Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: „Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!“ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
Tuomet karalius užsirūstino ir nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: „Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves.“ Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.“ (Mt 22, 1–10)
Dangaus Karalystė lyginama su vestuvių pokyliu, kurį iškėlė karalius savo sūnui. Vestuvės (arba santuoka) – vienas iš Šventajame Rašte vartojamų simbolių apibūdinti Sandoros santykį tarp Dievo ir jo tautos (Oz 2, 16–22; Iz 54, 5–6; 62, 5; Ez 16, 6–14).
Evangelijos tekste net penkis kartus vartojamas graikiškas žodis „gàmos“ (liet. „vestuvės“). Palyginime nuolat pasikartojantis kvietimas į vestuves primena Apreiškimo knygos skelbimą: „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę! Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi“ (19, 7).
„Avinėlio vestuvės“ – Kristaus susivienijimas su išgelbėtąja žmonija laikų pabaigoje. Didįjį ketvirtadienį, kai buvo įsteigta Šventoji Eucharistija, Jėzus sakydamas „trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas”, nurodo ir būsimąjį pokylį, „kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje” (Lk 22, 15–16).
O paskutinė Biblijos knyga mums šiek tiek atskleidžia šio išsipildymo reginį: „Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais
sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose” (Apr 7, 9).
Kaip žinia, Matas susieja svečių atsisakymą atvykti ir miesto sudeginimą su Jeruzalės sunaikinimu 70 m. po Kr. Tad palyginimas yra ne apie Dievo rūstį ir kerštą, bet įspėjimas evangelisto Mato Bendrijai ir kiekvienam iš mūsų.
Juk kiekvieną kartą atmetę jo dosnumą ir meilę patiriame Dievo pyktį ta prasme, jog mes patys sau kasame duobę. Apsižvalgius nėra sunku atpažinti tariamus Dievo pykčio ženklus, išprovokuotus nežaboto vartotojiškumo ar troškimo pašalinti jį iš žmogaus istorijos.
Dievą laikant antriniu dydžiu, kurį laikinai arba apskritai dėl svarbesnių dalykų galima palikti nuošalyje, žlunga kaip tik anie tariamai svarbesni dalykai. Palikus Dievą nuošalyje, neįmanoma
vairuoti istorijos vien materialiomis ir teisinėmis struktūromis.