Moteris, dešimtmečiais pralenkusi visus
Tarp Vasario 16-osios akto signatarų nėra nė vienos moters, bet viena galėjo būti, jei ne tais laikais vyravęs požiūris, kad moterims – ne vieta politikoje.
Tai – Felicija Bortkevičienė. Ji daug kur Lietuvoje buvo arba galėjo būti pirmoji – pirmoji mūsų šalies moteris masonė, pirmoji galima ministrė, viena iš dviejų pirmųjų kandidačių į prezidentus ir t. t. Ir viena vos iš 11-os parlamentarių tarpukario Lietuvos seimuose per 20 metų, – iš viso seimūnais buvo išrinkti net 319 piliečių.
Keliskart pirmoji
Po 1990-ųjų moterys, turinčios aukštus politinius postus, Lietuvoje jau nebestebina. Kazimiera Prunskienė tapo pirmąja premjere, jau turėjome ne vieną Seimo pirmininkę ir net vieną prezidentę. Tačiau XX amžiaus pradžioje apie tokius dalykus niekas net negalėjo pagalvoti. Ir ne tik Lietuvoje. Kur ten. Prancūzija teisę balsuoti moterims suteikė tik po Antrojo pasaulinio karo, o Šveicarijoje to teko laukti iki 1971 metų. Pas mus lygiai prieš 100 metų jos jau galėjo net ir savo kandidatūras kelti – į Steigiamąjį Seimą. Viena šio narių tapusi F. Bortkevičienė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, tačiau yra viena galbūt labiausiai mūsų šalyje neįvertintų asmenų, nes informacijos apie Feliciją praktiškai nėra. Jai skirta vienintelė monografija – Liudo Subačiaus „Aplenkusi laiką“. Ir yra keli straipsniai, kuriuose F. Bortkevičienė teminima bendrame kontekste. Šį straipsnį iš karto mintyse buvau pavadinusi „Moteris, aplenkusi laiką“, bet tada pamačiau, kad beveik analogiškai savo monografiją pakrikštijo L. Subačius.
Kodėl „aplenkusi laiką“? Nes Felicija – daug kur buvo pirmoji Lietuvoje. Ir pirmoji, kitas pralenkusi ne vienu dešimtmečiu.
Sukilėlių giminaitė
F. Bortkevičienė (Povickaitė) gimė 1873 m. rugsėjo 1 d. Linkaučių dvare – dabartinės Panevėžio rajono savivaldybės Krekenavos seniūnijoje. Tėvai – neturtingi bajorai Juozas ir Antanina Ona Povickiai.
Vos gimus Felicijai, tėvai persikėlė į Ukmergės apskrityje buvusį Antakalnio dvarą. Dėl silpnos sveikatos teisės studijų nebaigęs J. Povickis įsidarbino antstoliu Ukmergėje, vėliau dirbo banke ir turtų nesusikrovė. Kaip ir motina (jos tėvo dvaras po 1863 m. sukilimo buvo konfiskuotas), tėvas ir du jo sūnūs buvo ištremti į Sibirą, o A. O. Povickienės dėdė sušaudytas kaip sukilimo vieno būrio vadas.
Felicijos šeimoje kalbėta lenkiškai, mat tėvas lietuviškai nemokėjo nė žodžio, nors prieš šią kalbą nebuvo nusiteikęs. Abu tėvai save laikė lenkiškai kalbančiais lietuvių bajorais.
Felicijos sesuo Juzefa Okuličienė apie tėvus savo atsiminimuose rašė: „Tėvas neniekino lietuvių kalbos, nes buvo per daug protingas, per daug gerbdavo kitų įsitikinimus. Savo pažiūromis vienok buvo aristokratas. Motina – atbulai, buvo demokratė ir tvirtindavo, kad mes visi turime išmokti lietuvių kalbos, taikintis prie žmonių, o ne žmones lenkti prie savęs.“
„Prastas“ pasirinkimas
Ekonomu Antakalnio dvare, kurį J. Povickis nuomojosi, dirbo 1863 m. sukilimo dalyvis smulkus bajoras Bortkevičius (vardas istoriniuose šaltiniuose ir straipsniuose apie Feliciją minimas vis kitas), o jo sūnus Jonas iš Vilniaus realinės gimnazijos dvaro panelėms parveždavo draudžiamos literatūros. Vėliau Jonas Bortkevičius tapo Felicijos sutuoktiniu. Tiesa, moteris už jo ištekėjo prieš giminaičių (išskyrus mamą ir seserį) sutikimą – šiems atrodė žema, kad Felicija pasirinko buvusio dvaro tarnautojo sūnų.
