Veikiami elektromagnetinių laukų
2017 ir 2018 metais Vilniaus universiteto mokslininkų grupė atliko tyrimą „Šiuolaikinės informacinės technologijos (IT) ir mažų vaikų sveikata“, kuriame dalyvavo 1200 šeimų, auginančių pusantrų – penkerių metų vaikus. Rezultatai patvirtina užsienio tyrėjų išvadas: mažų vaikų buvimas prie ekranų yra susijęs su įvairiomis fizinės ir psichikos sveikatos problemomis, t. y. trumpesne miego trukme, dažnesniais somatiniais skundais, nesveiko maisto vartojimu, sudėtingesnėmis elgesio ir emocijų raiškos problemomis. Tyrėjai rekomenduoja šeimoms, kuriose yra mažų vaikų, vengti televizijos kaip fono, rašoma Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centros atsiųstame pranešime spaudai.
1–2 val. (ir ilgesnė) buvimo prie ekranų trukmė daro įtaką vaikų fizinei sveikatai, provokuoja elgesio ir emocijų sunkumus, blogesnė jų regimoji atmintis. Saugi buvimo prie IT trukmė 1,5–2 metų amžiaus vaikams yra 30 minučių, 3–5 metų vaikams – viena valanda per dieną. Mažų vaikų tėvai bei ugdymo įstaigų specialistai gali ir turi vaikams paaiškinti apie IT prietaisų naudojimo pavojus – pataria vilniečiai mokslininkai.
Laisvadieniais vaikai prie ekranų būna ilgiau nei darbo dienomis. Tėvams svarbu stebėti, kiek ir kaip jie patys naudoja IT prietaisus, vaikams esant šalia. Tėvai modeliuoja vaiko elgesį ir jis išmoksta įvairių (ne tik pageidautinų) elgesio būdų, kuriuos vėliau pakeisti gali būti sudėtinga. Kita vertus, prasmingas laikas, praleistas bendraujant su vaiku ar atliekant bendrą veiklą (žaidžiant, mokantis) turi teigiamą įtaką vaiko raidai. Tačiau per ilgai išmaniąsias technologijas naudojantys ir suaugusieji, ir vaikai ilgainiui pajunta nuovargį, įtampą, dažniau patiria stresines situacijas.
Kai virtualusis pasaulis pranoksta realųjį
Ar įmanoma keisti vaiko, prisirišusio prie kompiuterio ar kito išmaniojo įrenginio, elgseną? Kaip tėvams bendrauti su tokiu vaiku?
Jeigu vaikas daug laiko praleidžia prie kompiuterio ir taip vengia bendravimo, prieš imantis kokių nors priemonių, reikėtų gerai pasvarstyti, kodėl jam nemiela ir sunku būti su namiškiais, gal slegia neišsprendžiamos problemos, gal per mažai mamos ir tėčio dėmesio bei šilumos.
Specialistai, vaikų psichiatras ar vaikų psichologas, greičiausiai patars vaiko dienotvarkėje griežtai riboti žaidimų kompiuteriu, išmaniuoju telefonu ar televizijos laidų žiūrėjimo trukmę, patars tėvams skirti daugiau dėmesio vaikui ir padėti jam planuoti savo veiklą. Kompiuterio slaptažodis gali padėti, bet tai – ribojimas ir varžymas. Geriau ieškoti kitų sprendimų ir susitarti su vaiku. Galima taikyti paskatinimo būdus, pavyzdžiui, už gerą elgesį ar gerai atliktą darbą skirti 10 papildomų minučių žaidimui kompiuteriu. Ši priemonė veiksminga, nes pasitikėjimas sustiprina vaiko atsakomybės jausmą.
