Štai kelios naujovės, kurios suformavo šiuolaikines parduotuves ir prekybos centrus:
Lentynos su kainomis
Iki 20 a. konkreti prekės kaina nebuvo norma. Bet kokių produktų kaina per dieną galėdavo stipriai padidėti, nes vyresnysis pardavėjas ar parduotuvės šeimininkas pastebėjo didesnį susidomėjimą preke. Be to, kaina, kurią pasakydavo atsitiktiniam, o ne pastoviam pirkėjui galėjo stipriai priklausyti nuo to, kiek mokus atrodo tas pirkėjas.
Be abejo, daugelis valstybių reguliuodavo pirmo būtinumo produktų kainas, jose kiekvienas pirkėjas žinojo, kad miltų kilogramas kainuoja tiek, o druskos kilogramas – štai tiek, ir taškas. Bet dauguma parduotuvėse siūlomų prekių nepriklausė pirmojo būtinumo produktams.
Pirkimas vykdavo taip: tarkime, žmogus užeidavo į maisto produktų ar skrybėlių parduotuvę ir rinkdavosi, kokią prekę iš esančių už pardavėjo nugaros jam norėtųsi apžiūrėti, arba teiraudavosi prekės kiekio ir kainos. Pirkėjas galėdavo derėtis, ginčų dėl galutinės pirkinio vertės buvo galima išgirsti pačiose vairiausiose parduotuvėse. 19 a. pabaigoje viską pakeitė žmogus, vardu Frankas Woolworthas.
Šis jaunas ūkininkas, ieškodamas geresnio gyvenimo, atvyko į Lankasterio miestą Pensilvanijos valstijoje ir įsidarbino pardavėju galanterijos parduotuvėje. Parduotuvės šeimininkas nebuvo juo patenkintas, nes Frankas buvo drovus ir parduodavo mažai prekių. Kartą, pamatęs dienos apyvartą, šeimininkas baisiai supyko ir pareiškė – arba rytoj bus didesnė suma, arba Frankas lėks iš darbo. Pagal tų laikų tvarką, jis pasielgė kilniaširdiškai, įspėjęs darbuotoją, nes galėjo tą pačią akimirką jį išvaryti.
Frankui teko skubiai kažką sugalvoti. Įdomu tai, kad jo idėjomis viso pasaulio parduotuvės naudojasi iki šiol. Per vieną naktį jis visiškai pertvarkė parduotuvę – visas prekes išdėliojo taip, kad pirkėjai galėtų jas apžiūrėti patys, o prie kiekvieno prekės buvo parašyta kaina (žemiausias šeimininko nurodytas variantas). Kasa stovėjo taip, kad buvo neįmanoma išeiti iš parduotuvės, nepastebėtam kasininko.
Norėdamas pritraukti pirkėjų dėmesį, Frankas surinko iš rūsio prekes, kurių niekas nebesitikėjo parduoti, ir išdėliojo jas prie virtinos, šalia pakabinęs užrašą „viskas – po 5 centus“.
Jis ne tik išpardavė prekes, kurios užėmė vietą rūsyje, bet ir pritraukė daug pirkėjų, kurie pirko ir kitų prekių parduotuvėje. Per dieną jis pardavė prekių už rekordinę sumą.
Nuolaidų sistema pirkėjams vilioti
Prieš pora šimtų metų nuolaidą galėjai gauti tik būdamas senu klientu arba dovanų, įsigijęs daug prekių.
Prieš šimtą metų, kai nustatytos kainos principas buvo daugiau mažiau paplitęs, nuolaidų darydavo brokuotoms prekėms, maisto produktams su trumpesniu galiojimo laiku ar ilgai užsigulėjusioms prekėms, kaip padarė F. Woolworthas.
20 a. rinkodaros specialistai sugalvojo, kaip pasitelkti nuolaidas, kad žmonės pirktų daugiau prekių už įprastą kainą – nuolaidos būdavo taikomos laikinai tai vienai, tai kitai prekių rūšiai, iš anksto nebūdavo žinoma, kokios prekės pasiūlys pigiau. Norėdami sutaupyti, žmonės dažniau užsukdavo į parduotuves, dairydavosi palankiausių pasiūlymų, o galiausiai daugiau pirkdavo (nors ir ne kiekvieną kartą, užėję į parduotuvę). Be to, pirkdami kelias prekes su nuolaida jie įsigydavo ir produktų už įprastą kainą. Taigi parduotuvės išlošdavo dėl prekių apyvartos, ne vien dėl antkainio.
Tualetai ir kavinės
19 a. apskritai nebuvo viešųjų tualetų moterims, o jų noras išeiti toli namų, kad tektų kažkur atlikti gamtinius reikalus, buvo laikomas nepadoriu. Padori moteris gyvena namuose ir tik trumpam apsilanko kitų padorių moterų namuose.
Pirmus viešus ir netgi nemokamus tualetus moterims 19 a. pabaigoje atidarė didelės parduotuvės, kuriose moterys galėdavo nusipirkti bet kokių tualeto reikmenų, aksesuarų, kosmetikos priemonių ir kasdieniam šeimininkavimui būtinų dalykų, kaip antai, arbatos servizą ar pan. Parduotuvių savininkai norėjo, kad damos nepabėgtų, kol apžiūrės visų prekystalių su viliojančiomis prekėmis, taigi tualetai buvo vienas iš pagrindinių argumentų, skatinančių damas pabūti ilgiau. Juo labiau, kad jau buvo išrasti klozetai su nuleidžiamu vandeniu, tad tualetai buvo maksimaliai tvarkingi ir priimtini naudotis.
Antra priemonė, skirta užlaikyti pirkėjas, buvo salonėliai parduotuvių patalpose, kuriuose buvo galima atsikvėpti, išgerti kavos ir suvalgyti gabalėlį torto. Būtent torto, nes, pagal etiketą, merginos ir moterys mažai ko galėdavo valgyti viešumoje. Torto buvo galima elegantiškai atsignybti desertine šakute, tai atrodė dailiai, taigi moterys numalšindavo alkį maksimaliai estetiškai ir tvarkingai. Šie salonėliai tapo restoranų ir kavinių prekybos centruose protėviais, jie teikė papildomos naudos.
Tose pačiose didelėse parduotuvėse „moterims“ sugalvojo prekes išdėlioti taip, kad prie nusipirktų pirštinaičių norint priderinti skarelę, reikėdavo praeiti pro kelis skyrius, viliojančius dar ko nors nusipirkti. Be to, kartais keisdavosi skyrių vietos, kad pirkėjai neįprastų prie vieno maršruto, o ieškodami reikiamo daikto apeitų kuo daugiau skyrių.
Dar viena iš senesnių laikų atėjusi gudrybė – parfumerijos skyrių įrengti prie durų. 19 a. gatvėse tvyrojo daugybė kvapų – arklių mėšlo, prakaito, fabrikų dūmų, grioviuose užsistovėjusių nešvarumų. Taigi iš parduotuvės sklindantys kvepalų aromatai buvo tarsi uždanga nuo gatvės kvapų, dėl jų parduotuvė atrodė miela, jauki vieta.
Šios didelės parduotuvės ėmė masiškai priiminėti į darbą merginas: pirma, pardavėjo priminė kambarines, pasirengusias aptarnauti danas, antra, daugelį prekių dama drovėtųsi aptarinėti su vyru pardavėju. Galiausiai pardavėjos nebuvo gėda paklausti, kur yra tualetas. Savaime suprantama, tais laikais negalėjo kabinti tualeto ženklų ir nuorodų ant sienų, tai būtų nepadoru.
