Ir kiekviena moteris, kuri meldžiasi ar pranašauja neapgaubta galva, paniekina savo galvą; tai tolygu būti nuskustai. Todėl moteris privalo turėti ant galvos valdymo ženklą dėl angelų.
1 Kor 11, 5. 10
Rugsėjo pradžioje per Prancūziją nuvilnijo skandalas: Orsė muziejaus Paryžiuje darbuotojai nesutiko įleisti jaunos merginos dėl pernelyg provokuojančios iškirptės. Muziejaus kasininkai liepė merginai prisidengti, jei ši norinti patekti į parodą: „Paslėpkite krūtinę, mes jos nenorime matyti.“ Merginai aiškinta, kad jos apranga nederama norint aplankyti muziejaus parodą, buvo liepta apsivilkti švarką ir tik tada ji būsianti įleista į muziejų, tad galiausiai pažeminta mergina sutiko prisidengti. Vidinėse taisyklėse rašoma, kad į muziejų negalima patekti slepiant veidą, basomis ar vilkint aprangą, kuri gali trikdyti visuomenės ramybę. Tačiau ar merginos iškirptė galėjo sutrikdyti visuomenės ramybę?
Moters apranga vis dar sukelia diskusijas šiandieninėje visuomenėje. Moteris gali sulaukti kritikos ir nepritarimo, parodydama pernelyg daug kūno arba, atvirkščiai, slėpdama kūną po audiniu. Veido ir plaukų dengimas dėl religinių sumetimų vis sukelia naujas audras ir diskusijas Vakarų Europoje. Neseniai Prancūzijoje vėl kilo nepasitenkinimas, šįkart dėl studentų sąjungos atstovės, kuri Nacionaliniame Susirinkime pasirodė su hidžabu (musulmonių moterų dėvima tradicine skarele, dengiančia plaukus). Nacionaliniame Susirinkime mergina kalbėjo apie koronaviruso pandemijos pasekmes jaunimui, tačiau kai kurie nariai pasišalino iš salės, parodydami nepasitenkinimą dėl jaunos merginos išvaizdos, o kaip priežastį nurodė pasaulietiškumą, pagal kurio principą valstybės institucijos atskirtos nuo religinių bendruomenių. Tiesą pasakius, merginos pasirodymas Nacionaliniame Susirinkime su islamo religijos atributu palaikytas nederamu ir netgi provokuojančiu.
Galvos pridengimas skraiste – tai ne tik musulmonių moterų praktika, kaip pavyzdį galime paminėti katalikes, kurios dengdavosi galvą būdamos bažnyčioje iki XX a. vidurio. Dar reikėtų nepamiršti katalikių vienuolių ir jų abito, slepiančio plaukus. Žvelgdami į istorijos raidą, galime pamatyti, kad galvos gaubimas buvo įdiegtas dėl religinių ar socialinių priežasčių, o šios tradicijos šaknų reikia ieškoti antikoje.