Maištas nuo vaikystės
Tačiau F. Bortkevičienė jau daug anksčiau buvo parodžiusi savo maištingą charakterį. Ir ne tik savo giminei, bet ir carinės valdžios atstovams.
Namuose gavusi gerą išsimokslinimą, Felicija įstojo iškart į ketvirtą Kauno gimnazijos klasę, tačiau iš šios buvo išmesta. Bet ne už tai, kad nesisekė mokslai. Numalšinusi 1863 m. sukilimą, carinė valdžia stengėsi galutinai įtvirtinti savo valdžią, todėl mokyklose buvo mokoma rusiškai, bažnyčios paverstos cerkvėmis, eiti į jas melstis buvo būtina. Felicija atsisakė tai daryti, todėl ir buvo pašalinta. Mokslus ji baigė 1890 m. Vilniaus gimnazijoje, – į šią buvo priimta tik pasižadėjusi, kad neorganizuos jokių protestų ir juose nedalyvaus. Vėliau Varšuvoje mergina lankė nelegalius literatūros, istorijos ir kalbų kursus, tačiau, valdžiai tuos kursus susekus ir uždarius, turėjo grįžti namo pas tėvus. Kadangi tėvo sveikata vis prastėjo, mergina turėjo padėti jam ne tik ūkyje, bet ir banke. Pažintis su bankininkyste bei finansais vėliau jai itin pravertė organizuojant lietuviškos spaudos leidybą.
1898 m. Felicija ištekėjo už Peterburge inžinieriaus specialybę įgyti spėjusio J. Bortkevičiaus, pora persikėlė gyventi į Vilnių ir prisidėjo prie lietuvybės skleidimo – platino draudžiamą lietuvišką spaudą, dalyvavo ir net organizavo draudžiamus lietuvių inteligentijos susibūrimus, o Felicija, nors ir buvo laisvamanė, su kitomis bendramintėmis bažnyčiose giedodavo bažnytines giesmes. Aišku, ne iš religinių paskatų. Nes giedodavo... lietuviškai.
Teko pasėdėti
F. Bortkevičienės gyvenime – daugybė faktų, liudijančių, kad ją galima vadinti pirmąja moterimi Lietuvoje. Pirmasis – ji buvo pirmoji ir vienintelė slaptos Vilniaus apaštalų draugijos narė moteris, – prisijungti prie šios draugijos dailioji lytis negalėjo „dėl plepumo“. Kadangi išmanė finansinius reikalus ir turėjo organizacinių sugebėjimų, Felicija buvo net 6 organizacijų iždininkė. Dirbant šį darbą užmegzti ryšiai vėliau labai pravertė. Ir ne tik jai, bet ir žmonėms, kuriems ji norėjo padėti.
Po 1905 m. revoliucijos Rusijoje prasidėjo kitaminčių persekiojimas, žmonės buvo grūdami į kalėjimus už mažiausius įtarimus. F. Bortkevičienė ėmėsi tokių žmonių gelbėjimo – pasamdydavo advokatus, surasdavo tinkamų liudininkų. Jei legaliai padėti negalėdavo, pasinaudodavo savo pažintimis ir sužinodavo, kurį biurokratą galima apkvailinti arba papirkti.
1907-aisiais Felicijai pačiai teko pasėdėti Lukiškių kalėjime – už dalyvavimą slaptame lietuvių mokytojų organizacijos susirinkime. Pasirodo, tarp organizacijos narių buvo skundikas. Laimei, moteriai pavyko apgauti naivų tardytoją – įtikino, kad „nusikaltimo“ metu buvo užsienyje.
