Mūsų mišrioje Seimo rinkimų sistemoje antrasis turas yra tarsi kompiuterio operacinė sistema, sukurta apybukiems vartotojams, kuri po keletą kartų klausia: „Ar tikrai norite pašalinti failus Karbauskis ir Skvernelis?“, „Ar tikrai norite instaliuoti naują programą Šimonytė? Jūsų failai bus pakeisti ir negalėsite atkurti buvusios sistemos būsenos“.
Ji pritaikyta kompiuterinio raštingumo kursų pažymą biudžetinio darbdavio lėšomis gavusiems buvusios kolchozinės gyvenvietės bendruomenės šviesuoliams su saulėlydžiais ir svajonių automobiliais ant feisbuko paskyrų viršelių, kurie siuntinėja nepažįstamiems draugams nuorodas į filmukus apie skiepų žalą. O paklausti, kodėl taip daro, teisinasi netyčia kažką suspaudę.
Ne per daug aktyvus pirmasis rinkimų turas parodė, kad rezultatai būna daug geresni, kai balsuoti ateina tik tie rinkėjai, kurie žino, ko nori. Ko gero, nereikėtų ne tik už ausų tempti į rinkimus viešuoju gyvenimu nesidominčių žmonių, bet ir taškyti viešuosius pinigus pertekliniam jų informavimui. Kam aktualu, tas sugebės sužinoti, kada, kur ir kokie rinkimai vyksta. O kam nerūpi, amžinai „nėra už ką balsuoti“, tai gal jų ir netrukdykim?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Mažvydas Jastramskis suskaičiavo, kas būtų, jeigu Seimą rinktume tik proporcine rinkimų sistema: šiuo metu Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turėtų 46, Laisvės partija – 16, Liberalų sąjūdis – 12 mandatų. Ir su 74 mandatų dauguma dešinė jau tartųsi dėl ministrų postų vyriausybėje.
Rinkti pusę Seimo vienmandatėse apygardose reikia visai ne todėl, kad tų apygardų žmonės jaustųsi geriau atstovaujami ir turėtų po savą Seimo narį, į kurį prireikus galėtų kreiptis. Jei balsavote už Krikščionių partijos kandidatą, užsakinėjusį plakatus „Liberalizmas išeina...“, o jūsų apygardoje rinkimus laimėjo Laisvės partijos iškeltas politikas su kasytėmis, vargu ar badysite per jį spręsti savo problemas. Veikiau susirasite kažką iš patekusių į Seimą TS-LKD krikdemiškojo sparno atstovų ar net pačią Agnę Širinskienę.
Vienmandatės apygardos reikalingos, kad savivaldybes užvaldę grupuotės įgytų didesnę įtaką nacionalinei valdžiai. Kartą per 4 metus net ir įtariamasis kyšininkavimo byloje kurorto meras tampa nebe toks toksiškas, o valdančiosios partijos kandidatas mielai priima jo paramą. Ką jau kalbėti apie Širvintų ar Kauno miesto savivaldybių vadovus. Kiek ta parama kainavo valstybei, galima sužinoti, pasklaidžius pokarantininius Sauliaus Skvernelio vyriausybės nutarimus, kuriais skolinti pinigai dalinti savivaldybėms. Gerosios gavo dešimtis milijonų, o blogosioms, valdomoms Seimo opozicijoje buvusių partijų, teko verstis kaip išmano.
Jau atrodė, kad pirmosios COVID-19 bangos nugalėtojas Aurelijus Veryga su visu vardiniu pistoletu antrojo Seimo rinkimų turo sėkmingai sulauks pasislėpęs už balto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento vadovės Rolandos Lingienės chalato skvernų. Nepavyko, susirgimų kreivė taip šovė į viršų, kad teko prisiminti Ekstremalios situacijos operacijų centro vadovo pareigas ir komentuoti, kas čia dabar vyksta.
Tik tie komentarai visai neprimena pavasarinių uniformuoto tautos vaduko kalbų. Ministras tarsi ėjo pro šalį ir mandagiai paprašytas sutiko pasvarstyti, ką savivaldybės galėtų padaryti geriau. Kai mūšio laimėti jau neįmanoma, belieka nusimesti atsakomybę, apsimetant, kad kovos veiksmams vadovauja kiti.
Prezidentas Gitanas Nausėda dar tikisi, kad yra du keliai: „...stengtis kiek galima daugiau testuoti, atsekti židinius, atsekti viruso kelią ir izoliuoti su tuo susijusius asmenis. Antrasis kelias, jei jau nebetinka pirmasis ir susirgimų skaičius yra ženkliai išaugęs – mėginti įvedus visuotinį karantiną suvaldyti procesą“.
Jeigu šalies vadovo patarėjai būtų nepatingėję pasidomėti, kiek pastarosiomis dienomis, kai vienas po kito fiksuojami užsikrėtusiųjų rekordai, susirgimo šaltinių nepavyksta nustatyti, apie pirmąjį kelią kalbėti nebeliktų prasmės. Tik laiko klausimas, kada COVID-19 pacientams numatytos lovos ligoninėse užsipildys, o visuomenės sveikatos specialistai visiškai praras viruso plitimo kontrolę.
Karantino įvedimas – politinis sprendimas, priklausantis ne nuo užregistruotų užsikrėtusiųjų skaičių, bet nuo rinkimų datos ir valstybės gebėjimų tesėti prisiimtus įsipareigojimus mokėti už stabdomų veiklų prastovas. Tikrieji pandemijos išbandymai mūsų dar tik laukia ateityje, bet iki šiol visos valdžios pastangos buvo skirtos ne jiems pasiruošti, o tik nustumti juos po Seimo rinkimų.