– Kiek lietuvių gyvena Norvegijoje?

– Labai sunku tiksliai pasakyti. Oficialiai užsiregistravusiųjų ir paskelbusiųjų, kad gyvena Norvegijoje nuolatos, yra 45 tūkstančiai. Tačiau iš tikrųjų jų yra daug daugiau, kadangi nemažai žmonių važinėja ar iš Klaipėdos ar iš Vilniaus dirbti. Atvyksta mėnesiui dviem, atlieka kokius nors sezoninius darbus. Ypač nemažai lietuvių dirba statybose. Atvažiuoja brigada iš Lietuvos, sudeda namui duris ar langus ir išvažiuoja namo, kur laukia kito užsakymo. Laikinai dirbantieji nepriskiriami tiems 45 tūkstančiams.

Manyčiau, kad Norvegijoje lietuvių vienu metu būna 80–90 tūkstančių. Tarp visų lietuviškų bendruomenių pasaulyje bendruomenė Norvegijoje tikrai įeina į pirmą penketuką. O Norvegijoje lietuvių bendruomenė yra antra pagal dydį tautinė bendruomenė, pirma – lenkų.

– Ar lietuvių šioje šalyje vis dar daugėja, o gal jau vis mažiau atvyksta?

– 2019-ieji buvo pirmi metai, kai skaičius stabilizavosi, t. y. lietuvių bendruomenė nebedidėjo, anksčiau ji vis augdavo. Aš čia esu jau trejus metus, matau tokią tendenciją, kad kai kurie lietuviai jau ruošiasi grįžti į Lietuvą. Vieni galbūt pagerino savo finansinę padėtį, kiti surado nišą savo verslui Lietuvoje. Tokių nėra labai daug, bet pavyzdžių užtektinai. Jie nori savo kapitalą, sukauptą vakarietišką patirtį perkelti į tėvynę.

– Kokius darbus lietuviai dirba Norvegijoje?

– Norvegijoje gali pamatyti visą Lietuvą, visą jos žmonių spektrą – mokslininkų, menininkų, inžinierių, gydytojų, medicinos seselių ir kt. Bergene yra didelė ligoninė, tai, ko gero, pusė ten dirbančių seselių yra iš Lietuvos. Tačiau daugiausia lietuvių dirba statybose, labai nemažai žuvų pramonėje.

Kai kuriais lietuvių profesoriais, menininkais tikrai galime didžiuotis. Osle lietuvių bendruomenė organizuoja dabar labai populiarius „Protų mūšius“. Per vieną vakarą susirenka apie 30 komandų, kuriose būna po 6 žmones. Įsivaizduokite, kiek yra šviesių žmonių. Žinoma, yra ir tokių, kurie ir Lietuvoje pasireiškė ne geriausiu būdu. Ambasada gana dažnai su jais susiduria, tenka bendrauti su policija, mūsų konsulams važinėti į kalėjimus.

Jonas Paslauskas

– Kokia norvegiška lietuvių bendruomenė, kuo ji užsiima?

– Čia specifika labai keista. Jau trisdešimt metų esu diplomatijos srityje, esu dirbęs ir Amerikoje, ir Kanadoje. Senosios lietuvių bendruomenės buvo susiklijavusios į kokį nors vieną sambūrį, susitikdavo nors kartą ar kelis kartus per metus nepriklausomai nuo politinių pažiūrų. Visus jų narius vienijo Lietuvos laisvės idėja. Norvegijos ar kitų šalių naujosios lietuvių bendruomenės, kurioms dar tik apie 30 metų, daugiausia buriasi pagal interesus ir pomėgius, kadangi mes jau esame laisvi ir nepriklausomi, ir jų nariai labai retai visi sueina į vieną vietą.

Norvegijoje vieni lietuviai eina į „Protų mūšius“, kiti dainuoti chore, treti mokytis oratorystės, ketvirti domisi sportu. Renkasi atskira profesionalų grupė, t. y. tie, kurie savo srityse yra nemažai pasiekę, dalijasi patirtimi, kaip daryti verslą, kaip siekti profesinių aukštumų. Yra net automobilių BMW mėgėjų klubas. Ambasada toms visoms grupėms labai dažnai suteikia patalpas, todėl mes susipažįstame su visu spektru.

Kiekviena didesnė apskritis ar miestas, pavyzdžiui, Bergenas, Stavangeris, Trondheimas, Oslas, Kristiansandas – visi turi savo bendruomenes, savo pirmininkus, išrinktas valdybas. Kiekvienas miestas turi lietuviškus chorus ar šokių kolektyvus.

