Dabar kalbu apie sienas, kurios turi realias tvoras, sienos perėjimo postus, patikras ir panašiai. Šengeno erdvė manęs jau seniai nebejaudina. Kur čia fantazija – atsikeli nuo sofos, padedi alų ir eini sau pėsčias iki Portugalijos. Na, trumpuoju laikotarpiu dabar gal neini, palauki kol koronavirusas nustos siautėti, o tada jau prašom – gali net ratais, ne per Lenkiją, o per Estiją, Suomiją ir Švediją. Nuobodoka.
Labiau jaudina sienos, kurios turi kliūtis. Ir Lietuva čia, savo nelaimei, tą jaudulį leidžia pajausti realiai. Esame ES paribys, turintis realias sienas su nestabiliais, daužtais ir pavojingais kaimynais. Todėl nuostabu, kad tos sienos yra, galėtų jos būti dar stipresnės. Ne taip seniai buvo laikai, kai neperžengiamos sienos buvo tik į vakarų pusę, o dabar griežtai kontroliuojamos yra rytinės. Dėkoju Dievui ir visiems šventiesiems už tai ir prašau, kad taip liktų visada, per amžius amžinuosius.
Ką jūs manote apie pasieniečių pareigas? Man jos yra labai įdomios ir paslaptingos. Jie tiek daug visko mato ir žino, tačiau mano kalbinti pasieniečiai, kaip susitarę, nelabai norėjo pasakoti apie savo darbą. Pamenu, sykį ruošiausi vykti dviračiu į Karaliaučiaus kraštą ir laukdamas kelionės partnerių Kybartuose, užkalbinau ant geležinkelio stoties perono suolelio sėdintį pasienietį, ką tik patikrinusį rusų traukinį. Pradžioje jis gan noriai pasakojo apie traukinių tikrinimus, bet matyt, savo klausimais peržengiau ribą ir staiga jis paprašė parodyti dokumentą. Visokių čia vaikšto, sako. Gal pagalvojo, kad aš gerai lietuviškai išmokęs rusų šnipas. Negali pykti, žmogus pasielgė atsakingai. Parodžiau pasą, jis padėkojo, bet po to mūsų santykiai pastebimai atšalo ir jau nebedrįsau klausinėti.
Iki pandemijos daug keliavau po įvairius pasaulio kraštus, mačiau daugybę keistų pasienių, patyriau įvairiausių nuotykių, bet norite tikėkite norite ne, daugiausia jų pasitaikė keliaujant po posovietinę erdvę.
Sykį, automobiliais vykstant apžiūrėti Karaliaučiaus krašto, pravažiavus lietuvių pasienį Kybartuose, abu mūsų automobiliai buvo rusų muitininkų nukreipti į šoną ir liepta laukti. Laukėm valandą, laukėm dvi – niekas nepriėjo. Pagaliau pasirodė jaunas pareigūnas. Jaunas, bet turbūt labai svarbus, nes iškart aprėkė mus, kad nepagarbiai išsiskėtoję sėdime – atlapoję duris, o kai kurie net išlipę iš automobilių. Aprėkė, liepė gražiai susėsti ir nuėjo. Užkalbinau praeinančią jauną blondinę pareigūnę ir nuolankiai paprašiau, kad parodytų kur tualetas. Tikėjausi, kad irgi aprėks, tačiau labai netikėtai simpatiškoji pasienietė ne tik nerėkė, bet labai valiūkiškai šypsodamasi pasisiūlė pati iki jo palydėti. Vedamam pakrūmėmis, man į galvą ėmė lįsti malonios fantazijos, bet jos greitai išsisklaidė, nes ji tik privedė mane prie tualeto ir daugiau nieko.
Jis buvo analogiškas lietuviško kaimo būdelei su širdele duryse. Visgi norėdamas įsiteikti aš net pagyriau, kad štai kaip puiku – nemokamas tualetas. Pareigūnė viliokiškai sukikeno ir pasakė, kad čia Rusija, čia ne jūsų Europos Sąjunga, kur už viską plėšiami pinigai. O dangau, pagalvojau, tu turėtum daug labiau pasistengti, kad tą jūsų lauko budką iškeisčiau į Europos Sąjungą, bet garsiai nieko nesakiau, o tik kaip žąsinas linkčiojau galva ir visaip žavėjausi kiekvienu jos žodžiu, nes ji buvo ne tik graži, bet ir turėjo ne žaislinį pistoletą. Negana to, mes jau dvi valandas buvome sulaikyti pasienyje ir laukėme nežinia ko.