Beje, Felicijos gerumas kartais atsisukdavo prieš ją pačią. 1906 m. iš Suvalkų kalėjimo jai pavyko išvaduoti socialistinio judėjimo lyderį Vincą Kapsuką (Kapsuku sovietmečiu net buvo vadinama dabartinė Marijampolė), mat padėdavo žmonėms nepaisydama jų pažiūrų, o po Rusijoje įvykusios Spalio revoliucijos V. Kapsukas savo gelbėtoją įkišo į kalėjimą apkaltinęs revoliucinių lėšų eikvojimu. Felicijai pavyko išsilaisvinti tik todėl, kad buvo sutarta apsikeisti politiniais kaliniais.
Nenuilstanti organizatorė
1902 m. įkūrus Lietuvos demokratų partiją, F. Bortkevičienė tapo jos Centro komiteto nare, aktyviai prisidėjo prie 1905 m. rezoliucijos įvykių, buvo 1905 m. gruodžio 4 ir 5 dienomis vykusio Didžiojo Vilniaus seimo Organizacinio komiteto narė.
1909 m. mirė F. Bortkevičienės vyras, tada moteris pradėjo leisti „Lietuvos žinias“ ir visa galva paniro į šį darbą. Pirmasis pasaulinis karas leidybą nutraukė, daugeliui vilniečių teko trauktis į Rusiją. Nuvertus caro valdžią, suaktyvėjo Rusijoje veikusios politinės lietuvių srovės, įvyko visas partijas vienijęs Steigiamasis tautos tarybos susirinkimas, po mėnesio nutarta sušaukti Rusijos lietuvių seimą, F. Bortkevičienė buvo jo organizavimo komisijos narė. Į suvažiavimą atvyko 330 lietuvių, šie (tiesa, vos 8 balsų persvara) nubalsavo už rezoliuciją dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Grįžusi į Lietuvą F. Bortkevičienė padėjo sušaukti Rugsėjo konferenciją, po to vėl užsiėmė spaudos leidyba. Istorikai sako, kad ji tik per plauką netapo vienintele Vasario 16-osios akto signatare, nes buvo siūloma į Lietuvos tarybą. Tačiau Taryba turėjo įtikti vokiečių okupacinei valdžiai, o ši buvo sudaryta iš kariūnų, kilusių daugiausiai iš Prūsijos ir kitų konservatyvių Vokietijos teritorijų, tad būtų nesupratusi, kaip čia į politinius reikalus kišasi moteris, ir į Lietuvos politinius siekius būtų žiūrima ne taip rimtai.
Nepavykę pirmieji kartai
Felicija galėjo tapti ir pirmąja Lietuvos ministre – 1918 m. pabaigoje koalicinės vyriausybės vadovas Mykolas Sleževičius buvo numatęs jai maitinimo ir viešųjų darbų ministrės postą. Ir šįkart sutrukdė tai, kad ji buvo moteris. L. Subačius savo monografijoje rašė, esą Lietuvos tarybos prezidiumo sekretorius Jokūbas Šernas pareiškė, kad „moterys iki šiol nedalyvavo pas mus politikoje, o paskyrus moteris į Ministrų kabinetą, jos gali sugadinti jo vardą“. Šiuolaikiniai istorikai mano, kad moteris į Vyriausybę neįsileista iš išskaičiavimo, – tais laikais tikėtasi, kad Vakarų valstybės padės kovoti su bolševizmo plitimu, ir baimintasi, kad Lietuva bus palaikyta prorusiškų pažiūrų, mat tada vienintelė moteris ministrė pasaulyje buvo sovietinėje Rusijoje.
1919 m. moterims Lietuvoje suteikta visiška rinkimų teisė, dar po metų F. Bortkevičienė išrinkta į Steigiamąjį Seimą. Tiesa, mandato ji atsisakė, nes buvo labai užsiėmusi spaudos leidimu, tačiau 1921 m. ji Seime pakeitė mirusį parlamentarą.