Paaugliai labai nori būti savarankiški ir nepriklausomi. Tėvams, kurie toleravo mažas augančio vaiko „nuodėmes“, sudėtinga ką nors pakeisti, kai ateina paauglystės metai ir kai sūnaus ar dukros poreikiai išauga, o atsakomybė – ne. Kategoriški tėvai reikalauja: „Nuo šiol bus taip, kaip mes pasakysim!“ Tačiau paauglys nesupras, kas atsitiko. „Aš galėjau daryti, ką norėjau. Kas gi pasikeitė, kodėl tėvai manęs nebemyli?“ Vaikas protestuos. Priimtiniausias situacijos sprendimo būdas („geriausio“ nėra) yra derybos, kuriose vaikas pasijustų lygiavertis ir lygiateisis partneris.
Pavalgyti ar pasikalbėti?
Suaugusieji mato pasaulį savo akimis ir nori, kad ir vaikai elgtųsi taip, kaip jie. Pavyzdžiui, valgytų sumuštinį, o ne „bet ką“. Vaikai, galima sakyti, yra sveikos mitybos propaguotojai. Vaikas mėgsta valgyti atskirai: agurką, po to – mėsos gabalėlį, vėliau duonos ar sausainį. Geria vaikai ne tada, kai valgo, o atskirai. Kol nesusiformavo tradiciniai (neretai tai dirbtiniai, nenatūralūs) valgymo įpročiai bei psichologinės gynybos mechanizmai, vaikas puikiai jaučia savo fiziologinius poreikius. Vaiko organizmas tiksliai ir operatyviai reaguoja į vidinius signalus. Daugeliui tėvų dera labiau pasikliauti natūraliais vaiko savireguliacijos mechanizmais.
Mažas vaikas praras savigarbą, jei labai daug drausime. Jis taps nedrąsus, nepasitikintis, mažiau sugebantis. Jis pažemins save ir kiti ims jį žeminti. Jis ims klaidingai manyti, jog yra begalis, o ne kaip yra iš tiesų – viską galįs.
Nevalgantis vaikas nėra blogas. Didelė tėvų klaida pasakyti pašaliniams žmonėms, kad dukra ar sūnus mažai valgo, šiems girdint. Dėl to vaikas jaučiasi esąs blogas, dar skaudžiau reaguoja į senelių ar tėvų pastabas ir priekaištus. Žinotina, kad kai kuriems vaikams maisto reikia mažiau. Tai lėtesni, „rimtesni“, smulkesnio kūno sudėjimo vaikai. Maistas – vienas iš informacijos šaltinių. Kai jos pakanka aplinkoje, vaikas gali valgyti mažiau. Žaidžiančiam, aplinką tyrinėjančiam vaikui maistas nėra pagrindinės svarbos objektas.
Ir mažais vaikais dera pasitikėti; taip jiems galima suteikti daug daugiau, nei nuolat įsakinėjant „negalima!“.
Įrodyta, kad vaikystės periodu nuolat permaitinamų bei tų vaikų, kurių emociniai poreikiai šeimoje nepatenkinami, polinkis nutukti vėliau yra didesnis. Paauglio kūno masė gali tarsi savaime koreguotis, rubuiliai gali tapti liekni, bet nemažai paauglių, kurie valgo per daug, labai mėgsta kaloringus, saldžius užkandžius. Valgymo įgūdžiai, susiformavę vaikystėje, svarbūs ir paauglystėje, nors tiesioginis priežastinis ryšys susirgti bulimija ar nervine anoreksija neįrodytas. Tačiau įrodyta, kad vaikai, kurie paauglystėje serga valgymo sutrikimais, dažnai auga šeimose, kuriose vyrauja inertiškumas, vadinamoji hipergloba, kai svarbiausiu vaiko poreikiu laikomas maistas, o adekvataus emocinio ryšio trūksta.
Vaikams draugiška aplinka
Tyrimai patvirtina teigiamą poveikį, kai vaikai mokosi aplinkoje, kur yra žalumos ir augalų. Net jeigu už klasės lango žalumos daugiau negu asfalto ar betono, vaikai ramesni, jų ir emocijos pastovios, intelektas aukštesnio lygio nei tų vaikų, kurie mokosi betono pastatuose ir pertraukas praleidžia asfaltuotose aikštelėse. Dėl gyvosios, žaliosios aplinkos stokos žmogus patiria daug emocinių sunkumų. Beje, krepšinis, jaunimui prieinama fizinio aktyvumo veikla, turi ir kitą atspalvį. Juk aikštelėje reikia nustumti, nugalėti kitą. Tuo tarpu daugumai mūsų reikia harmonijos, ramybės, pusiausvyros. Požiūris „būk pirmas, o jeigu toks nesi – tu niekas“ stipriai įpareigoja. Konkuravimas, vis garsiau įspėja psichologai, labiausiai alina, žmonės patys save ima laikyti nevykėliais.
