Piešinio kontūrai pradėjo ryškėti beveik prieš savaitę, perpiešdamos dešimtis kartų išdidintus kontūrus menininkės naudojo projektorių.
Daugiabučio gyventojai labiausiai nerimavo dėl to, ar po kelerių metų neišbluks piešinys, ar nesudarkys namo sienos. Anot menininkių, kuo geresnis paviršius, tuo ilgiau laikysis piešinys. Šios sienos nereikėjo specialiai paruošti ar atnaujinti, o tai, kad pastatas renovuotas, yra privalumas – geresnis dažų sukibimas. Dažai ilgaamžiai, skirti lauko sąlygoms, atsparūs šalčiui ir drėgmei, tad piešinys kokybiškas turėtų išlikti maždaug 10 metų. Šiaurinėje namo pusėje esančiam piešiniui mažiau pakenks ir saulės spinduliai.
VšĮ „Taip Kitaip“ vadovas Tomas Karklinis pasakojo, kad iš pradžių šiam projektui įgyvendinti buvo pasirinktas kitas namas Aukštakalnyje, Taikos g. 28, tačiau dalis gyventojų pasipriešino tokiam sumanymui. „Jiems labai nepasisekė su namo renovacija, gyventojai jaučiasi įskaudinti, įsibaiminę. Nebenorėjom jų skaudulių aštrinti ir pasirinkome kitą namą“, – sakė T. Karklinis.
Kito pasirinkto namo bendruomenė reagavo priešingai: palaikė, patys įsitraukė ir atidžiai stebėjo procesą. Viena iš entuziasčių – garbaus amžiaus pirmojo aukšto gyventoja Nastazija, kuri padėjo braižyti piešinio kontūrus ir anūkę į talką atsivedė.
Projekto sumanytojai tikina, kad piešinio tikslas ne tik puošti namą, bet ir populiarinti etnokultūrą, parodyti, kad liaudies menas gali būti traktuojamas įvairiai ir per šiuolaikinę prizmę.
„Norėjosi kažką iš senovės perkelti į dabartį ir būtent tie gyvybės medžiai man pasirodė labai prasminga, – pasakoja Ieva Olimpija Voroneckytė. – Prasidėjo bendradarbiavimas su karpytojomis. Yra tų karpinių, virtusių piešiniais, ir Marijampolėje, ir Telšiuose. Su karpytoja Odeta susipažinome prieš keletą metų – ji labai lengvai priima naujas idėjas, atvira pasiūlymams, aktyvi, veda daug mokymų. 2018 m. pagal jos karpinį atsirado piešinys Telšiuose, o pernai vieną jos darbą perpiešiau prie Krikštėnų kaimo esančioje stotelėje, kur uteniškiai stovėjo Baltijos kelyje.
Utenai pasirinkome būtent šį karpinį, nes norisi prisiminti Lietuvos įdomybes – simbolius, kurie dabar primiršti, tačiau yra laiko tėkmės ir istorijos dalis. Gyvybės medyje užkoduotas mūsų lietuviškas pasaulėvaizdis. Šaknys – tai mūsų protėviai, praeitis, paukščiai simbolizuoja žmonių sielas, žiedai – ateitį, kamienas – dabartį.“
Gatvės menas asocijuojasi su šiuolaikiškais piešiniais, etnografiniai motyvai čia nėra dažni, tačiau tai nėra ir visiškai naujiena. Pasak G. Skėrytės, Lenkijoje, Portugalijoje galima pamatyti pavyzdžių, kaip šiuolaikiniai gatvės menininkai viena ar kita forma į savo kūrybą įpina liaudiškų motyvų.
Nesistengia jų tiksliai atkartoti, bet naudoja leitmotyvus, kad sukurtų savo kompoziciją ir formą.
Gatvės menininkai turi vis daugiau progų pasireikšti ir Lietuvoje, įvairiuose miestuose daugėja išmargintų namų. Piešinių motyvai – nuo patriotinių, aplinkosauginių idėjų iki vaikiškų improvizacijų.
Ar Utenoje daugiabučių kvartalai bus margesni, anot menininkių, priklauso ne tik nuo idėjų, bet ir nuo nuo finansavimo.
„Sunku įvertinti, kiek pastangų ir laiko mums tai kainavo. Nuo idėjos iki įgyvendinimo praėjo 4 metai. Iš pradžių negavome finansavimo, paskui buvo skirtas, bet paskelbė karantiną, pokyčių netrūko.
Daug kainuoja dažai, didžiausios išlaidos – keltuko nuoma. Jį atsivežėme iš Kauno. Viskas kainavo 5 tūkst. eurų. Parėmė Kultūros taryba ir Utenos r. savivaldybė. Prisidėjo ir privatūs rėmėjai – štai vienas uteniškis davė 5 eurus dažams – sakė, gal užteks nors vienam lapeliui nupurkšti“, – kalbėjo menininkės.