Moterys buvo priverstos slėpti galvą po audiniu jau senovės Graikijoje, tik istorikai ilgai nedrįso apie tai kalbėti. Amerikiečių istorikė Caroline M. Galt pirmą kartą apie tai prabilo straipsnyje „Veiled ladies“ (1931). Anot jos, plaukų ir veido slėpimas susijęs su tuo, kaip senovės graikai suvokė vyrą ir moterį: moters kūnas buvo slepiamas po rūbu, o vyro nuogumas atvirai demonstruojamas. Vyrų dominuojamoje viešojoje erdvėje senovės graikė buvo beveik nematoma (kalbame apie miesto piliečio žmoną, neliesdami kitų kategorijų, pavyzdžiui, heterų), vienas iš retesnių atvejų, kai moterį buvo galima sutikti viešojoje erdvėje, – religinių ritualų šventimas ir aukojimai. Plaukų ir veido slėpimas po audiniu puikiai atspindėjo moters vietą graikų visuomenėje: likti nematomai. Šis atradimas ne tik stulbinantis, bet ir skandalingas, nes ilgą laiką apie tai net nebuvo užsimenama. Prancūzų istorikas Pierre’as Brulé teigia, kad moters galvos dengimas, kaip ir tai, kad senovės graikai palikdavo ką tik gimusius vaikus likimo valiai, ar homoseksualumas ir pederastija buvo ilgai nutylimi. Šiuolaikiniams istorikams teko peržiūrėti ikonografiją ir šaltinius, kuriuos vertėjai kadaise išvertė, peršokdami „netinkamus“ žodžius. Istorikai tylėjo, matydami senovės graikių veidus ir plaukus, paslėptus po skraiste, tik pastaraisiais dešimtmečiais pradėta apie tai kalbėti. Kardifo universiteto profesorius Lloydas Llewellyn-Jonesas rašo, kad kultūriškai nebuvo įmanoma teigti, jog graikės nešiojo galvos apdangalą, nes tokiu atveju jos būtų susietos su Rytais, o tai reikštų, kad Graikija – mūsų menų, literatūros, politikos, filosofijos motina – buvo „rytietiška“. Galime tik priminti, kaip ilgai bijant asociacijų su Rytais buvo kovojama ir nenorima matyti to, kad senovės graikų skulptūros buvo dažomos įvairiomis spalvomis (žr. L. Llewellyn-Jones, Aphrodite’s tortoise: the veiled woman of ancient Greece, Classical Press of Wales, 2003).
Su krikščionybės atėjimu ir toliau bandyta reguliuoti moterų aprangą. Apaštalas Paulius (Pirmasis laiškas korintiečiams), Tertulijonas („De virginibus velandis“) ar šv. Kiprijonas („De habitu virginum“) savo tekstais bandė įteigti krikščionėms moterims tam tikrą aprangos kodą. Istorikų nuomone, apaštalas Paulius pasisavino pagonišką paprotį – moters galvos pridengimą, – kad kontroliuotų krikščiones, kurios galėjo susigalvoti, kad joms buvo suteikta tokia pati laisvė kaip ir vyrams. Pauliaus gyventu laikotarpiu kai kuriuose Viduržemio jūros regionuose ištekėjusi moteris prieš išeidama į gatvę prisidengdavo galvą skraiste, kaip pavyzdį galima paminėti apaštalo gimtojo Tarso miesto gyventojas. Žydai vyrai pridengdavo galvą melsdamiesi šventykloje. Matyt, tai viena iš priežasčių, kodėl krikščionims vyrams nebuvo liepta dengtis galvos: kad išsiskirtų iš žydų. Nors Paulius dažnai pabrėžia, kad krikščionys turi elgtis kitaip nei pagonys, jis niekad nemini moterų pagonių nešioto galvos apdangalo, o atvirkščiai – bando pabrėžti, kad tai krikščioniška praktika (žr. Massimo Leone, „Cultures of Invisibility: The Semiotics of the Veil in Early Christianity“, Gramma: Journal of Theory and Criticism, 2012, Nr. 20, p. 273–286).
Apaštalas Paulius buvo Romos imperijos pilietis. Romoje vyrai ir moterys maldos ir aukojimo metu prisidengdavo galvą skraiste. Šis gestas buvo suprantamas kaip atsidavimo ženklas, tiesą pasakius, romėnų religijoje galvos apdangalas buvo neatskiriamas nuo aukojimo ritualo. Romėnų žynės, vestalės, flaminės, nekaltos mergelės, paaukojusios savo gyvenimą dievams, taip pat slėpdavo plaukus po audiniu. O štai vedybų ritualo metu nuotaka prisidengdavo veidą šydu, taip pat kaip ir senovės Graikijoje, kur vykdavo nuotakos šydo atidengimo ritualas, anakalupterija. Nuo IV a. krikščionių Bažnyčios tėvai įtvirtina velatio – nekaltų mergelių ritualą prisidengti galvą vedybų metu, kuris buvo pasiskolintas iš romėnų tradicijos.
