Dabar, kai Europą apėmė antrosios bangos baimė, atrodo, kad Italija su koronavirusu tvarkosi kur kas geriau nei kitos šalys – Prancūzija, Ispanija ar Jungtinė Karalystė. Vargu ar jau laikas sudėti ginklus; kaip gali patvirtinti Didžioji Britanija, virusas grįžta su trenksmu.
Tačiau per pastarąsias dvi savaites Italijoje buvo užregistruota šiek tiek mažiau nei 35 atvejai 100 000 gyventojų – palyginus su beveik 315 Ispanijoje, maždaug 200 Prancūzijoje ir 76,5 Jungtinėje Karalystėje. Vidutinis mirčių skaičius siekė 0,3 atvejo 100 000 gyventojų, arba trečdalį Prancūzijos ir beveik dešimtadalį Ispanijos skaičiaus. Italijos rodikliai yra tik šiek tiek blogesni už Vokietijos, kuri giriama už solidų pandemijos suvaldymą.
Iki šiol Italijai pavyko išvengti naujų apribojimų, taikomų kitose Europos dalyse. Jungtinė Karalystė paskelbė, kad restoranai ir barai nuo 22 val. nedirbs, o tiems, kurie nedėvi privalomų kaukių, bus skiriama 200 svarų bauda. Prancūzijoje Paryžius įvedė tokią pačią 22 val. komendanto valandą barams ir restoranams, be to, uždarė sporto sales. Italijoje socialinis gyvenimas tęsiasi be didesnių apribojimų – nors vyriausybė privertė naktinius klubus vėl užsidaryti po virtinės naujų „Covid-19“ atvejų vasarą, daugiausia Sardinijos saloje.
Taigi, žvelgiant iš Italijos pozicijų – kas veikia? Sunku tiksliai pasakyti, kurie veiksniai pagerino šalies gebėjimą kontroliuoti protrūkį. Pavasarį atrodė, kad ankstyvas griežtas karantinas – kaip tai padarė Graikija – lengvesnės pandemijos receptas. Ir vis dėlto šiuo metu stebimas ryškus atvejų sumažėjimas Švedijoje – šaliai išvengus karantino ir kitų drakoniškų priemonių, kurių buvo imtasi visur kitur – verčia svarstyti, kas iš tikrųjų yra veiksminga. Panašu, kad Italijos vyriausybė nesiėmė jokių radikaliai kitokių priemonių nei likęs žemynas.
Du dalykai gali padėti paaiškinti santykinai gerus Italijos rezultatus – bent kol kas – sulaikant antrąją viruso bangą. Pirmasis – kontaktų atsekimo sistemos efektyvumas nustatant ir izoliuojant kontaktus tų, kurie gavo teigiamą testo rezultatą. Italija per dieną ištiria apie 100 000 žmonių, kas Europos standartais nėra didelis skaičius. Tačiau tik maždaug 2 proc. šių testų grąžina teigiamą atsakymą, o tai yra mažai, palyginus su likusia Europa.
Tokį lėtesnį viruso plitimą galima paaiškinti ir dar vienu veiksniu: italai, regis, šauniai dėvi kaukes ir laikosi socialinio atsiribojimo. Gydytojams taip pat atrodo, kad jie kur kas geriau nei anksčiau tvarkosi su „Covid-19“ – nors tai padeda paaiškinti nedidelį mirčių procentą, bet ne mažą infekcijų skaičių.
Vis dėlto nė vienas iš šių paaiškinimų nėra tobulas, todėl svarbu neapsigauti regimu Italijos atsparumu. Šalies sveikatos apsaugos sistema tarptautiniuose palyginimuose tradiciškai užima aukštą vietą, ir vis dėlto italams nepavyko suvaldyti pirmojo pandemijos etapo – galbūt dėl to, kad jie buvo užklupti iš netyčių.
Taip pat yra įrodymų, kad italai uoliai laikėsi reikalavimo dėvėti kaukes dar pavasarį, ir vis dėlto prireikė kelių savaičių, kad mirčių ir atvejų skaičius sumažėtų. Visai gali būti, kad Italijos, lyginant su Prancūzija ir Ispanija, laukia pavėlinta antroji banga. Jungtinė Karalystė pirmąjį protrūkį išgyveno kur kas vėliau nei Italija ar Ispanija, tačiau galiausiai sumokėjo panašiai aukštą žmogiškąją kainą.
Taigi Roma turėtų neprarasti budrumo. Tereikia vos kelių klaidingų žingsnių, kad pandemija taptų nekontroliuojama. Tačiau kol kas Italijos piliečiai gali didžiuotis savo sveikatos priežiūros sistema – ir savimi pačiais.
