– Senmergė – gal žinote, kokia priešistorė šio apibūdinimo?
– Senmmergė – tai sena merga. Šis žodis likęs nuo tarpukario, taip vadindavo netekėjusias merginas, kurios padėdavo svetimiems ar saviems žmonėms prie ūkio. Senomis mergomis galėjo likti ir gražios moterys, pasižyminčios švelnumu, meilumu, rūpestingumu, jeigu jos neturėdavo kraičio. Realiai senmergės etiketė siejosi su žemu ekonominiu statusu. Tas visiškai negrėsė aukštesnės kilmės merginoms, jų vedybų reikalai būdavo geriau suorganizuojami rūpestingų tėvų. Taigi geras kraitis, bet kokios išvaizdos ir charakterio merginai, garantavo santuoką. Vedybos iš meilės, imant be kraitę merginą, buvo retas ir gėdingas dalykas
– Ar savo praktikoje dažnai susiduriate su šiuo apibūdinimu?
– Tikrai ne. Dėl to nesu turėjusi nė vienos klientės. Dažniau vartojama sąvoka – vieniša, bet ne senmergė. Dažniau konsultacijų metu akcentuojama problema turėti vaikiną, bet nebūtinai sutuoktinį. Moterys labiau nori draugystės, bet ne statuso. Tiesa būna konsultacijų, kai per ilgai užsitęsia gyvenimas kartu su partneriu be santuokos ir moteris svarsto būti toliau ir laukti sužadėtuvių žiedo ar geriau skirtis ir ieškoti kito žmogaus, su kuriuo būtų galima kuo greičiau įtvirtinti santykius santuoka ir susilaukti vaikų. Tikrai dažnas klausimas, o kaip pagreitinti vestuvių datą, sužadėtuvės jau tęsiasi metų metus.
– Kodėl anksčiau būti neištekėjusiai buvo tarsi didelė gėda?
– Gyvenimas santuokoje aiškiai reiškė aukštesnį socialinį, ekonominį gerbūvį. Senmergystės stigma atėjusi iš tarpukario Lietuvos tęsėsi ir tarybiniais laikais. Geriau būdavo vyras alkoholikas traktoristas, nei jokio vyro. Geriau ištekėti, prigimdyti vaikų ir išsiskirti, nei likti senmerge. Senmergystė siejosi su žemiausiu socialiniu laipteliu, kad nugyvensi visą savo gyvenimą skurdžiai ir menkinama aplinkinių. Moters pareiga visuomenei yra gimdyti palikuonis, o jei to nedaro yra nereikalinga ir bergždžiai gyvena. Kadangi tarybiniais laikais ėmė daugėti vedybų iš meilės, senmerges ėmė labiau sieti su nesimpatiška veido išraiška, ar per daug liekna figūra. Taip pat siejo ir su bjauriu charakteriu – pikta, bambeklė, nes nei vienas vyras jai neįtiko, perdėta savanaudė, nes nenori kitais rūpintis, dar gali būti per didelė pedantė, neįsivaizduojanti, kaip galima kartu gyventi su vyru ir vaikais. Rečiau, bet ir pasitaikydavo senmergių karjerisčių. Jos vis tiek buvo menkinamos – neturi šeimos, nes yra savanaudės, tik apie save galvojančios.
– Kaip yra dabar: ar moterys jaučiasi nevisavertė vien dėl to, kad nėra ištekėjusios?
– Tikrai ne. Šiuo metu nemaža moterų dalis gyvena su partneriais, su kuriais nėra įteisinta santuoka. Kartais priežastis, kodėl nevedama, yra moters netikėjimas santuokos įžadais. Taip nutinka, jei moteris augo šeimoje, kurioje tėvai buvo vedę, bet nebuvo laikomasi santuokinės ištikimybės, deklaruojamos vertybės, neatitiko realybės. Net jei moteris laukiasi kūdikio, vestuvės gali būti atidėtos, kai gims vaikelis, kad nėštumas, netrukdytų gražiai šventei. Moterims svarbiau prabudęs motinystės instinktas – vaikelio troškimas, o ne santuokos buvimas ar nebuvimas. Greičiau moteris susilauks vaikelio nuo netinkamo vyro ir augins jį viena, nei sieks žūtbūt ištekėti.
– Jei moteriai tai kelia problemų, kur ieškoti bėdos, ir kaip ją išspręsti, nesigriebiant pirmo pasitaikiusio vyro?