Pagaliau mus visus su daiktais pakvietė į kažkokią būdą ir ėmė nuodugniai tikrinti. Tada prisikabino, kad berods, ne visus telefonus deklaravome, surinko pasus, liepė visiems nešdintis lauk, o vienam pasilikti. Palikome kolektyvo vadovą, o patys lauke spėliojome kokią piniginę dotaciją vadovas paskirs rusams.
Vadovas, vardu Aleksas, netrukus išėjo ir pasakė, kad nedavė nė rublio. Pasirodo, situacija patalpoje pakrypo netikėtai, kai muitininkas, bevartydamas pasus užfiksavo, kad viena iš mūsų ekspedicijos dalyvių paso nuotraukoje yra su muitininkės uniforma. O taip, ji anksčiau dirbo Lietuvos muitinėje ir turėjo išmonės nuotraukėlę pasui darytis dėvėdama uniformą. Rusas, kiek pamąstęs, atidavė pasus pasakęs, kad savų neskriaudžia ir liepė vyniotis iš čia su visais daiktais, pasais ir automobiliais. Matai, kaip būna, pagalvojau. Sutaupėme pinigų.
Visgi, iš susijaudinimo, išsiblaškymo ar specialiai šis pareigūnas paliko mums uodegą, kuri išlindo tik grįžtant į Lietuvą.
Kadangi, ši mano teksto tema yra apie pasienius, negaišinsiu jūsų laiko pasakodamas, kaip mes dvi dienas važinėjome po Karaliaučiaus kraštą. Tam bus atskira tema, o dabar be didesnių įžangų grįžtu prie pasienio dalykų ir nusikeliu į tos pačios kelionės kitą dieną, nes grįžtant į Lietuvą vėl buvo reikaliukų.
Pradžioje bandėme grįžti per Tilžės-Panemunės pasienio postą, bet pamačius eilę sekmadienio vakare supratome, kad be pirmadienio negrįšime ir nusprendėme vykti į Pograničnoje – Ramoniškių pasienio postą, tikėdamiesi, kad gal, o gal, jis bus labiau pamirštas ir nebus tokių eilių.
Taip ir buvo. Tas postas yra kažkur vidury miškų Rusijoje ir tuo metu eilė jame buvo tikrai neilga – stovėjome gal tik dvi valandas. Tačiau be nuotykių neapsiėjome. Pasienio procedūra standartiškai praėjo sklandžiai, tačiau kai savo darbo ėmėsi muitinė, vėl prasidėjo problemos. Muitininkas pareiškė, kad mums trūksta deklaracijos, kurią turėjome gauti įvažiuodami į šalį. Jis teigė, kad greičiausiai ją pametėme ir dabar turėsime grįžti į tą pasienio postą per kurį įvažiavome į šalį ir išsiimti naują. O kaip mums grįžti, kai mūsų pasai jau užantspauduoti ir mes išleisti iš Rusijos? Viza tai jau nebegalioja, ji vienkartinė. Nieko jis nežinąs ir padėti mums negalįs. Jis atsiprašąs, bet išleisti mūsų į Lietuvą negalįs kol nepateiksime kažkokios sumautos deklaracijos. O ta Lietuva taip arti, kiek tolėliau kitapus sienos net matosi plazdanti trispalvė. Ji tokia miela, kad rodos keliais pareitum į Lietuvą, kaip kažkaip panašiai rašė mūsų suklaidinta parsidavusi lakštingala Salomėja.
Trumpai tariant, pareigūnas maivosi ir nori kyšio. Tiesą sakant, aš nesu tikras ar tos deklaracijos visai nebuvo, ar mes ją išties pametėme, bet prieš kyšio davimą išbandėme dar vieną praktiškai patikrintą manevrą. Du mūsų ekipažus sudarė devyni žmonės, tarp jų buvo penkios moterys, o vienas iš vyrų buvo aršus kaip moteris ir kalbėjo moterišku balsu.