1926 m. Felicija kartu su kita buvusia Steigiamojo Seimo nare rašytoja Gabriele Petkevičaite-Bite tapo pirmosiomis moterimis, kandidatavusiomis į šalies prezidento postą, – prezidentą tada rinko Seimas. Abi tegavo po balsą, Antanas Smetona – 2, o laimėjo 50 surinkęs Kazys Grinius, tačiau šalies vadovu jis buvo neilgai – iki A. Smetona suorganizavo perversmą. Jei nors viena iš jų būtų buvusi išrinkta, būtų gerokai pralenkusi laiką (visame pasaulyje!). Pirmoji pasaulyje moteris prezidente tapo 1974 metais. Ta moteris – Argentinos lyderė Maria Estela Martinez de Peron, tačiau 2017 m. mūsų tuometė prezidentė Dalia Grybauskaitė, vadovavusi Pasaulio moterų lyderių tarybai, pasveikino Vigdis Finnbogadottir 1980 metais pradėjus eiti Islandijos prezidento pareigas ir
esą tapus pirmąja pasaulyje moterimi, laimėjusia visuotinius prezidento rinkimus, mat iki tol moterys prezidento postą „paveldėdavo“ iš savo vyrų.
Nepailstanti drąsioji kritikė
Po rinkimų Felicija pasitraukė iš aktyvios politikos ir atsidėjo darbui „Varpo“ bendrovėje, leidusioje „Lietuvos ūkininką“ ir „Lietuvos žinias“. 1927 m. Kaune veikusią „Lietuvos žinių“ redakciją ir spaustuvę susprogdino nenustatyti asmenys – spėjama, voldemarininkai, mat laikraštis kritikavo perversmą. Vėliau pastatai moters pastangomis buvo atstatyti.
Ir A. Smetonos valdymo laikais maištingoji F. Bortkevičienės asmenybės dalis imdavo viršų. 1936 m. A. Smetona, sumanęs įrodyti savo „demokratiškumą“, paskelbė, kad Seimas vėl bus šaukiamas, tačiau Felicija atsisakė dėti privalomuosius straipsnius į laikraštį, nes nenorėjo, kad žmonės pamanytų, jog primetama pozicija yra „Lietuvos žinių“ pozicija. Už tai ji gavo baudą ir valdžios nurodymu buvo nušalinta nuo vyr. redaktorės pareigų.
Kėlė baimę net po mirties
F. Bortkevičienės įsitikinimų, drąsos nenumarino ir sovietinės Rusijos bei nacių okupacija. Laiške Amerikos lietuviams ji rašė apie masinius lietuvių trėmimus į Sibirą, kad išgelbėjo ne vieną žmogų, nukentėjusį nuo nacių ar sovietų represijų, ne vieną žydų tautybės asmenį. Net mirusi Felicija valdžiai kėlė baimę. Anapilin ji išėjo 1945 m. spalio 21-osios rytą, tos pačios dienos pavakarę buvo pašarvota Kaune, „Varpo“ spaustuvės salėje. NKVD vadai net neleido pranešti apie jos mirtį, mat bijojo, jog kils demonstracijos. Žinoma, artimieji ir bendražygiai sužinojo apie netektį, tačiau ceremonijos surengti neleista, sunkvežimis įvažiavo į tarpuvartę, paėmė karstą ir nuvežė į Troškūnų (Anykščių rajonas) kapines. Bent jau J. Bortkevičienės priešmirtinis noras būti palaidotai šalia savo sesers Juzefos Okuličienės nebuvo pamintas.
Istorikai sako, kad F. Bortkevičienė, nors buvo įtakinga ir labai svarbi tautinio judėjimo aktyvistė, o vėliau – politikė, gerokai mažiau minima už savo amžininkus todėl, kad labiau užsiėmė organizaciniu darbu ir, kalbant šiuolaikiniais terminais, nesireklamavo, nerėžė pompastiškų kalbų.
Beje, būtent F. Bortkevičienė supažindino savo artimą bičiulę Sofiją Kymantaitę ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Prie Felicijos karsto buvo perskaitytas jai skirtas Čiurlioniene tapusios S. Kymantaitės eilėraštis.
