Nors A. Šedžius santykių su studente nuo visuomenės nebeslepia ir net drįsta atvirauti apie bendrą buitį, poros gyvenimas kartu gali priminti tikrą meksikietišką serialą, kuriame netrūksta nei garsiai trankomų durų, nei pasikartojančių susitaikymų.
Pastarasis laikotarpis poros namuose įtemptas buvo ne tik dėl to, kad Erdvilė laukiasi, o ir dėl Seimo rinkimų, kurie pareikalavo nemažai laiko ir dėmesio. Tačiau politikas tikina daug vilčių nedėjęs, todėl ir galutiniai rezultatai jo pernelyg nenustebino.
– Kaip vertinate ką tik praėjusius Seimo rinkimus?
– Rinkimai man jau nebe pirmi, nenutiko nieko ypatingo. Per daug vilčių nedėjau, nes apklausos rodė gana teisingai. Tauta pasirinko, toks jos pasirinkimas, kurį reikia gerbti.
Mano asmeniniu vertinimu, tai matau, kad prarandamos vertybės. Tikrai su pagarba vertinau Krikščionių sąjungos sąrašą. Rimantas Jonas Dagys buvo surinkęs rimtus žmones, sudaręs stiprų sąrašą, sulaukęs Bažnyčios palaikymo. Tikrai galvojau, kad jie gaus daugiau. Nemaniau, kad jie padarys didžiulį šuolį, bet jie deklaravo pamatines vertybes, kurios, maniau, sudomins žmones, bet, deja. Žmones sudomino laisvė. Jaunimas nori laisvės, nori šventę švęsti. Šitie rinkimai parodė, ko dabar reikia žmonėms. Mano požiūris į gyvenimą yra kitoks.
– O koks jūsų požiūris? Sakote, kad jaunimas palinko link liberalesnių pažiūrų, o jūs?
– Aš visą laiką buvau socialdemokratiškų pažiūrų, aš laisvę, matyt, suprantu kitaip. Laisvė, mano požiūriu, yra, kai gali kurti, dirbti, daryti kažką ir nesi laisvas nuo atsakomybės, įsipareigojimų. Žmonės laisvę supranta skirtingai.
Jaunimas visada buvo maištininkais, jie visada buvo prieš egzistuojančią tvarką ir tai normalu. Bet kad bus tiek daug balsų... Tai buvo kažkas neįtikėtino. Žinote, aš ir pats turiu sūnų pirmakursį, kuris, kai buvo abiturientas, labai laukė išleistuvių šventės, kuri buvo uždrausta, karantine. Tai buvo viena laukiamiausių jaunystės švenčių, o ji buvo suvaržyta. Tad jis ir visi jo bendraamžiai ėjo aktyviai balsuoti. Man sūnus pasakė, kad net jei jis ir balsavo už mane, visi jo draugai balsavo už laisvę. Visi bendrabučiai, sąsiuviniai buvo nuklijuoti lipdukais su Laisvės partijos atributika. Aušrinė Armonaitė tikrai pakėlė jaunimą. Aš jai jaučiu pagarbą. Tik gaila, kad jaunimas pakilo už kitokias idėjas. Juk pati A. Armonaitė yra labai protinga moteris ir, mano manymu, ji tikrai darys kitaip, nei supranta jaunimas. Bet tokia ta realybė.
Nežinau, kas patarinėja ir Sauliui Skverneliui. Likus porai savaičių iki rinkimų priiminėti draudžiamuosius įstatymus, pavyzdžiui, draudimas rūkyti balkonuose – nėra gera idėja. Liaudis visada bus prieš draudimus – kai valdžia draudžia, ji priešinasi. O visą apkabą sau į koją paleido su žmonos pareiškimu, agituojančiu balsuoti už lenkus. Žodžiu, patys kalti.
Man tai kas. Aš dirbau ir tiek. Kelios savaitės iki rinkimų suradau naują verslą ir dabar net nespėju suktis iš tikrųjų. Aš net galvojau, kad man reikia anksčiau baigti tuos rinkimus, bet jau nebebuvo kaip pasitraukti. Viskas. Kitą savaitę aš išskrendu į Afriką, Senegalą. Labai išsiplėsti šia tema nenoriu, bet planuose – seno verslo nauja atšaka. Esu labai laimingas ir jau seniai buvo tiek darbo, tiek veiksmo, tiek pelno. Esu patenkintas.