Vietoj sportinių žaidimų, kurių esmė yra konkuravimas ir kurių emocinės ir fizinės pasekmės nepageidautinos, labiau tinka veiklos ir žaidimai, kurie vaikams būtų asmeninis iššūkis. Tarkime, įlipk į medį pats, be kitų pagalbos; rask sprendimą pats, o ne būdamas komandoje, t. y. ne draugams patariant.
Darbo kambarys
Tinkamas darbo ir poilsio režimas, ergonomiški baldai gali padėti išvengti kūno raumenų įtampos, nugaros skausmų, netaisyklingos laikysenos formavimosi.
Moksleivio darbo stalo aukštis turėtų būti reguliuojamas. Stalviršis turi būti neblizgantis, minimalus plotis – 80 cm (optimalu – 1 m), ilgis – 120 cm.
Atrodo, kad sėdėti lengviau nei stovėti ar vaikščioti. Tačiau sėdėjimas, ypač netaisyklingas – joks poilsis. Sėdint daug didesnė apkrova stuburui nei stovint.
Darbo kėdė turi būti su kėlimo ir sukimo mechanizmu, leidžiančiu keisti kėdės aukštį bei atlošo atlenkimo kampą. Kėdė turi būti su porankiais, sėdynė – maždaug 2,5 cm iš abiejų pusių platesnė nei sėdinčiojo klubai, sėdimosios dalies priekinis kraštas turi būti nuožulnus žemyn, atlošo aukštis – 45–51 cm.
Dirbant kompiuteriu, svarbu išvengti regos įtampos bei astenopijos (gr. asthenes – silpnas ir ops – akis) – akių nuovargio. Jį sukelia įtampa žiūrint į smulkius objektus. Negalima patalpoje naudoti halogeninių lempų, į kompiuterio ekraną neturi kristi tiesioginiai saulės spinduliai.
Akių nuovargiui šalinti ir regėjimo sutrikimų profilaktikai rekomenduojami pratimai. Jie gali būti atliekami pertraukų metu stovint arba sėdint, nukreipus akis nuo ekrano, žiūrint į tolį, ramiai kvėpuojant.
Rekomenduojami pratimai akims:
1. 10–15 kartų nestipriai pamirksėti.
2. Užsimerkus, nepasukant galvos, skaičiuojant nuo 1 iki 4 – žiūrėti į kairę, skaičiuojant nuo 1 iki 4, žiūrėti į dešinę, skaičiuojant nuo 1 iki 6, žiūrėti tiesiai. Skaičiuojant nuo 1 iki 4 pažiūrėti į viršų, skaičiuojant nuo 1 iki 4 – pažiūrėti į apačią, skaičiuojant nuo 1 iki 6 – žiūrėti tiesiai. Kartoti 5 kartus.
3. Skaičiuojant nuo 1 iki 4 žiūrėti į savo rodomąjį pirštą, ištiestą 25–30 cm atstumu nuo akių, skaičiuojant nuo 1 iki 6 – žiūrėti į tolį. Kartoti 5 kartus.
4. Vesti žvilgsnį ratu 5 kartus į kairę pusę, po to 5 kartus į dešinę pusę, skaičiuojant nuo 1 iki 6 – žiūrėti į tolį. Viską pakartoti dar kartą.
Šiame straipsnyje minėto Vilniaus universiteto tyrimo išvadose nurodoma, kad IT prietaisų ir įrenginių neturėtų būti ten, kur vaikas miega. IT prietaisų savo kambaryje turintys vaikai prie jų praleidžia daug daugiau laiko nei savo kambaryje neturintieji.
