Pamatę mano veido išraišką pareigūnai liepė grįžti į namus ir pasiimti kaukę. Baudos mokėti nereikėjo.
Taigi, man lyg ir pasisekė. Grįžau namo, užsidėjau, nuėjau pasirodyti. Policija skalpavo du juodaodžius, kurie apie jokias kaukes, apie jokį dekretą išvis nieko nebuvo girdėję.
Skaitau kolegos Briuselyje Evaldo Labanausko postą ir galvoju, kad man iš tiesų sekasi. Kol kas. Nes galiu eiti į barą, galiu aperityvo prie staliuko lauke prisėsti. Jis negali ir dar visą mėnesį negalės. Aš galiu užsimanęs išvykti iš miesto į pajūrį. Galiu daugybę dalykų, kurių negali Briuselio, Paryžiaus, Madrido ar Londono gyventojai. Štai kaip man pasisekė!
Bet jeigu rimtai, tai nesidžiaugiu. Nei piktai, nei kitaip. Žinoma, prisimenu, kaip iš manęs pavasarį daug kas šaipėsi, nes norėjau į barą kavos – nebuvo negalima, norėjau prie jūros – negalima, norėjau į parką pasivaikščioti, ne – negalima. Kovo mėnesį žiauraus karantino gniaužtuose įkalintoje Italijoje nieko nebuvo galima. Nebent staugti flašmobuose šeštą valandą vakaro.
Po šio incidento su policija dėl kaukės užvaldė nerimas. Ne dėl baudos, o dėl tos déjà vu patirties, kuri mus tris mėnesius valdė, ir ji buvo siaubinga. Tikėjomės, kad daugiau nebepasikartos, vasarą juk nieko blogo nedarėme, beveik ramiai atostogavome. Dabar paaiškėjo, kad toksiškoji déjà vu patirtis irgi atostogavo, tūnojo pasislėpusi kovido atvejų suvestinėse. O dabar išniro – ciniška, sustiprėjusi, plėšri.
Prancūzija pašiurpusi. Beveik 20 tūkstančių naujų užsikrėtimų kasdien! Mirusiųjų skaičius artėja link šimto per vieną dieną. Hospitalizuotų su COVID-19 simptomais – beveik 8 tūkstančiai, tarsi būtų nebe ruduo, o birželio pradžia.
Gęsta Paryžiaus linksmybių šviesos, po truputį gęsta. Garsiosios kavinės brasserie – Prancūzijos sostinės gyvybingumo ir gastronominės kultūros simboliai, užsidaro viena po kitos: „Café de Flore“, kurioje lankėsi Sartras ir Beauvoir, „Les Deux Magots“ – Hemingway ir Picasso pamėgta istorinė kavinė, kuri veikė be jokių trukdžių nuo pirmojo pasaulinio karo, o dabar – stop. Kovydas baisesnis už karą.
Madridas jau seniai viršijo „siaubingu“ vadintą pavasarinį piko tašką – kovo 27 dieną buvo registruota 8263 užsikrėtimų, o šiomis dienomis – po 12-13 tūkst. atvejų per vieną dieną. Madridas uždarytas vadinamajame perimetriniame karantine: miesto ribos saugomos. Iš viso Ispanijos karalystėje šiuo metu „perimetre“ atsidūrė daugiau kaip 6 milijonai gyventojų. Kai kuriose „Comunidad de Madrid“ savivaldybėse užsikrėtimų intensyvumas seniai viršijo 100 atvejų 100 tūkst. gyventojų ribą. Grafiko kreivė kyla nesustodama, dabar ji jau pasiekė 500, 700, 900 atvejų 100 tūkst. gyventojų lygį.
Panašus vaizdas Londone. Tas pats dramatiškas filmas Vienoje. Ir Prahoje. Ir Amsterdame. Ir Varšuvoje.
Europa nustebusi? Ne – ji gerokai išsigandusi. Tarsi koronaviruso pandemija būtų prasidėjusi ne kovo mėnesį, o prieš porą savaičių – rugsėjo pradžioje. Tarsi tai, kas jau buvo vieną kartą skaudžiai išgyventa prieš pusmetį – nerimas, baimė, nevilties priepuoliai, sunkus nežinomybės jausmas, nusitrynęs ateities horizontas, tarsi visa tai nematoma, nevaldoma kempinė būtų nutrynusi, panašiai kaip nutrinamas mokyklos lentoje klaidingai išspręstas uždavinys.