– Ar yra lietuvių, pasižymėjusių kokioje nors srityje Norvegijos mastu?

– Norvegijoje yra labai didelių kompanijų, gal lietuvių įkurtoms įmonėms ir sunku lygintis, bet jose dirba ne po vieną šimtą žmonių. Yra sėkmingai verslą plėtojančių žmonių, bet tai dar nauja bendruomenė, ji dar tik stojasi ant kojų. Maždaug prieš 30 metų lietuviai atrado Norvegiją ir jaučiasi labai gerai. Jie toje šalyje yra gana svarbus faktorius. Kai kurie lietuviai jau sėkmingai dalyvauja ir vietinių komunų politinėje veikloje, kai kurie jau tapo politinių partijų nariais. Dabar toks naujas etapas: atvažiavę žmonės įsigyja namus, įsikuria, pradeda vaikus leisti į mokyklas.

Kita vertus, ir norvegai atrado Lietuvą. Joje veikia daugiau kaip 250 norvegiškų kompanijų, norvegai Lietuvoje yra sukūrę apie 12 tūkstančių darbo vietų. Man iki šiol mįslė, kas mus taip sieja su norvegais, bet mūsų santykiai geri. Vilniuje yra Norvegijos, o Osle – Lietuvos prekybos rūmai.

Bergenas

– O koks klaipėdiečių santykis su Norvegija?

– Klaipėdos pėdsakas Norvegijoje yra matomas. Klaipėdiečiai yra gana aktyvūs ieškodami rinkų ar bendraudami su norvegais.

Ne vieną delegaciją iš Klaipėdos esu sutikęs. Buvo ir turizmo, ir uosto, ir medienos, ir baldų pramonės žmonės, ir inžinieriai. Mes organizavome Oslo žmonių apsilankymą Klaipėdoje. Sakyčiau, šiam miestui Norvegijoje atstovaujama visu frontu. Norvegijoje uostų yra daug, tad klaipėdiečiai turi ką joje veikti. Laivininkystės reikaluose be klaipėdiečių neapsieiname.

– Ar daug lietuvių kreipiasi į savo ambasadą ir kokios jų problemos?

– Kreipiasi kiekvieną dieną ir dažniausia su vadinamosiomis biurokratinėmis bėdomis. Dabar, kai dar prisidėjo ir koronavirusas, iškilo problema, kaip juos visus priimti ambasadoje. Labai dažnai kreipiamasi dėl dokumentų tvarkymo, pavyzdžiui, kai baigiasi paso galiojimo laikas, reikalinga kokia nors pažyma, gimsta vaikas, nori susituokti. Mes ambasadoje ir tuokiame. Būna žmonių, kurie patenka į nelaimę arba patys ką nors ne taip padaro. Labai daug sprendžiame juridinių klausimų.

Bandysime kalbėtis su Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovybe, kad būtų plečiama mūsų konsulinė tarnyba, kadangi jau dabar norėdami patekti į ambasadą žmonės eilėje laukia beveik du mėnesius. Kreipiasi ir įvairūs verslininkai, kurie prašo surasti partnerius, paaiškinti vieną ar kitą ekonominę situaciją Norvegijoje. Tai taip pat gana didelė mūsų darbo dalis.

– Kokia Norvegijoje kovos su koronavirusu situacija? Ar yra lietuvių, užsikrėtusiu šiuo virusu, ir ar jie gauna visas paslaugas kaip ir norvegai?

– Tie, kurie oficialiai čia gyvena, be abejo, gauna visas paslaugas. Situacija labai panaši kaip Lietuvoje, gal tik šiek tiek didesnis užsikrėtimo laipsnis. Kai prasidėjo COVID-19 plitimas, Norvegijoje kaip tik buvo atostogų metas, o norvegai yra viena daugiausia į užsienį keliaujančių tautų. Jie yra žiemos sporto mėgėjai ir važiuoja slidinėti į Ispaniją, Italiją, Šveicariją. Norvegai yra labai pasiturintys žmonės, jie gali sau tai leisti. O tose šalyse kaip tik tuo metu prasidėjo pandemija, tai daugelis norvegų grįžo užsikrėtę virusu. Iš pradžių buvo didelis užsikrėtusiųjų skaičius, bet vėliau padėtis stabilizavosi.

Visos rekomendacijos ar apribojimai dėl COVID-19 yra panašūs kaip Lietuvoje, tik viskas pasakoma šaltesniu, ramesniu tonu, neakcentuojami draudimai, tik rekomendacijos. Norvegai paprastai jų laikosi.