– Ar šis rinkiminis laikotarpis iš jūsų pareikalavo daugiau energijos, gal tai buvo sudėtingas, įtemptas etapas?
– Nebuvo didelio streso ar padidinto rūpesčio. Man tai jau septinti rinkimai, tad aš kažkaip ramiai juos priėmiau. Galbūt labiau išgyvenau dėl bendrapartiečių naujokų, kuriems reikėjo pagalbos, patarimų. Ne viską reikėjo daryti taip, kaip buvo daroma. Aš savo pastabas išsakiau, o dabar turime rezultatą. Nėra ko kaltinti. Aš per daug ir nesitikėjau, nes tiek „Spinter tyrimai“, tiek „Baltijos tyrimai“ panašiai rodė. Tikėtis, kad tie, kurie yra neapsisprendę, eis ir nubalsuos yra nesąmonė. Neapsisprendę dažniausiai balsuoja protesto balsais, kurie sukrito tai Arūno Valinsko partijai, tai Darbo partijai, dabar – Laisvės partijai. Tai yra protesto balsai, ne kas kita.
– Ar ateityje politika bus jūsų gyvenime? Gal svarstote apie pasitraukimą?
– Nežinau, kaip ateityje bus, bet kol kas bėgti iš partijos nesiruošiu.
– Be politikos, verslo esate ir daugiavaikis tėtis. Kaip sekasi šias pareigas suderinti su kitomis jūsų veiklomis?
– Turiu ką veikti. Turiu ne tik mažąjį sūnų, yra ir dukra mažylė, kuri yra pamišusi dėl žirgų. Nuolat turiu ją vežti į žirgyną, rūpintis, pristatyti priekabą su žirgais per varžybas ir pan. Vyresnėlė irgi su savais rūpesčiais. Vyresnysis sūnus – pirmakursis, kuriam taip pat reikia to ar ano. Patikėkite, tikrai turiu ką veikti.
Štai ir dabar jau antrą savaitę mažasis sūnus Gabrielius yra su manimi. Nežinau, ką Monika ten daro, bet ji turi kažkokių reikalų, yra užsiėmusi ir negali būti su mažyliu. Aišku, nesąmonė, jei vaikas visą dieną grožio salone bus įlindęs į planšetę. Iš vienos pusės labai gerai, jam smagu čia su tėčiu, bet kita vertus – jam reikia kitų vaikų, jį reikia lavinti, vesti į darželį. Bus pokalbis su ja, kodėl ji neleidžia vaiko į darželį. Dabar vaikas sėdi kartu su manimi automobilyje, kai man reikia lakstyti iš vieno Lietuvos galo į kitą – tai irgi nelabai gerai. Tikrai galvoju su ja labai rimtai kalbėtis, nes vaikui reikia į darželį, kitaip bus blogai. Neveda jo Monika, nes bijo koronaviruso ir pan. Bet su juo mums reikia visiems išmokti gyventi, ta liga niekur nedings, bus tų virusų ir dar agresyvesnių. Aišku, reikia saugotis, bet reikia su tuo susitaikyti ir gyventi toliau.
– Kokį ryšį dabar palaikote su buvusia žmona Monika? Praeityje būta nemažai pykčių.
– Aš su Monika niekada nenorėjau pyktis. Man tai visiškai nereikalinga. O tai, kad ji nesišneka – jos reikalas. Iš mano pusės tikrai nėra pykčių. Kai kraustėsi dabar į naujus namus net siūliau savo autobusiuką paskolinti, norėjau padėti, nes tikrai nėra gaila. Bet atsakė, kad nereikia. Na, nereikia, tai nereikia.
– Ne paslaptis, kad pasaulį netrukus išvys dar vienas jūsų vaikas, kuris bus penktasis. Ar dabar galvoje mažiau sumaišties ir baimės?