„Žemės druska Tu ir gintaras buvai
mums ir būsi,
Sąžinės balsas buvai Tu ir būsi,
parodžiusi darbo
Pavyzdį didį ir šventą, kaip turi žmogus
gelbėti žmogų
Motinos meilės sparnais Tu priglaudusi
vargšą visokį
Lig paskutinės gyslelės savo dovanojai
Tėvynei,
Gintare jūros ir žemės druska,
Dėkui Tau, Dėkui Tėvynės dukra!“
Bitė, visą gyvenimą paskyrusi kitiems
Gabrielė Petkevičaitė vėliau pasivadino Bite, o šis žodelis tapo jos pavardės sudedamąja dalimi... Vyresnės kartos žmonės ją labiau tapatina su literatūra, mat Gabrielė buvo žinoma rašytoja, jos kūriniai buvo privalomoje mokymo programoje. Paradoksas, bet, atkūrus Nepriklausomybę, vienos iš Lietuvos valstybės kūrėjų literatūra buvo išbraukta iš mokyklos programų, tačiau tai nesumenkina jos nei kaip rašytojos, nei kaip vienos įtakingiausių XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios visuomenininkų bei politikų, įskaitant vyrus ir moteris. Juk ji buvo tokių žmonių kaip Vincas Kudirka bendražygė ar tokių žmonių kaip Jonas Biliūnas globėja. Ir moterų judėjimo bei parlamentarizmo pradininkė.
Liga visam gyvenimui
Gabrielė Petkevičaitė gimė 1861 m. kovo 18 d. Puziniškio dvare (dabartinis Panevėžio rajonas). Ji buvo vyriausia iš šešių bajoriškos kilmės gydytojo Jono Leono Petkevičiaus ir Malvinos Onos Chodakauskaitės (Petkevičienės) šeimos vaikų. Mama tėvui padėjo slaugyti ligonius, tačiau nuo vieno jų užsikrėtė ir paliko šį pasaulį, kai Gabrielei tebuvo 9-eri. Beje, gali kilti klausimas, kodėl Gabrielės pavardė ne Petkevičiūtė (kaip priklausytų pagal tėvą), bet Petkevičaitė. Pasirodo, gerai lietuviškai nemokėjęs kunigas jos pavardę įrašė taip, kaip išmanė.
G. Petkevičaitės mokytojas buvo garsus šviesuolis, lietuviškojo kalendoriaus leidėjas Laurynas Ivinskis, – po žlugusio 1863 m. sukilimo tėvas apgyvendino jį savo dvare. Nenuostabu, kad kartu su mokslais mokytojas savo mokinei įkvėpė ir patriotizmą. Puikūs pradmenys vėliau padėjo jai lengvai baigti Mintaujos privačią mergaičių mokyklą. Deja, ten Gabrielė susirgo sunkia liga (įvairiuose šaltiniuose rašoma vis kita liga – kaulų, šiltinė, strėnų tuberkuliozė ir kt.), dėl šios vėliau atsirado stuburo problemų, kupra, vargino nuolatiniai kaulų skausmai. Kalbama, kad būtent dėl tų skausmų nė vienoje nuotraukoje G. Petkevičaitė nesišypso. Tėvas, deja, nors ir buvo gydytojas, dukros laiku negydė ir į kolegas nesikreipė. O kai susigriebė, vienintelė išeitis buvo laužyti stuburą ir versti jį suaugti sveikai. Ligos paveikta Gabrielė taip ir liko žemo ūgio – vos 142 cm.
Lietuviškai – nuo vaikystės
Mintaujos aukštesniojoje mokykloje Gabrielė buvo viena geriausių mokinių, tačiau jos svajonė vykti į Maskvą studijuoti dailės arba matematikos neišsipildė. Ne todėl, kad neįstojo, o todėl, kad net nestojo. Dėl tėvo užgaidų. Šis užsimanė, kad dukra grįžtų į Joniškėlį, kur tuo metu pats gyveno, ir padėtų auginti jaunesnę seserį bei brolius ir slaugyti ligonius. Mergina pakluso, tačiau užsiėmė ir papildoma veikla – nemokamai dirbo apylinkės vaikų mokytoja, per tėvo pacientus platino draudžiamą spaudą, pradėjo pati rašyti į „Varpą“ ir „Ūkininką“.
