Plandemijos terminu savo komentarą pradėjau simboliškai. Ginčytis su konspirologijos pavergtais protais užtrunka daug laiko, o efektyvumas dažnai būna menkas. Žymiai veiksmingiau už ginčus yra mokslinės pasaulėžiūros gynyba, moksline metodologija pagrįsti įrodymai ir logika paremti aiškinimai.
Daugiau apie mokslą, mokslininkų veiklą, tyrimo metodus ar rezultatus žinantis žmogus savaime sunkiau apkvailinamas įterpiant į jo mąstymą bauginančius nežinomuosius ar slaptuosius priežastingumus.
Mokslo įtaka politiniams ir visuomeniniams procesams šiuolaikinėje sekuliarioje visuomenėje laikoma savaime suprantama. Suprask, žmogus, kuris naudojasi išmaniuoju telefonu, valgo įvairiomis priemonėmis apdorotą ar prisotintą maistą, vairuoja elektromobilį ar keliauja lėktuvu atostogauti į palankesnio klimato kraštus, savaime priims mokslo formuojamą pasaulio vaizdinį.
Deja, bet toks tikėjimas savaiminiu mokslo triumfu dažnai atsimuša į tikrovės sieną. Rodos, absoliučiai technologizuotame pasaulyje atsiranda aktyvios ir daug žmonių įtraukiančios skiepų priešininkų – antivakserių, 5G tinklo plėtros, klimato kaitos neigėjų ar net plokščios žemės teigėjų grupės.
Įsitikinus didžiuoju pasauliniu sąmokslu ar kažkur slypinčiomis blogio jėgomis, pradedama netikėti net ir savo šeimos gydytojo patarimais ar apeliavimais į sveiką protą. Pralaužus tikėjimą tikrovę steigiančiais institutais – politinėmis struktūromis, mokslu, žiniasklaida, labai lengva priversti suabejoti bet kuo. Net ir savo paties pojūčiais.
Tokių žmonių pasimetimą, nerimą, abejones, baimę labai gerai išnaudoja populistiniai politikai, verslo šarlatanai, įvairaus plauko avantiūristai ar net informacinių karų agentai. Jei manote, kad tokie procesai vyksta tik interneto paraštėse ar marginaliniuose sambūriuose, galite paklausyti, ką pastarosiomis dienomis savo kampanijos renginiuose kalba JAV prezidentas.
Per savo neatsargumą plačiu koronaviruso židiniu Baltuosius rūmus pavertęs Donaldas Trumpas viešai aiškina, kad ne tik persirgo virusu ir įgavo ilgalaikį imunitetą. Atviras mokslininkų rekomendacijų neigimas Jungtines Valstijas jau pavertė viena labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusių valstybių.
Deja, bet mokslinė ir konspiracinė pasaulėžiūros tapo papildoma jau ilgą laiką JAV skaldančio politinio konflikto dalimi. Į šį konfliktą buvo įveltas net ir Baltųjų rūmų Koronaviruso darbo grupės lyderis, imunologas profesorius Anthony Faucis. Dėl bandymo laikytis mokslinės linijos ir nepritarimo politizuotam kalbėjimo apie virusą naratyvui, jis Trumpo ir jo fanatikų akyse tapo demokratų palaikytoju.
JAV šiuo metu vykstantis visuomenės skilimas yra perspėjimas ir mums, kad tam tikri tikrovės bastionai neturėtų tapti politinių žaidimų dalimi. Noras pataikauti rinkėjams, susilaukti jų paramos neturėtų būti siekiamas viešai neigiant mokslines tiesas, keliant sąmokslo teorijas ar didinant nepasitikėjimą institucijomis.
Stebėdamas šią Seimo rinkimų kampaniją Lietuvoje, kuri įsibėgėjo paraleliai su sugrįžtančia koronaviruso banga ir plintančiais židiniais Raseiniuose bei Radviliškyje, pasigedau politikų įsipareigojimo mokslui. Pasigedau pažado edukacijai, pažado skleisti mokslinį žinojimą, aiškinti sudėtingus procesus paprastam piliečiui.
Galbūt tai neatrodo aktualu, nenorima kištis į tam tikrą mokslininkų autonomiją. Bet, mano manymu, besibaigiančios kadencijos Seime vykusios skiepų priešininkų ar 5G ryšio skeptikų konferencijos parodė, kad mokslo autoritetui reikalingas atviras palaikymas ir kvailybės pasmerkimas.
Taip, žodžio laisvė turi būti užtikrinama visiems. Net ir kvailiausi dalykai turi galimybę būti pasakyti. Bet po šių kvailybių viešo išsakymo visuomenėje autoritetą turintys asmenys negali tylėti. Jie turi stoti į mokslinio pasaulėvaizdžio gynybą.
Nesvarbu, kokios sudėties būtų būsimasis Seimas, vilčiausi, kad jame atsirastų daugiau drąsos stoti į mokslo pusę. Ne tik stojant į konfrontaciją su sąmokslo teorijas skleidžiančiais, viešai jas palaikančiais kolegomis, bet ir klausiant mokslininkų patarimų, dalyvaujant mokslo konferencijose, galiausiai, nuolat susipažįstant su jų srityje aktualiais mokslininkų pasiekimais.
Mokslas gali vystytis ir savaime, bet be platesnių visuomenės pastangų, be jas įgalinančios politinės iniciatyvos mes negalėsime skleisti mokslinio pasaulio supratimo, paaiškinti sudėtingos tikrovės kuo paprastesnėmis koncepcijomis, užkirsti kelią bauginančioms pasakoms apie plandemijas ar kitus vaizduotę dirginančius sąmokslus.