– Jūs paklauskite bet kurios mamos, turinčios ne vieną vaiką ir jos man pritars, kad kai į pasaulį beldžiasi antras, trečias ir daugiau vaikų – viskas daug paprasčiau. Taip yra. Erdvilė, kuriai šis vaikas bus pirmasis, baigia mane užpjauti. Vieną vežimą nupirkom – netinka, apsigalvojo. Tada nuvažiavome ir nupirkome kitą. Jau iki tokio lygio, kad vežimas netinka.
– Galbūt jai viskas labai nauja, nepatirta, todėl ir jaudinasi, o jūs – tėtis su patirtimi.
– Aš jai bandau patarti, sakyti, bet ji neklauso. Nutinka dar ir visokių kitų dalykų, kai reikia to, ano ir dar trečio. Aš jai sakau, kad kol kas tokių dalykų tikrai nereikia, nesileisiu į detales, bet kai kurie dalykai nėra reikalingi auginant vaiką. O ji sako savo: „Reikalingi! Mamytės forumuose taip rašo“. Sakau, kad tos mamytės yra lygiai tokios pat, kaip ir ji – dar neturėjusios vaikų. Atrodo, dar vaikas negimė, o jau pusės svieto reikia. Ji jau sportinį vežimėlį žiūri! Sakau, yra Gabrieliaus vežimėlis žalios spalvos, beveik nenaudotas, puikios būklės. O ji: „Kaip čia dabar bus žalia spalva mergaitei?“. Koks skirtumas, kokia spalva, juk tai vaikas. Nuo kada mergaitei netinka žalia spalva? Iki tokio lygio. Man daugiau streso sudaro Erdvilė su savo tokiomis orinėmis problemomis. Žmonės kiti gyvena ramiai ir neturi tokių problemų, o jai vis atsiranda.
– Tai sakote namuose dabar įtemptas laikotarpis?
– Ačiū Dievui ji dabar Vilniuj mokosi, aš Šiauliuose dažniau būnu. Mes susitinkame tik savaitgaliais. Užtenka ir tų dviejų dienų per akis, kiek man tenka visko išklausyti.
– Andriau, šiek tiek jūsų žodžiai stebina. Susidaro įspūdis, kad tarp jūsų su Erdvile yra ne tik atstumas tarp miestų, bet ir emocinis. Atleiskite, bet atrodo, kad kalbate tarsi ne apie mylimą moterį.
– Aš klausau jūsų ir man kyla šypsena. Atrodo, kad yra tik toks supratimas, jog reikia būtinai vaikščioti už rankų susikibus, vienas kitą vadinti kačiukais, saulytėmis ir t.t. Bet tai yra nesąmonė. Žmonės gyvena realų gyvenimą, kuriame nėra vien tik vaizdas pro rožinius akinius. Reikia rūpintis ir kitais dalykais, pavyzdžiui, buitimi. Taip, aišku, kad labai svarbu, jog moteris būtų laiminga, nejaustų streso. Bet kai ji jau per daug kelia stresines situacijas, reikia pasakyti.
– O kaip, jūsų akimis, nėštumo metu laikosi pati Erdvilė?
– Ji stipri moteris iš kaimo. Viskas gerai. Kuo galiu pagirti Erdvilę, tai tuo, kad ji tipiška kaimo merga, jeigu taip galima išsireikšti. Kiek esu turėjęs pavyzdžių, tai visos besilaukiančios moterys skųsdavosi skausmais. Atrodo, kad ne vaikas įspyrė, o arklys. Visą dieną guli. O Erdvilė kaip tankas. Eina ji į mokslus, nors gali jau ir šiandien pagimdyti. Jai jau paskutinės dienos. Neleidžiu jai važiuoti su automobiliu į Vilnių, tai didžiausias pyktis manęs laukia. O juk nesaugu, juk jau tuoj laikas. Neduok Dieve, užeis sąrėmiai ir pagimdys kažkur tarp Panevėžio ir Vilniaus. Paskutinį kartą ją išleidau su traukiniu. Atrodo, kad šioje situacijoje aš daug labiau jaučiu stresą, nei ji.