1998 m. išleistame 11 klasės lietuvių literatūros vadovėlyje žinoma lietuvių literatūros tyrinėtoja prof. Viktorija Daujotytė teigia, kad Gabrielė – bene vienintelė iš XX amžiaus pradžios lietuvių literatūros moterų – nuo mažens kalbėjo lietuviškai ir nuolat jautė didelio idealo trauką. Jaunystės autobiografiniuose užrašuose Bitė rašė: „Kaži kas mano krūtinėje verda, traukia, stumia prie kaži ko kilnesnio, platesnio.“ Proto, kūrybos veikla jai atrodė patraukliausia, o namų šeimininkės vaidmuo – menkiausias.
Padėjo daugybei žmonių
„Kilnaus idealo ilgesį savaip atliepė V. Kudirkos „Varpas“ – prasivėrė nauji gyvenimo horizontai. Tai buvo tarsi vidinis praregėjimas, paskatinęs įsitraukti į kultūrinę veiklą. Greta Povilo Višinskio G. Petkevičaitė-Bitė yra viena ryškiausių varpininkų. Gabrielė ėmėsi publicistikos, netrukus ir grožinės kūrybos. Į literatūrą ji atėjo ne tiek išreikšdama save, kiek atlikdama inteligentės pareigą. Pareiga taps pagrindiniu jos asmenybės akcentu, jungiančiu daugybę veiklos šakų. 1894 m. rašytoja kartu su kitomis išsilavinusiomis moterimis įsteigė „Žiburėlį“ – šalpos, pagalbos, labdaros draugiją“, – tame pačiame vadovėlyje rašo prof. V. Daujotytė.
Draugijos pavadinimą sugalvojo Jonas Jablonskis, – su juo Gabrielė buvo pažįstama nuo mokslų Mintaujoje laikų. Iš pradžių ši organizacija veikė slapta, vėliau – iki pat 1940-ųjų – oficialiai. Nuo 1903 m. draugijai vadovavo Felicija Bortkevičienė. „Žiburėlis“ parėmė ir padėjo iškilti daugybei šviesių žmonių iš neturtingų šeimų – Jonui Biliūnui, Adomui Varnui, Kiprui Petrauskui, Kaziui Būgai, Petrui Avižoniui, Ernestui Galvanauskui ir t. t.
Gabrielė baigė felčerių, sodininkystės ir bitininkystės kursus. Labai mylėjo bites, tad užveisė bityną ir parašė apie šiuos vabzdžius knygą. Iš meilės bitėms ir slapyvardį tokį pasirinko, o pelną, gautą iš medaus, skirdavo „Žiburėliui“. 1899 m. parodytas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“ buvo režisuotas G. Petkevičaitės-Bitės ir P. Višinskio, lėšos, gautos už pinigus, aišku, irgi atiteko draugijai.
Kova už moterų teises
V. Daujotytė rašo, kad G. Petkevičaitė-Bitė yra viena iš lietuvių moterų organizuotos veiklos pradininkių.
„G. Petkevičaitė-Bitė, Ona Brazauskaitė-Mašiotienė ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė dalyvavo ir 1905 metų gruodžio 4–5 dienomis Vilniaus Didžiojo Seimo (Lietuvių suvažiavimo Vilniuje) konferencijoje ir ten, iš aukštos tribūnos paskelbė moterų ir vyrų pagrindinius lygybės principus, kurie turėtų būti įgyvendinti nepriklausomoje Lietuvoje. Jau toje konferencijoje išryškėjo gili takoskyra dėl siektinų politinių uždavinių: bolševikuojantys suvažiavimo dalyviai reikalavo siekti autonomijos imperinės Rusijos sudėtyje, kita dalis delegatų – pilnutinės Lietuvos nepriklausomybės. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo tarp tų, kurie siekė autonomijos. Po suvažiavimo Lietuvos spaudoje buvo plačiai aptarinėjami moterų ir vyrų lygybės klausimai“, – straipsnyje „Lietuvos moterų judėjimai nuo seniausių laikų iki šiol“ apie Bitę rašo žinoma mokslininkė prof. Ona Voverienė.
Anot prof. V. Daujotytės, per Pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimą Kaune 1907 m. rugsėjo 23 ir 24 dienomis išryškėjo labai svarbus Bitės bruožas – rizikinga drąsa, savarankiškumas. G. Petkevičaitei buvo pavesta suvažiavimą tik atidaryti ir pirmininku pasiūlyti jau numatytą vyrą, tačiau ji, prisiminusi pasaulio moterų kovą už lygias teises, nepanoro užleisti pozicijos vyrams.
