Kaunas 2022-aisiais ruošiasi tapti Europos kultūros sostine. Įvykiui ruošiamasi, o projekto rėmuose spalio 23-31 dienomis vyks „Kauno Dizaino festivalis“ – esminė platformos „Dizainas laimei“ dalis.
Artėjantį „Kauno Dizaino festivalį“ kuruojanti Jūratė Tutlytė sakė, kad tarptautinis projektas po truputėlį išsijuda. Dėl pasaulį užklupusio koronaviruso planuojama nemažai virtualių renginių. COVID-19 kontekste bus pristatoma paroda – „Pandemijos vaizduotė“.
Miesto audinys nėra virtuvė
Kalbėdama apie infrastruktūros kūrimo projektus, J. Tutlytė pastebėjo, kad dažnai mažoji miestų architektūra yra nepagrįstai pamirštama, tarsi nesvarbi.
„Čia pastatysime pastatą, čia įrengsime aikštę, fontaną – ir viskas bus tvarkoje. Tačiau, kaip ten patekti žmonėms su negalia, mamoms su vežimėliais, vyresnio amžiaus žmonėms – nepritaikyta, neapgalvota“, – pažymėjo pašnekovė ir pridūrė, kad į viešąjį miesto kūrimą dažnai nesistengiama įtraukti bendruomenės, nediskutuojama apie tai, kokie yra jos poreikiai.
Pastaruosius metus miesto dizaino tema besidominti architektūrologė įsitikinusi, kad šalyje miestai projektuojami per „kietai“. Iš brėžinių perspektyvos – atėjau, nubraižiau. Deja, tai ne visada veikia.
Ji pastebi, kad į atskirų žmonių grupių integraciją žiūrima gan nejautriai, retai atsiklausiama gyventojų nuomonės.
Kaip gerąjį pavyzdį ji įvardino apklausas, dėl Kauno Laisvės alėjos rekonstrukcijos – net kelis kartus buvo teiraujamasi, kaip žmonės vertina pokyčius, ko norėtų. Tokia praktika galėtų tapti kasdiene.
„Miesto audinys nėra virtuvė, kurią galima perstatyti kas kelerius metus. Tai nėra interjeras, na, nebent būtų laikinos struktūros“, – diskusijų svarbą pabrėžė J. Tutlytė.
Architektūrologės manymu, dizaino formos aplinkai yra itin svarbios, o aplinka, kaip žinia, veikia žmogų. Tačiau, kad vieša erdvė gerai veiktų, užsakovas ar valstybinė institucija turi atstovauti visuomenėms poreikiams tame projekte.
Lietuvoje, anot J. Tutlytės, tokiai diskusijai užsimegzti kol kas nėra išsivysčiusio įpročio, ypač kalbant apie mažesnius miestus. „Nėra šiuolaikinės urbanistikos planavimo tradicijos. Nors medžių kirtimo procesai išprovokavo daugybę klausimų, bet mažoji architektūra vis dar atrodo, kaip podukra“, – vaizdžiai palygino ji.
Suderinti širdies balsą su protu
Kad miestai taptų jaukesniais kartais užtenka kelių kūrybiškų smulkmenų ar mažos dizainerių iniciatyvos, kuri brangiai nekainuoja, bet stipriai prisideda prie miesto įvaizdžio.
„Vakarų miestai visada įtraukia dizainerius, kitus įvairius kūrėjus į sprendimų priėmimus, kūrybinius procesus, jų potencialas išnaudojamas bendrai gerovei“, – pasakojo Jūratė.
Šalyje susidarė dviprasmiška situacija: viena vertus, pėsčiųjų ir dviratininkų kultūra skatinama, kita vertus, – kiek apgalvotos viešojo transporto grandinės?
Atrodytų, vieša infrastruktūra naujinama, įrenginėjami šaligatviai, bet apšvietimo stulpai kažkodėl įmontuojami viduryje praėjimo, dviračių takai nutrūksta pačiose netikėčiausiose vietose. Išeitų, labiau atsižvelgiama į architektūrinį vaizdą, bet į dizainą ir patogumą – ne visada?
J. Tutlytė pastebėjo, kad būtent per pandemiją daugelyje miestų išaugo dizainerių poreikis. Šie per karantiną irgi nesnaudė: turėdami laiko prigalvojo įdomių ir reikalingų dalykų. Tarkim, pėsčiųjų mygtukas šalia perėjos – jis ne visada pasiekiamas žmonėms su negalia, o dabar, siaučiant epidemijai ne visi nori jį spausti. Štai ir patobulinimas – kodėl to nebūtų galima padaryti koja?
Gimė įvairių sumanymų: dviejų vietų mini restoranų, modulinių struktūrų – kavinių, mobilių turgaviečių, pirčių (kurias gali pasistatyti kur tik nori) idėjos.
