Eva Mozes Kor gimė 1934 m. sausio 21 d. žydų ūkininkų šeimoje, Portz kaimelyje Šiaurinėje Transilvanijoje, tuometinėje Rumunijos dalyje, kuri vėliau atiteko Vengrijai. Antrojo pasaulinio karo metais regioną okupavo vokiečiai ir 1944-aisiais mergaitė su visa šeima buvo ištremta į Aušvicą. Holokaustą išgyveno tik mažoji Eva ir jos dvynė sesuo Miriam.
Po karo su seserimi išvykusi į Izraelį, Eva susipažino su savo būsimu vyru Maiklu Koru, kuris taip pat buvo Holokausto auka. Su juo moteris 1960 m. persikėlė gyventi į Indianą, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Eva ir jos sesuo 1984 m. įkūrė ne pelno siekiančią organizaciją, kurią pavadino „Candles“ (Žvakės). Užmezgusios kontaktus su daugiau nei 100 kitų išgyvenusių dvynių, moterys tikėjosi jog galės padėti jiems rasti išsibarsčiusius giminaičius. Ponia Kor apie savo patirtį Aušvice pradėjo kalbėti po to, kuomet NBC televizija 1978 m. pradėjo transliuoti mini serialą „Holokaustas“. Apie patirtas kančias ji pasakojo prisiminimuose ir dokumentiniuose filmuose, pokalbiuose ir socialiniuose tinkluose. Vėliau nuolat dalyvavo kasmetinėse edukacinėse jaunimo ekskursijose Aušvice.
Ji turėjo visas teises ir galimybes smerkti ir teisti savo kankintojus, tačiau pasirinko priešingą kelią, o Evos atleidimo istorija prasidėjo dar gerokai anksčiau.
„Į Aušvicą mus atvežė gyvuliniuose vagonuose. Tai buvo vieta, kurioje buvo sprendžiama kurie žmonės gyvens, o kurie mirs. Vieni verkė, antri rėkė, treti stumdėsi, aplink visur lojo šunys, o aš tuo tarpu bandžiau suvokti kur papuoliau. Nieko panašaus gyvenime nebuvau mačiusi. Vos tik spėjau apsidairyti, o tėčio ir vyresniųjų seserų jau nebuvo šalia. Jų daugiau niekada nemačiau. Tik su mažąja sesute laikėmės įsikibę mamos.“ – pasakojo Eva. – „Pamenu atbėgant nacį į paskirstymo platformą. Jis vokiškai šaukė – dvynukės! Mama paklausė ar tai gerai? Jis atsakė – taip, labai gerai! Tada kitas kareivis priėjęs nustūmė ją dešinėn, o mus pastūmėjo kairėn. Nespėjau net atsisveikinti su mama. Užteko vos 30 minučių nuo atvykimo į Aušvicą, o visa šeima jau buvo dingus. Likau tik aš ir Miriam,“ – pasakojo Eva.
„Mus vadino „Mengelės dvynėm.“ Tik vėliau supratom kodėl jį vadino „Mirties angelu.“ Josefas Mengele[1] kas rytą turėjo žinoti kiek bandomųjų triušių būdavo paruošta į jo laboratorijas. Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, mus suvarydavo į specialius kambarius ir nuogus ten laikydavo po 8 valandas. Matuodavo kiekvieną mano kūno dalį ir lygindavo ar jos tokios pat kaip mano sesers. Antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais, bandymai vykdavo kraujo laboratorijoje. Iš kairės rankos imdavo kraują, o į dešinę leisdavo po penkias injekcijas,“ – teigė Eva. – „Po vienos jų stipriai susirgau, pakilo aukšta temperatūra, rankų ir kojų galūnės ištino. Krėtė drebulys, o jausmas buvo lyg saulė degintų odą. Visą kūną išmušė raudonomis dėmėmis. Pamenu, kad mane skubiai išvežė į ligoninę, kuri buvo gretimame barake. Tiesa, žmonės ten labiau panėšėjo į numirėlius, nei gyvuosius. Kitą rytą pasirodęs daktaras Mengele pamatavo man temperatūrą ir leptelėjo: – „Kaip gaila, tokia jauna, o gyventi liko vos dvi savaitės... Labai gerai pamenu vieną dalyką – nuolat kartojau jog privalau išgyventi! Privalau bet kokia kaina.“
„Po dviejų savaičių karštis atslūgo, bet prireikė daugiau laiko kol visiškai atsigavau. Kas eksperimentų metu nutiko mano sesei tiksliai nežinau, ji niekada nenorėjo apie tai kalbėti. Tik gerokai vėliau, nėštumo metu, jai buvo nustatyta sunki inkstų infekcija, kurios nepajėgė sustabdyti jokie antibiotikai. Po gimdymo jos inkstai nusilpo ir galiausiai atsisakė visai. Taigi mano pasirinkimas buvo labai paprastas: turėjau du inkstus ir vieną seserį. Paaukojau kairįjį inkstą. Deja, vėliau jos šlapimo pūslėje išvystė vėžiniai polipai ir 1993 m. atsisveikinau su Miriam“, – prisimena Eva.