– Labiausiai norą ištekėti sustiprina draugių, giminaičių puošnios, prabangios vestuvės. Ypatingai jei šalia nėra to vienintelio arba yra draugas, bet toks neryžtingas, nerimtas. O šalia draugės, atrodo, jau visos tik teka ir teka. Aplinkinių spaudimas, klausinėjimas gali sustiprinti norą greičiau ištekėti. Visų pirma, reiktų paklausti savęs, ko aš noriu iš tikrųjų? Ar gražios suknelės? Ar šventės, ar iš tikrųjų noriu šalia artimo žmogaus? Kartais atsakymas gali nustebinti. Viena mergina pasakojo, kad, giliau paanalizavus savo norus, suprato, kad nori ramybės nuo aplinkinių klausimų, Kada? Kada? Ji išsprendė šią problemą, užsidėjusi vestuvinį žiedą. Kita norėjo šventės gražios, tad susiorganizavo savo ištaigingą gimtadienį. O tos, kurios nusprendžia, kad nori rimtų santykių, kryptingai turi imti ir ieškoti jų. Jei tik sėdėsi ir lauksi, niekas nesikeis. Pasitikėjimas savimi, nieko nedarant ir nesprendžiant problemos, tikrai nedidės. Jei daugiau realizuosi save darbe, kad užsimirštum, persidirbsi ir darbas nebeteiks jokio džiaugsmo ir moralinio pasitenkinimo.
– O gal būti senmergė turi savų privalumų. Ar yra tipažai moterų, kurios, kaip sakoma, nesutvertos santuokai?
– Kiekvienas žmogus, pasirinkęs savo gyvenimo būdą, ras milijoną pasiteisinimų, kodėl jam gerai, taip kaip yra ir jis nieko nekeičia. Aišku, kad gyvenant vienai yra begale privalumų. Nereikia niekam ataskaitos duoti, kada grįši, kokios būklės grįši. Rūpintis gali tik savimi, nebent dar tėvais, dar brolių, sesių vaikais. Bet tai gali daryti, jei tik noro yra. Finansus kontroliuoji pati, maisto gali negaminti, tvarkytis užtenka minimaliai, nes niekas nesujaukia. Ko ieškosime, tą ir rasime. Jei norėsime rasti trūkumų, bus ir trūkumai – visada viena, niekas namuose nelaukia ir t.t. Vieno moters tipažo, nesutvertos santuokai, neišskirčiau, nes santuoka – santuokai nelygi. Vienoje santuokoje gali būti daug priklausomybės vienas nuo kito, kitoje gali būti daug laisvės, tarpusavio sutarimų. Tikrai žinau atvejų, kai moteris pirmą kartą išteka ir po 40 ar 50 metų. Jei šiandien neturi žmogaus šalia, tai nereiškia, kad jo nesutiksi rytoj.
– Ne paslaptis, kad aplinkos nuomonė mums yra svarbi. Kaip atsilaikyti moteriai prieš spaudimą ištekėti?
– Kuo labiau priešinsitės ir argumentuosite, kodėl nenorite ištekėti, tuo patirsite didesnį puolimą ir spaudimą. Geriausia sutikti ir nesiginčyti. Kuo trumpiau atsakysite, tuo bus geriau. Pvz.: „Taip, skubu“ „Kad ir rytoj, tik už šventę sumokėkit“. Taip pajuokaudama, galite ir ilgam užtildyti klausinėtojus. Galima aiškiai pasakyti, kad ta tema jau išsemta, ar nenorite kalbėti. Čia yra jūsų gyvenimas ir jūs galite apie tai nekalbėti, jei tik to nenorite. Jei žinote, kad ta tema vis tiek bus paliesta, geriau neklausta pati pirma pasisakykite ta tema, kad tai asmeniška tema, kuria diskutuoti galima, jei tik pats žmogus nori kalbėti.
– Kokios yra dažniausios priežastys, kodėl moteris lieka neištekėjusi?
– Šiais laikais moteris renkasi tekėti ar netekėti. Jei moteris neištekėjusi, tai dar nereiškia, kad ji gyvena vargingai, neturi vaikų ar neturi partnerio. Visų pirma atsisakymas santuokos gali reikšti moters netikėjimą santuokos įžadais. Antra, jai dar nepasiūlė tekėti esamas partneris. Labai retai nutinka, kad moteris, norinti ištekėti, neįkalba ar kitais gudriais būdais nepriverčia vyro įteisinti santykių. Faktas tas, kad šiais laikais nuo pasiūlymo tekėti (sužadėtuvių) iki tikrų vestuvių gali praeiti vieneri, penkeri, dešimt ar penkiolika ar net daugiau metų. Trečia priežastis, moteris dar nerado tinkamo vyro, kuriam pasakytų TAIP. Ketvirta – moteris labiau vertina laisvę ir savirealizaciją darbe ar moksle ir šeimyninio gyvenimo perspektyvos visiškai nevilioja arba tam tiesiog nelieka laiko.
