Kiek esu susipažinęs su australų mentalitetu, nemanau, kad tokai strategija būtų jiems priimtina.“
Tokiose šalyse kaip Venesuela ir Indija, kur karantinavimo įstaigų sąlygos prastos, perspektyva būti atskirtam nuo šeimos skatina kai kuriuos žmones vengti testuotis arba meluoti kontaktų atsekėjams baiminantis, kad bus nustatytas teigiamas testas, o tokie veiksmai, be abejonės, apsunkina sveikatos pareigūnų darbą.
Savo elektroniniame atsakyme į „Bloomberg News“ užklausimą Viktorijos valstijos Sveikatos ir paslaugų departamentas teigė, kad vyriausybė suteikia alternatyvią karantinavimuisi apgyvendinimo paslaugą, bet tokios išimtys taikomos sveikatos apsaugos darbuotojams, „kurie negali saugiai gyventi savo įprastu namų adresu“ ir kitoms pažeidžiamoms grupėms.
Užuot vertusi izoliuotis asmenims su švelniais simptomais, valdžia uždarė 5 mln. gyventojų turintį miestą ir sugriežtino apribojimus tol, kol naujų atvejų protrūkis suvaldytas.
Pareigūnai pasitelkė kombinuotą sustiprinto patikrinimo ir 4 957 Australijos dolerių (3 550 JAV dorelių) baudų taktiką, tikėdamiesi įtikinti žmones likti namie, tuo tarpu už pakartotinius pažeidimus asmenys rizikavo patraukti teismo pareigūnų dėmesį ir sulaukti 20 000 Australijos dolerių baudos. Daugiau nei 500 kariškių padėjo policijai kasdien patikrinti 4 000 šeimų, siekdami įsitikinti, ar tie, kurie privalo likti namie, laikosi taisyklių.
Žinoma, agresyvus ir kruopštus kontaktų atsekimas ir atvejų tolesnis stebėjimas padėjo sėkmingai pažaboti protrūkius tokiose šalyse kaip Vokietija, netaikant centralizuoto karantinavimo strategijos. Bet ten remiamasi visa armija darbuotojų, mėginančių susekti kiekvieną viruso perdavimo grandinę, – resursu, kuriam suformuoti ne visos vyriausybės turėjo pakankamai laiko.
„Klasikinė visuomenės sveikatos sektoriaus praktika yra nustatyti, atsekti ir karantinuoti, – teigia Yang Gonghuan, buvusi Kinijos ligų kontrolės ir prevencijos centro direktoriaus pavaduotoja. – Bet viso šio proceso įgyvendinimas priklauso nuo liaudies nuotaikų ir valstybės išteklių.“