Jie ratu apsupo potencialų kyšininką ir ėmė sutartinai rėkti, aimanuoti bei Šv. Juozapu prisiekinėti, kad tikrai, o tikrai, Dievas mato, mes nekalti, mes nieko nepametėme, mums tos deklaracijos tiesiog nedavė.
Ar bandėte kada įsisukti į, pavyzdžiui, papūgų ar žąsų būrį ir jas perrėkti ar nuginčyti? Tai yra tas pats kas mėginti krūtine sustabdyti vėją. Čia buvo kažkas panašaus. Pareigūnas bandė, tikrai bandė, bet tai buvo taip beviltiška, tarsi bezdėti tvarte ir tikėtis, kad tavo smirdalas permuš tvarto dvoką.
Buvo žiauriai įdomu stebėti šį performansą. Vyras galingus kudakavimo cunamius atlaikė maždaug dvi minutes, tada užsikimšo ausis ir ėmė nevyriškai klykti, kad nešdintumėmės iš čia tuoj pat, kad jis mūsų daugiau akyse neregėtų. Manau, jis labiau turėjo galvoje ausis, o ne akis, bet esmės nekeičia. Buvo taip juokinga ir čia jau lenkiu savo pliką galvą prieš mūsų bendrakeleives – jos pasirodė ne tik efektyviai, bet ir efektingai.
Iš kur aš sužinojau apie šio metodo efektyvumą? Sykį tokį spektaklį buvau matęs važiuodamas autobusu į Minską. Baltarusijos pasienyje, muitininkas prisikabino prie kažkokios moteriškės dėl jos vežamų prekių. Kadangi autobuso sąstatas iš esmės ir susidėjo iš tokių moteriškių su prekėmis, tai jos visos, gindamos tą vargšę, paleido savo gerkles ant staiga daug didesniu vargšu tapusio muitininko taip, jog tas nešė mėsas iš autobuso tokiu smarkumu, kad net kepurę su Lukašenkos abrozdėliu pametė bebėgdamas.
Kaip ten bebūtų, streso vis tiek kažkiek buvo, tad po tokių nuotykių įvažiavus į Lietuvą norėjosi pabučiuoti šventą jos žemelę. Tąkart masinio bučiavimo nebuvo, bet jis buvo kitą kartą po daug smarkesnių įvykių ir, o sutapime – vėl grįžus iš rusų Karaliaučiaus krašto. Apie tai papasakosiu kituose tekstuose.
O šį netikėtai išsiplėtusį pasakojimą galėčiau ir baigti, bet tai dar nebuvo visiška pabaiga. Praėjus mėnesiui ar dviem, vieno iš kelionėje važiavusių automobilių savininkas gavo laišką iš rusų muitinės. Jame rusiškai buvo pranešama, kad jūsų automobilis nedeklaravo išvykimo iš Rusijos, kas yra didžiulis pažeidimas, tad jūs privalote nedelsiant atvykti į pasienį ir sutvarkyti šį reikalą. Čia tarsi tvarte sėdinti avis gautų vilko laišką kviečiantį naktį prisistatyti pas jį į mišką vieno neužbaigto reikaliuko sutvarkyti – nebijok tau nieko nebus, o jei neatvyksi, tada suėsiu.
Ar Aleksas važiavo tvarkyti to reikalo? Norėtumėt. Laiškas tiesioginiu būdu nukeliavo į makulatūrą, o jo gavėjas, siuntėjų kalba įgarsinęs kryptį kur tiems siuntėjams eiti, tuo pat būdu nukeliavo atgal ant sofos. Pritariau jam, tik rekomendavau tuo automobiliu į Rusiją daugiau nevykti, į ką jis replikavo, kad nevyks ne tik juo, bet apskritai jo su botagu niekas nenuvarys į tą šalį.
Manęs tai varyti nereikės, pagalvojau, aš į Karaliaučių tikrai grįšiu. Ir ne tik ten. Kitos, ne ką prastesnės pasienių istorijos bus jau kituose pasakojimuose.