Tik vienas skirtumas: Norvegijoje nebuvo privaloma dėvėti kaukių. Tik prieš kelias savaites pareikalauta, kad viešajame transporte žmonės dėvėtų kaukes. Šioje šalyje vyksta vieša diskusija dėl kaukių naudos. Norvegai daugiausia akcentuoja atstumą ir higieną, o kaukės reikalingos, jų manymu, tik tuo atveju, jeigu ilgą laiką būnama patalpoje su kitais žmonėmis.

Oro uostas

– Prieš keliolika metų buvo kalbama, kad nemažai Norvegijoje atsidūrusių lietuvių sėdi kalėjimuose. Tikriausiai šiuo metu situacija jau yra gerokai pasikeitusi?

– Aš tuo tikrai netikiu. Esu apvažiavęs visas bendruomenes, visus lietuviškus susibūrimus, kuriuose būna tūkstančiai lietuvių. Tai šviesūs ir darbštūs žmonės. Juk Lietuvoje kalėjimuose taip pat yra daug žmonių. Yra ir Norvegijoje vienas kitas apsivogęs lietuvis ar girtas sėdęs prie vairo, ar patekęs į kalėjimą. Nėra čia nei siaučiančių nusikalstamų lietuvių grupuočių, nei žiaurių nusikaltimų. Norvegijoje yra tokie patys lietuviai kaip ir Lietuvoje. Kokie nors lietuvių nusižengimai ar nusikaltimai tikrai nėra dominuojantis faktorius. Kai kalbu su norvegais, kas antras, jeigu ne dar dažniau, ypač tie, kurie turi namus, kuriems reikėjo remonto, visi labai gražiai atsiliepia apie statybinius darbus atlikusius lietuvius.

– Gal galite paneigti mitą, kad norvegai iš lietuvių be reikalo atima vaikus?

– Per tuos trejus metus, kai aš čia, nebuvo atimtas nė vienas vaikas. Tai iš tikrųjų yra sukurtas mitas. Lietuviai Norvegijoje pyksta, kad eskaluojama šita tema.

Norvegijos tarnybos negali pasakoti viešai, kokios bėdos yra vienoje ar kitoje šeimoje. O Lietuvos spauda eskaluoja tai nežinodama tikros padėties. Turiu pasakyti, kad tikrai situacija nėra tokia, kokia kartais yra piešiama Lietuvoje.

Mes gana artimai bendraujame su vaikų teisių tarnybomis, jos labai noriai padeda. Mes patariame lietuviams, jeigu iškyla kokių nors problemų, kreiptis į jas. Niekas šiaip be niekur nieko neatima vaikų. Nors daug žinau, bet etikos sumetimais negaliu pasakoti vienos ar kitos šeimos istorijos. Žinoma, kad tragedija, kaip vaikas atimamas iš motinos, bet kartais būna lygiai tokia pati tragedija, jeigu vaikas nepaimamas, jis gali net žūti. Bet panašių atsitikimų yra ir Lietuvoje.

Prieš kažkiek metų vaikų atėmimo atvejų iš lietuvių buvo. Esu susipažinęs su kiekviena byla. Problema ta, kad lietuviai į Lietuvos valstybines institucijas kreipdavosi po įvykusio fakto, kai teismo sprendimu lietuviukai būdavo atiduoti globoti.

Norėčiau pabrėžti, kad lietuvių vaikų, paimtų globon, buvo proporcingai mažiau nei pačių norvegų. Tokių problemų daugiau turi kitos tautos, pavyzdžiui, indai, pakistaniečiai, kai kurių Afrikos valstybių žmonės, nes gana dideli kultūriniai skirtumai. Norvegijoje kiekviena komuna turi savo vaikų teisų tarnybą, jos nėra centralizuotos. Jų yra gal kokie 500. Iš sostinės Oslo niekas joms neduoda nurodymų, kaip jos turėtų elgtis. Jos viską darydavo pagal savo supratimą. Kai žmonės atvažiuoja iš kito pasaulio ir elgiasi ne taip, kaip priimta Norvegijoje, be abejo, kildavo konfliktų.

Tačiau prieš dvejus metus Norvegija ratifikavo Hagos konvenciją, kurioje kalbama apie vaikų teises, dabar visos tos komunos gauna iš Oslo tarptautines rekomendacijas. Šiais laikais jau prasiplėtė komunų akiratis, jos pradeda suprasti, kad yra kitas pasaulis, kitos kultūros.

Esu bendravęs ir su globėjais, kuriems atiduoti lietuviukai, ir su jais pačiais. Mes dalyvaujame ir teismo posėdžiuose, jeigu prašo tėvai. Šiuo metu turime vieną atvejį, mūsų konsulas dalyvauja teisme.