– O kaip dėl senbernių? Kokios dažniausios priežastys, kodėl vyrai neveda?
– Senberniais laikomi virš 30 metų vyrai, niekada neturėję antros pusės ir jos nenorintys. Su vyrais įvardijama paprasčiau, vyrai neveda, todėl kad nenori arba nesugebėjo užmegzti ilgalaikių santykių ir nerado sau tinkamos poros. Tai gali lemti netvarkingumas, negebėjimas bendrauti ar net per didelis atsidavimas savo gimtajai šeimai (broliams, seserims ar mamai, tėčiui).
– Kaip manote, ar šiandien vyrai jaučia spaudimą vesti?
– Tikrai jaučia, ypatingai jei gyvena partnerystėje ilgiau nei metus, be santuokos. Spaudimą gali daryti, tiek draugė, tiek abiejų parterių tėvai ar net draugai. Tačiau šis spaudimas yra dažniau tik psichologinis, bet tikrai ne ekonominis, kaip kad būdavo anksčiau tarybiniais laikais. Kaip ir moterims, taip ir vyrams visuomenės spaudimas vesti nebėra toks stiprus, nuo 1980 metų smarkiai padidėjo vienišų žmonių skaičius. Esame tiesiog laisvesni rinktis savo gyvenimo būdą.
– Ar visada tokia santuoka dėl to, kad „taip reikia“ ar „taip daro visi“ yra pasmerkta?
– Nebūtinai. Nesvarbu, ko vedami susituokė žmonės. Svarbu, kaip jie elgsis po santuokos. Ar jie vertins šeimą kaip svarbiausią vertybę. Anksčiau žmonės tuokdavosi, kaip liepdavo tėvai, ar reikalaudavo socialiniai, ekonominiai ryšiai. Kartais tarp visai nepažįstamų, nesuderinamų žmonių gimdavo meilė, pagarba, bendrystė. Dabar, kai tuokiamasi iš meilės, gražiausi ir geriausi sutarimo metai būna jau pragyventi kartu ar bedraugaujant, taigi po santuokos reikia ir toliau stengtis išlaikyti meilę, pagarbą ir tarpusavio ryšį. Įsimylėję visada prisimena, kaip buvo pradžioje, bet jau to nesugrąžinsi. Reikia nuolat abiems įdėti pastangų, kad būtų darnus šeimyninis gyvenimas. Čia neveiks pasakymai „tu labai norėjai, tai dabar ir stenkis čia vienas/a“.
– Kas iš psichologinės pusės apskritai yra santuoka? Ar psichologinė atmosfera skiriasi susituokusios poros ir tiesiog gyvenančios kartu?
– Santuoka iš psichologinės pusės atneša ramybę ir atsakomybę ne tik už save, bet ir už partnerį. Šeima gali patenkinti visus žmogaus bazinius ir ne tik bazinius poreikius. Santuoka gali būti ir kaip savirealizacija, jei mes save matome kaip šeimos žmogų – maitintoją, mokytoją, vaikų mamą. Santuoka labiausiai duoda psichologinį saugumą, užtikrintumą, kad nuo šiol esi ne vienas ir turi į ką remtis. Kai kurios poros tvirtina, kad niekas nepasikeitė ir po vedybų, jei gyveno kartu iki santuokos. Taip įprastas, kasdienis gyvenimas nepasikeitė, bet psichologiniam lygyje tikrai keičiasi. Su santuokos įžadais sustiprėja asmeniniai įsipareigojimai kitam žmogui, taip pat išauga ir reikalavimai kitam žmogui. Žinoma, tik susituokusios poros psichologinė atmosfera pagerėja, nei kad buvo iki santuokos. O kaip bus toliau, tik laikas parodys. Jei žmonės yra santuokoje, jie daug daugiau įdės pastangų į santykių puoselėjimą ir išsaugojimą, nei kad tik gyvena kartu. Kai mažiau kas sieja, lengviau išsiskirstyti į skirtingas puses.