„Viso to tikslas – suderinti širdies balsą su protu. Reikia suprasti, kad gyventi, dirbti ir leisti laisvalaikį mieste turi būti patogu, tai ne tik darbo erdvė“,– kalbėjo J. Tutlytė.
Lietuvos verslo atstovai vis dažniau pastebi, kad žmonės nebesutinka dirbti viršvalandžių ar savaitgaliais, net ir už didesnį atlyginimą. Vis labiau pradedamas vertinti laisvalaikis, sportas, laikas šeimai.
„Sąmoningumas auga, tačiau ar mus vejasi miesto infrastruktūros? Gyvenimo būdas keičiasi. Tarkim, Skandinavijos šalyse įmonės vis dažniau bando dirbti keturias dienas per savaitę. Tada iškyla klausimas, ką veikti laisvu laiku – ar miestas tam pritaikytas?“, – apie miesto pritaikymą visuomenės poreikiams kalbėjo J. Tutlytė.
Skirtingos idėjos turi rasti savo vietą
Vis daugiau Vakarų pasaulio miestų kuria ir įgyvendina dizaino strategijas, tarp jų ir Monrealis (Kanada), o tam pasitelkia dizainerius, kurie ir rūpinasi mažąja miesto architektūra – perėjomis, tiltais, šviesoforais, šaligatviais, parkais, poilsio zonomis. Tai ne tik palengvina, bet ir gerina miesto įvaizdį.
„Estetinis vaizdas yra svarbus, to negali paneigti. Tačiau tiek dizainas, tiek architektūra nėra grynasis menas – turi pritapti socialinėje terpėje, tai svarbi dedamoji“, – įsitikinusi J. Tutlytė.
Gražios formos, kad ir kaip šiuolaikiškai atrodytų, turi atitikti vietos istorinį, socialinį bei kultūrinį kontekstą. Tačiau J. Tutlytė viskam kategoriško „ne“ nenorėjo sakyti . Tai, anot jos, būtų neteisinga.
„Kiekvienas atvejis skirtingas. Ir šiuolaikinis konceptualus požiūris turi atrasti savo vietą mieste. Kaip žmonės sugyvena, taip ir jų idėjos turi rasti vietą, nugulti mieste. Tik tokiu būdu tapatinamės su miestu, kai galime jame atsispindėti“, – nė kiek neabejojo ji.
Mokėjimas surasti aukso viduriuką – didysis menas. „Nemanau, kad grožis turėtų nustelbti patogumą, su tuo niekaip negalėčiau sutikti. Dizainas privalo būti funkcionalus. Jei kalbame apie viešas erdves – tai svarbi konstanta“, – kalbėjo pašnekovė ir šypsodamasi pridūrė, kad nebent tai šiuolaikinio meno kūrinys, kuris neturi užduoties veikti, būti naudojamas.
Klausimas, kiek esame subrendę šiuos dalykus įvertinti, atspindėti projektuose. „Dėl konteksto ir skonio žmonės daug ginčijasi. Kaip ir minėjau, didelė dalis atsakomybės tenka institucijoms, kurios ir atstovauja didžiajai visuomenės daliai. Kaip jie suformuoja sąlygas, kurios keliamos projektams, ar tikrai atsispindi visuomenei aktualius poreikius“, – aiškino ji.
Kaip pavyzdį architektūrologė pateikė vieną šalies istorinio miestelio parką, kur buvo atlikta rekonstrukcija. Anksčiau į jį rinkdavosi žmonės, o po sutvarkymo jokie renginiai nebevyksta: „Sudėtos trinkelės, ant kurių negalima statyti scenos, nėra numatytas elektros energijos tiekimas ir daug kitų faktorių. Vietoj to, kad po sutvarkymo tarnautų visuomenei – erdvė miršta. Vardan ko tvarkome? Investuojame į trinkeles, betoną, suoliukus, ant kurių niekas nesėdi. Čia pamatinis klausimas: iš kokios perspektyvos projektuojame miestą?“
Žadama, kad Dizaino festivalyje netrūks įvairių veiklų: diskusijų, dirbtuvių, parodų, artefaktų viešose erdvėse. „Ketiname aktualizuoti Lietuvos dizaino politikos klausimus. Lietuvos yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos šalių, neturinčių oficialios dizaino politikos. Dizainas apjungia savyje ir meną, ir kultūrą, ir gamybą, ir technologijas. Dizainas yra ir procesas, ir rezultatas. Itin svarbi sritis, tačiau sulaukia mažai dėmesio“, – teigė J. Tutlytė.
Nišinė tema, juolab kad Kaunas yra įtrauktas į UNESCO dizaino miestų sąrašą, kuriame 40 pasaulio miestų. „Kaunas turėtų kelti klausimą: kas tai yra dizaino miestas? Ką turėtume padaryti, kad dizaino aplinkos kokybė būtų aukšta. Kaip miestas gali tapti geru užsakovu, gebančiu pritraukti talentus“, – tikslus vardijo architektūrologė.
