Rinkodaros specialistas Linas Šimonis sako, jog nėra jokios būtinybės lietuviams siūlyti grandiozinius prekių nukainojimus – esą prekes jie išgraibsto ir su gerokai mažesne nuolaida.
„Kam daryti 80 proc. nuolaidą, jei gali padaryti 40 proc. ir perka taip pat gerai, kaip užsienyje su didžiule nuolaida? Be abejo, reikia pastebėti, kad užsienyje didžiausi nukainojimai vyksta sezoninėms prekėms, kurios kitą sezoną bus išėjusios iš mados ir nebeaktualios.
Prisimenu, kaip prieš daug metų, Šveicarijoje, užėjome į parduotuvę ir nupirkome geros kokybės moterišką megztinį, kuris dabartiniais pinigais kainuotų 3, na, maksimaliai 7 eurus. Šveicarijoje, geroje parduotuvėje! Tada supratau, kas yra geros nuolaidos ir tikrasis sandėlio valymas. O Lietuvoje padarius 40 proc. nuolaidą, sandėliai ir taip iššluojami“, – sako L. Šimonis.
Anot L. Šimonio, išparduoti prekių likučius prekybininkai skuba ne vien tam, kad užsidirbtų papildomą kapeiką. Neišparduoto likučio pergabenimas iš parduotuvių į sandėlius bei jų sandėliavimas sudaro papildomas išlaidas, tad, anot specialisto, optimalus sprendimas – likučius išparduoti su didele nuolaida, taip atlaisvinant vietą lentynose, ir kitą sezoną pirkėjams pateikti naują kolekciją.
Jam antrina ir kainų palyginimo platformos „pricer.lt“ įkūrėjas Arūnas Vizickas, teigdamas, kad užsienio šalyse totalus išpardavimas arba, pavyzdžiui, sandėlio likučių pardavimas didmeninėmis kainomis supirkėjams – normali praktika.
Lietuvoje, anot jo, dažnai einama kitu keliu. Neišparduotas senosios kolekcijos prekes išstatant kartu su naujo sezono prekėmis. Todėl stebėtis, kad praėjusį sezoną matyti batai ir vėl atsiranda prekyboje ir dar – už reguliarią kainą, nereikėtų.
A. Vizicko teigimu, nors didžiųjų vienos ar kelių dienų išpardavimų lietuviai jau „atsikando“ ir pastarieji nesuburia tokių masių, kaip prieš dešimtį metų, nuolaidos ženkliukas pirkėjus vis dar vilioja.
„Dalis žmonių net neatkreipia dėmesio į pirminę kainą, viskas, ką jie mato, – tai nuolaida. Grįžta namo ir pasakoja, kad nusipirko megztinį su vienokia ar kitokia nuolaida, neatkreipdami dėmesio į tai, kokia buvo pradinė kaina ir nežinodami, kad ta kaina yra dažnai pakeliama.
Nori nenori, ir gamybininkui, ir prekybininkui, reikia turėti savo maržą. Sakykime, gamintojas nori per metus parduotam prekių kiekiui turėti vidutinę maržą, bet žino, kad trečdalį visų prekių žmonės nusipirks per akcijas, kai bus suteikiama 25-30 proc. nuolaida. Vadinasi, paprastą, neakcijinę kainą jis turi pakelti tiek, kad per išpardavimą nepatirtų nuostolio. Stebuklų nebūna, pinigus visi turi užsidirbti“, – sako A. Vizickas.
Anot L. Šimonio, yra dar dvi pagrindinės priežastys, kodėl vykstama apsipirkti į užsienį. Visų pirma, tai mažesnė tam tikrų prekių mažmeninė kaina. Antra, platesnis asortimentas ir naujausios kolekcijos.
„Lietuvoje ir šiaip yra parduodamos praėjusių ar dar senesnių metų kolekcijos. Lietuvių pirkėjas nėra labai jautrus šiuo klausimu ir nesijaučia blogai pirkdamas senesnės kolekcijos drabužį. Dėl šios priežasties dalis žmonių, ypač moterų, kurios seka madą ir nori išskirtinai tik naujų kolekcijų, vyksta į didžiąsias mados sostines. Ten yra tos tikros „naujos“ kolekcijos, ne Lietuvoje“, – sako L. Šimonis ir priduria, kad vieša paslaptis, kad kolekcijos Lietuvoje vėluoja net keletą sezonų.
L. Šimonis atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje turime didesnes drabužių kainas. Su juo sutinka ir A. Vizickas, teigdamas, kad ypatingai daug skundų dėl didelių lietuviškų kainų tenka išgirsti iš emigrantų – esą Lietuvoje tos pačios prekės, lyginant su ES šalimis, neretai būna brangesnės.
Pavyzdžiui, 2018 m. Teisingumo ministerijos ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) užsakytu kainų palyginimo tyrimo Lietuvoje ir dvylikoje ES valstybėse duomenimis, identiški vieno greitosios mados prekės ženklo drabužiai Lietuvoje kainuoja vidutiniškai 15 proc. brangiau nei Ispanijoje.
Kaip rodo „Eurostat“ statistika, aprangos ir avalynės kaina Lietuvoje siekia 102 proc. ES vidurkio. Drabužių kainos Italijoje ir Vokietijoje siekia 99 proc., o Ispanijoje ir Lenkijoje – 91 proc. ES vidurkio.
„Yra nemažai priežasčių, kodėl taip yra, pavyzdžiui, mūsų rinkos dydis, realios konkurencijos nebuvimas, nes Lietuvoje dominuoja didieji prekybos centrai, ir kt.“, – sako L. Šimonis.
Vis dėlto, A. Vizickas pateikė ir kitą perspektyvą – esą dėl didesnių kainų ir skurdesnių nuolaidų kaltinti vien mažos mūsų rinkos, visgi, nereikėtų. Jo teigimu, tai pačių žmonių pasirinkimas pirkimu vietinėse fizinėse parduotuvėse, o geresnių kainų visada galima ieškoti internetinėse parduotuvėse visoje ES.
Straipsnyje panaudotos „Shutterstock“ nuotr.