Pati Bitė savo prisiminimuose rašo: „Jei mane ir išmes dabar iš suvažiavimo, nebus man gėdos“, – galvojau ramindama save ir, baigus prakalbą, pasistengiau ramiu, tvirtu balsu ištarti į susirinkusius: „Prašau rinkti mane pirmininke.“
Rašytoja savo įvadinėje kalboje akcentavo ir vyrų lygybės būtinybę visose socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo srityse. O kaip baisiausią to laiko Lietuvos nelygybės apraišką įvardijo prostituciją: „Kol mažiausia dalis mūsų lyties leis save žeminti, kol pasaulyje bus nors vieni paleistuvystės namai apkenčiami, tol negali būti nė kalbos apie tikrą moterų ir vyrų lygybę.“
„Dvi moteri“
Beje, viena artimiausių G. Petkevičaitės draugių buvo rašytoja Julija Žymantienė-Žemaitė. Moterys susipažino 1898-aisiais ir vėliau parašė ne vieną bendrą kūrinį. Pirmasis – komedija „Kaip kas išmano, teip save gano“. Pasirašė slapyvardžiu „Dvi moteri“. Vėliau gimė dar kelios komedijos, kuriose pašiepiamas ir smerkiamas to laiko dvarininkų nutolimas nuo žmonių, smerkiama socialinė nelygybė ir kaimo ydos. Tačiau labiau G.Petkevičaitė išgarsėjo individualiais kūriniais – „Ad Astra“, „Karo meto dienoraštis“ ir kitais.
1909 m. po tėvo mirties Bitė persikraustė į Vilnių, nes gavo pasiūlymą tapti „Vilniaus žinių“ redaktore. Vėliau dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje, redagavo pirmąjį moterims skirtą lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį „Žibutė“, skaitė paskaitas Vilniaus visuomenei. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į dvarą Puziniškyje, kuriame nuo 1901-ųjų gyveno jos šeima. Čia mokė kaimo vaikus, įsteigė šventadieninius kursus suaugusiesiems, gydė žmones (mat, kaip minėta, buvo baigusi felčerių kursus) ir rašė „Karo meto dienoraštį“.
Politika nuvylė
1919 m. G. Petkevičaitė pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Dėstė lietuvių, vokiečių ir lenkų kalbas, pasaulinės literatūros ir senovės istoriją. Nuo 1920 m. buvo renkama direktoriaus pavaduotoja mergaičių klasėms. 1919 m. gimnazijoje įkūrė „Žiburėlio“ draugijos skyrių. Į šią veiklą įtraukė mokytojus, miesto visuomenę.
1920 m. G. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą kaip Lietuvos valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų bloko kandidatė. Nieko keista, mat buvo ne tik aktyvi visuomenininkė, bet ir politikė. Į politiką moteris įsitraukė dar 1902 m., kai jos bendraminčiai varpininkai J. Vileišis ir P. Višinskis įkūrė Lietuvos demokratų partiją.
Demokratinėse valstybėse pirmajam naujai išrinkto parlamento posėdžiui paprastai pirmininkaudavo vyriausias deputatas. Steigiamojo Seimo pirmajam posėdžiui pirmininkavo G. Petkevičaitė, nors buvo antra pagal amžių, nes vyriausias deputatas nemokėjo lietuviškai. Bitė buvo išrinkta į Laikinosios Lietuvos valstybės Konstitucijos projekto komisiją, jos dėka į Konstituciją buvo įtrauktas straipsnis dėl moterų ir vyrų lygiateisiškumo, tačiau Seime rašytoja neužsibuvo – po 3 mėnesių dėl partinių rietenų ji iš ten pasitraukė. Grįžo mokytojauti į Panevėžį, 1924 m. buvo išrinkta į Panevėžio apskrities savivaldybę, aktyviai prisidėjo prie švietimo ir socialinės apsaugos komisijų darbo.