Vakar ar užvakar irgi pyktis buvo didžiausias dėl to, kad kiemą ji tvarko. Tai žoles nurovė, tai dar kažką. Paklausė, ar ji gali nupurkšti piktžoles. Pasakiau, kokie dar purškimai, juk tai didžiausi nuodai. Išvis nėščiai negalima jokių chemikalų – ne tik sau, bet ir vaikui galima pakenkti. Sakiau, kad tik eitų į kambarį ir gulėtų. Bet ne. Žiūriu, visas kiemas blizga, viskas išvalyta, žolės nurautos. Žodžiu, ji moteris, kuriai reikia veiklos. Namuose irgi valo, tvarkosi, o aš jai sakau, kad nevalytų – ateis valytoja ir išvalys. Ne, ji vis tiek purškia chlorą ant plytelių. Juk tai didžiausias nuodas, ji juk kvėpuoja ta chemija. O ji vis tiek savo – vonia išvalyta. Dirba moteris. Šioje vietoje labai pykstamės, matai, veiklos jai trūksta.
– Susidaro įspūdis, kad su tokiu žmogumi gyventi tikrai nėra liūdna.
– Liūdesio tikrai nėra, aš kiekvieną dieną turiu ką veikti, esu pilnas veiklos. Viskas yra gerai. Bet kas liečia Erdvilę ir jos nėštumą, tai stebina jos elgesys, iš jos nesulaukiu nusiskundimų. Neseniai pasakė, kad kažkiek nugarą skauda, jog koja kartais užtirpsta, bet tai normalu – juk ji tuoj gimdys. Jau turi skųstis, net laukiau to, bet ji ir tai pasakė tarsi tarp kitko.
– Kaip galvojate, ar būsima dukra jus su Erdvile labiau suartins?
– Kai vaikas gims gal kitaip bus, nes dabar pykčių būna nemažai dėl buitinių dalykų. Kartais nepagalvojama, nepasveriama. Gal šiose vietose išlenda jos žemaitiškas charakteris. Ji vyrui nenusileis niekada. Mano nuomone, moters ginklas yra gudrumas. Ji turi šiuo įrankiu naudotis prieš vyrą. O Erdvilė yra labai užsispyrusi, visada turi būti jos teisybė. O kai du tokie susitinka, tai... Aš ne iš tų, kurį gali pavaldyti. Paskui staktos ir lekia iš durų.
– Net ir šitaip?
– Taip. Pavyzdžiui, sakau: „Nebandai trenkti durų!“. O ji specialiai, užtrenkdama automobilio dureles, jas trenkia taip, kad, atrodo, atsidaro vairuotojo.
– Atrodo, kad gyvenate tikrai audringai. Galbūt dėl to ir neskubate oficialiai teigti, kad ji – jūsų gyvenimo moteris? Jūsų drauge nesimato ir viešumoje, renginiuose. Galbūt jaučiatės neužtikrintas dėl šių santykių? Ar tai nesusiję?
– Nežinau, manau, kad nesusiję. Aš neturiu kada vaikščioti ir staipytis po tuos renginius. Gaunu aš tų kvietimų nemažai, bet, patikėkite, turiu aš rūpesčių. Ne man gaišti kelias valandas tam, kad prieš fotografus pasirodyčiau. Jau geriau šį laiką skirsiu vaikams. Man bus daug maloniau, nei pasirodyti, koks aš fainas ir kokį kostiumą ar laikrodį galiu įsigyti.
– O žiūrėdamas į Erdvilę matote joje būsimą žmoną?
– Aš nieko nesitikiu, taip nereikės nusivilti. Bet greičiausiai mums neišeis išsiskirti. Yra taip, kada gyvenime viskas būna vien saulytės, zuikučiai ir katytės – tokie santykiai ilgai netrunka. Vieną dieną nutinka skyrybos. O štai, kai visą gyvenimą riejasi, visą gyvenimą kartu ir nugyvena. Taip būna. Gal ir mums taip bus. Nesimušame, bet pykčiai baisiausi būna. Nutinka, kad ir savaitę nesišnekame. Bet gal ilgainiui abu apsišlifuosime. Kaip ir sakau, ji nemoka nusileisti. Aš išlaikau visą šeimą, ne tik save ir Erdvilę, bet ir savo visus vaikus. Visi paremti ant mano pečių. O ji man puola į akis, ginčijasi. Tiesa, manau, čia laiko klausimas, kai vaikas gims, bus kitaip. Atsiras ir pagarba, ir supratimas, ir kiti dalykai.