Kalendorius vėl išprotėjo, vėl važiuoja nebe į priekį, o atgal. Kone visų pasaulio dienraščių, portalų apžvalgos visomis kalbomis prasideda sakiniu: „Pandemija grįžo į balandžio 10-osios lygį.“ Arba: „Per vieną dieną vėl turime tiek pat atvejų, kiek jų turėjome kovo 28-ąją.“ Ateitis? Ji skendi nerimo ir pesimizmo ūkanose. Tarsi mūsų nelaukia šventų Kalėdų džiaugsmas. Tarsi kažkas būtų ištrynęs iš vartosenos tokią dar visai neseniai įprastą rudens pokalbių temą kaip „artėjantis slidinėjimo sezonas Alpėse“. Tarsi vasaros atokvėpį būtume matę sapne, tarsi būtume likę kažkur ten – tarp Pranciškaus „Urbi et Orbi“ šv. Petro aikštės tamsoje ir neaiškiai viltingos balandžio pabaigos.
Prieš keletą dienų žinomas JAV virusologas Anthony Fauci perpėjo: „Jeigu mes nesiimsime to, ką turime daryti šį rudenį, šią žiemą kovydo aukų galime turėti 300-400 tūkst.“ Ko reikia imtis, visi žino, bet ne visi tiki. Vieni tiki, kiti juokiasi. Arba murma apie sezoninį gripą.
Šia prasme koronavirusas dabar, spalio viduryje, yra stipresnis už tą, kuris siautėjo kovo mėnesį. Nes jis turi galingą sąjungininką – negacionistus. Tai žmonės, kurių anksčiau nebuvo, o dabar yra: kaukių, vakcinos, socialinio atstumo neigėjų. Pasitelkęs sezoninio gripo statistikos fanus, šis rudeninis kovydas dar tik kaupia jėgą, nes dar palyginti šilta, palyginti nemažai laiko praleidžiame lauke, o visa jėga jis greičiausiai smogs lapkričio viduryje.
Man lyg ir pasisekė – ėjau gatve be kaukės, bet baudos neužsidirbau. Tik kažin, ar turėčiau džiaugtis? Kažin, ar turėčiau nesidairyti į tai, kas šiuo metu dedasi Briuselyje, Paryžiuje ir Madride? Kažin, labai kažin, ar turiu teisę pamiršti, kaip gyvenau ir kuo gyvenau kovo mėnesį?
Per tą laiką daug kas susigulėjo. Daug kas pamiršta. Šis bei tas nusitrynė. Todėl nerimstantiems sezoninio gripo fanams dabar jau galiu pateikti Italijos nacionalinio statistikos instituto ISTAT duomenis apie tai, kas dėjosi šį pavasarį Šiaurės Italijoje, kokia „sloga“ buvo apnikusi žmones, miestus, regionus.
Taigi. Bergame mirtingumas šių metų kovo mėnesį buvo 568 proc. didesnis už bendrą 2015-2019 metų kovo mėnesio vidurkį. Kremonoje – 391 proc., Lodyje – 370 proc., Parmoje – 208 proc. didesnis. Nuo vasario 20-osios iki kovo 31-osios Bergame mirė 6238 žmonės. To paties laikotarpio, 2015-2019 metų, amžino atilsio vidurkis – 1180 mirusiųjų. Alio, sezoninio gripo fanai!
Kol kas mums visiems – paatostogavusiems prie jūros ir prie ežero, pagrybavusiems miškuose, mums visiems, dar čia esantiems, sekėsi. Kas mūsų laukia artimiausioje ateityje? Šito mes kol kas nežinome. Kol kas yra tik mūsų nerimo rudens-žiemos katalogas:
1. Vėlinės bus ilgos ir ypatingos. Galimas daiktas, negalėsime uždegti žvakutės ant artimųjų kapo.
2. Paskui ateis Kalėdų laukimas. Jis bus džiugus ar kitoks?
3. Gražiausios miesto eglės puošimas, rinkimai, diskusijos. Visa tai vyks?
4. Ar mes ir vėl šurmuliuosime, sušalę gurkšnosime karštą vyno prie miesto eglės?
5. Vyks tradicinis Kalėdų dovanų bumas. Ar atneš Kalėdų senelis vakciną nuo kovido?
6. Ar užsičiaups negacionistai?