„Didelis pamokų krūvis, visuomeninė veikla alino rašytojos sveikatą. 1924 m. G. Petkevičaitė išvyko gydytis į Prancūziją. Grįžusi gavo direktoriaus Jono Yčo pasiūlymą pasitraukti iš mokytojos pareigų. 1925 metais persikėlė gyventi į Puziniškį, vėl dirbo pačios organizuotuose kursuose suaugusiems. Tačiau nepalankios gyvenimo sąlygos Puziniškyje privertė rašytoją grįžti 1927 m. į Panevėžį. Dalyvavo visuomeniniame gyvenime, rašė, bendravo su jaunimu. 1928 m. dar kartą buvo išrinkta Moterų sąjungos valdybos pirmininke. Įkūrė ortopedinės pagalbos draugiją. Retkarčiais skaitydavo paskaitas Panevėžio liaudies universitete, prisidėjo prie Panevėžio miesto savivaldybės nepilnamečių reikalų komisijos darbo. Rašė romaną „Ad astra“ (išleistas 1933 m.), tęsė atsiminimų knygas „Karo metų dienoraštis“, „Iš mūsų kovų ir vargų“. 1929 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, o 1936 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu“, – apie tolesnį G.Petkevičaitės-Bitės gyvenimą rašoma Joniškėlio gimnazijos pateiktoje moters biografijoje.
Dar vienas įdomus faktas – Bitė ir Felicija Bortkevičienė yra pirmosios moterys, kandidatavusios į Lietuvos prezidento postą (1926 m.).
Vieniša senatvė
Mirė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1943 metų birželio 14 dieną būdama 82-ejų. Nors nugyveno įspūdingą gyvenimą, senatvėje buvo vieniša, ligota. Dar 1931 metais ji vienai savo pažįstamai rašė: „Gyvenu, kaip visuomet, gera viltimi, rankų nenuleisdama. Nors kasdien šalčiau darosi šiam pasaulyje… Trūksta idėjos draugų.“ Tačiau laidojo Gabrielę visa Lietuva, Panevėžyje esanti Respublikos gatvė (moteris buvo pašarvota šioje gatvėje esančioje dabartinėje bibliotekoje) buvo užtvindyta žmonių.
„G. Petkevičaitė-Bitė yra žmoniškumo principų kūrėja. Savo kūryboje ji kalba apie neteisybę, kuri pirmiausia ištinka vaikus ir moteris, apie pagalbą, kurią žmonės turi teikti vieni kitiems, apie pareigą kaip apie žmoniškumo vykdymą. Į pasaulį Bitė žiūri kaip mokytoja, švietėja. Taip, kaip žiūrėjo vyskupas Motiejus Valančius. Rašytojai atrodė, kad daug blogybių pasaulyje kyla iš to, jog žmonės nesuvokia, ką daro, kodėl daro blogai. Žmones reikia mokyti, šviesti, skatinti eiti doru keliu. Reikia aiškinti, kad kiekvienam gyvam skauda, kad su gyvybe reikia elgtis atsargiai“, – labai gražiai apie Bitę rašė prof. V. Daujotytė. O visų gražiausia, kad šiais principais Bitė rėmėsi ne tik kurdama, bet ir gyvenime. Iki pat mirties.
Žinomos XX amžiaus antrosios pusės poetės, „Poezijos pavasario“ laureatės Juditos Vaičiūnaitės
eilėraščių cikle „Senos fotografijos“ (1975 m.) yra ir eilės, skirtos G. Petkevičaitei-Bitei.
Surink herbariumui iš laukų žoles,
mažyte Gabriele,
plaštakės iš apdulkusios kolekcijos
aplips tave kaip gėlę,
tai kas, kad tu kupriukė,
tu kvepi medum,
ateik čia, Gabriele,
jau bibliotekoj prieblanda,
ir mokytojo rankoj kalendorius –
sklaidyk jį,
krinta lapai, klasėje langai šlapi,
sutemo, drovios
ir giedros akys spindi,
vis kiti vaikai tau veidrodžiuose rodos,
plonėja kalendorius –
gal jau šimtmetį sklaidai jį, Gabriele,
ir dėl kitų tau širdį
gal jau šimtmetį tebegelia kaip gėlė,
jau apsnigtas herbariumas,
sniegas tavo klasėj, Gabriele...