Tertulijonas (160–240), krikščionių teologas, gimęs Afrikos mieste Kartaginoje, savo veikaluose kovojo su pagoniškais papročiais. Jo gyventu laikotarpiu Kartaginos merginos (išskyrus prostitutes), sulaukusios brendimo amžiaus, turėjo prisidengti galvą prieš išeidamos į gatvę. Tertulijonas siūlė, kad netekėjusi mergina turėtų dengti galvą būdama bažnyčioje, taip pat kaip ir ištekėjusi moteris. Autorius teigė, kad jei nekalta mergina bus su nepridengta galva bažnyčioje, visi vyrai žinos apie jos „nekaltumą“. Tertulijono požiūrį būtų galima paaiškinti štai taip: merginos galvos pridengimas reiškia, kad jos skaistybė yra žinoma tik Dievui ir kad tokia mergelė nėra vyrų geismo objektas. Galvos apdangalo nebuvimas reiškia, kad merginos skaistybė yra matoma ir geidžiama vyrų. Tad, Tertulijono požiūriu, skraistė įterpiama tarp moters kūno ir vyro geismo, todėl, verčiant ją nusigobti, mergina verčiama prarasti skaistybę. Autorius taip pat teigė, kad moteriai, skaisčiai ar ištekėjusiai, yra gėdinga nusikirpti plaukus ar nusiimti galvos apdangalą. Audinys, dengiantis moters galvą, prilyginimas jos plaukams. Tad Tertulijono tikslas buvo pašalinti iš bažnyčios erdvės bet kokią seksualumo žymę, todėl moteriškumas turėjo būti paneigtas, lyg paslėpdama plaukus po skraiste mergina pašalina bet kokią geismo galimybę: „Pridenk galvą, jei tu esi motina, vardan sūnaus, jei sesuo, vardan brolio, jei dukra, vardan tėvo“ („De virginibus velandis“, XVI, 4).
Tiek vakariniuose, tiek rytiniuose Viduržemio jūros regiono miestuose antikos laikotarpiu moterys slėpdavo plaukus ir veidą po skraiste. Šiandien Viduržemio jūros šalyse stačiatikės moterys, kaip ir katalikų vienuolės, vis dar prisidengia galvą skara. O štai kai kuriose šiaurės Indijos kaimo vietovėse ištekėjusios moterys šiandien vis dar priverstos nešioti šydą, dengiantį visą veidą. Tai ne religinis, o socialinis ritualas: įvairių religijų išpažinėjos, hinduistės, musulmonės ar sikės, slepia veidą, anot tradicijos, tokiu būdu išreikšdamos pagarbą vyrams.
Berašant šį tekstą rugsėjo viduryje jauna mergina buvo užgauliojama ir sumušta Strasbūro gatvėje vien dėl to, kad segėjo sijoną. Trys vyrai užsipuolė merginą, teigdami, kad ji atrodanti kaip prostitutė. Kai mergina pabandė atsakyti į tokius komentarus, vyrai ėmė ją mušti, sudavė į veidą ir aiškino, kad ji turinti būti klusni ir nedrįsti pakelti akių nuo žemės. Šią sceną matė maždaug penkiolika praeivių, tačiau niekas neišdrįso merginai padėti. Nors šiandienos visuomenė kenčia nuo įvairių problemų, neturėtume viso to praleisti pro akis. Džiaugiamės, kad Vakarų pasaulyje moteris yra laisva, galinti savo laisvę išreikšti rūbų klostėmis ar maudymosi kostiumėlio raštais, tačiau ar tik nebandoma moterį įsprausti į rėmus, aiškinant, kas tinkama, o kas ne? Tik įdomumo dėlei priminsiu, kad Saudo Arabijoje policija gali nubausti moterį už tai, kad ji per daug išsidažiusi. Ar greitai bausime moterį dėl per trumpo sijono?