– Dalis gali pagalvoti, kad nesutarimai kyla ir dėl to, jog Erdvilė yra gerokai už jus jaunesnė. Kaip manote, ar jos amžius turi įtakos jūsų santykiams?
– Jaunystės faktorius yra labai svarbus, be abejo. Aš ne veltui sakiau, kad jaunimas yra linkęs apskritai maištauti. Kiekvienas laisvę suprantame skirtingai ir čia yra grynas to pavyzdys. Mes skirtingai suprantame kai kuriuos gyvenimiškus dalykus. Manau, kad viskas pasikeis su laiku. Nebėgu įvykiams už akių ir nieko neplanuoju. Viskas, kas vyksta mano gyvenime – tik į gerą. Kaip bus, taip. Jeigu bus lemta, bus gerai.
– Kiek teko pastebėti, net ir rinkimų metu neišvengėte klausimų apie tai, kad esate linkęs sau į poras rinktis jaunesnes moteris. Interviu kažkada sakėte, kad jaunos moterys pačios atsiduria jūsų aplinkoje, jog specialiai jų „nemedžiojate“. Tai kaip ten yra iš tiesų?
– Šį klausimą girdžiu tikrai ne pirmą kartą ir į jį atsakau vienodai. Aš nesirenku moters pagal amžių. Tikrai negalvoju, kad štai, man būtinai reikia jaunos, plonos, blondinės ar tamsiaplaukės. Taip nėra. Atsiranda žmogus, kuris mane traukia. Viskas. Jeigu Erdvilei būtų 50 metų, būtų lygiai tokie pat santykiai. Nėra jokių ribų santykiams. Nežinau, kas čia sugalvojo tą mitą, kad mane traukia vien jaunos.
– Grįžtant prie jūsų tėvystės – penki vaikai, pripažinkite, skamba solidžiai.
– Kuo daugiau vaikų, tuo geriau. Gali būti ir 10. Aš nuo to būsiu tik laimingesnis. Kartais pagalvoju, kaip tiems musulmonams gerai. Gal tikėjimą pakeisti? Tik Erdvilė nesutiks. Kartais jai sakau, kaip būtų gerai kokios trys ar keturios žmonos, kiek daug vaikų būtų. O ji man sako, kad neprisigalvočiau nesąmonių.
– Jūs iš tiesų taip norėtumėte ar juokaujate?
– Ne, gal nenorėčiau, nes kuo daugiau žmonų, tuo daugiau galvos skausmo. Bet vaikų dar tikrai norėčiau. Norėčiau, kad Erdvilė ar kita moteris – nežinau, kaip tas gyvenimas susiklostys – man padovanotų dar ne vieną vaiką. Nuo to būčiau tik laimingesnis. Koks tai džiaugsmas!
– Ar esate su Erdvile apgalvoję, kokį vardą duosite savo būsimai dukrai?
– Žinokite, dėl vardo lygiai taip pat vyksta kova. Jeigu man anksčiau nebūdavo dėl to bėdų, viską ramiai sutardavom, dabar – didžiulės problemos. Su Erdvile labai sudėtinga. Dar tikrai nėra, ką atskleisti, kadangi pas mus dėl vardo rinkimo vyksta kova. Nežinau, kas laimės.
Tik noriu pasakyti, kad man su Erdvile nėra jau taip blogai. Mane tik jos tas nenuolankumas išveda iš kantrybės. Ji puola, ginčijasi, mano, kad yra pati gudriausia. Kaip maištaujanti paauglė. Nepaisant to, ji turi daug gerų savybių. Erdvilė yra labai tvarkinga, ištverminga, darbšti – tai puikios savybės. Kita jos vietoje gulėtų lovoje ir dejuotų, o ji ima į rankas kastuvą ir kiemą tvarko.
– Dabar gyvenimą kuriate bendrai Šiauliuose?
– Kadangi Erdvilė eina į mokslus, tai ji būna Vilniuje. Jeigu vėl bus karantinas ir viskas užsidarys, tai karantinuosimės drauge Šiauliuose.