„Paskutinis projektas prie kurio dirbome su Miriam prieš jos mirtį 1992 m. buvo vokiečių televizijos dokumentinis filmas apie Mengelės dvynes. Į tą projektą buvo įtrauktas ir nacių gydytojas iš Aušvico. Gavusi jo telefoną kviečiau atvykti į JAV ir pasikalbėti apie tai. Nors vizito jis atsisakė, paminėjo jog mielai priims mane savo namuose Vokietijoje. Ten ir susitikome 1993 m.“
„Labiausiai mane domino, ar jis tikrai buvo Aušvice, ar matė dujų kameras, ar jose buvo ir ar žinojo kaip jos veikė. Išgirdęs mano klausimus, ponas Munčė[2] tik pritariamai linktelėjo galva: – „Tai košmaras, su kuriuo gyvenu kiekvieną dieną,“ – pasakė jis.
„Jis matė dujų kamerose mirštančius žmones ir pasirašė vieną mirties sertifikatą. Jokių vardų nebuvo, tik aukų skaičius. Tuomet jį pakviečiau kartu vykti į Aušvicą 1995-siais, kuomet buvo minimos mirties stovyklos išlaisvinimo 50-osios metinės. Mano tikslas buvo, kad viską ką man pasakojo jis oficialiai pasirašytų dokumente, bet tai turėjo būti padaryta Aušvico dujų kamerų griuvėsiuose. Jis sutiko nė nedvejodamas. Taip gavau originalų dokumentą, kurį pasirašė nacis,“ – šypteli Eva.
„Tikrai norėjau jam už tai padėkoti, tik nežinojau kaip pasakyti ačiū naciui. Niekam apie tai nesakiau, nes ir pačiai atrodė keista. Tik labai nenorėjau, jog kas nors bandytų pakeisti mano nuomonę“, – pabrėžė moteris.
„Beveik metams praslinkus nuo šio įvykio, vieną rytą man šovė mintis: jeigu parašyčiau atleidimo laišką? Daktarui Munčei, nuo Evos Mozes Kor. Tai būtų prasmingas poelgis, pamaniau. Tačiau tai ką išties tuomet supratau, kardinaliai pakeitė mano gyvenimą. Radau savyje stiprybės atleisti. Niekas man to nedavė, ir niekas to negalėjo iš manęs atimti.“
„Rašydama laišką užtrukau keturis mėnesius. Mano anglų kalba buvo nebloga, bet rašyti sekėsi sunkiau, todėl prašiau savo anglų kalbos mokytojos, kad ištaisytų klaidas. Kai susitikome, ji štai ką man pasakė: „Labai pagirtina Eva, kad atleidi gydytojui Munčei, bet juk tave kankino daktaras Mengele.“ – tarė ji. – „Nebuvau pasirengusi jam atleisti, dar ne. Tuomet mokytoja man davė vieną patarimą: – „Grįžusi namo įsivaizduok, kad Mangele stovi kambaryje ir pasakyki jam – atleidžiu.“ – „Įdomi mintis, pamaniau.“ – tarė Eva. – „Tačiau aš pasielgiau kitaip. Grįžusi pasiėmiau žodyną ir užrašiau 20 pačių bjauriausių žodžių, kuriuos perskaičiau raiškiai ir garsiai, įsivaizduodama kambaryje esant Mengele. Ir tuomet tariau – nepaisant visko, aš tau atleidžiu! Ir žinote ką? Apėmė labai geras jausmas, kad turėjau galios atleisti Mirties angelui“, – su nežymia šypsena veide pridūrė Eva.
„Taigi dar kartą atvykome į Aušvicą. Daktarą Munčę lydėjo sūnus, dukra ir anūkė. Mane taip pat palaikė šeima. Aš perskaičiau ir pasirašiau savo amnestijos deklaraciją. Ponas Munčė taip pat. Tik tuomet pasijutau visiškai išsilaisvinusi iš Aušvico ir daktaro Mengelės gniaužtų. Žinojau, kad po šio įvykio daugelis Holokausto aukų mane pasmerks. Smerkia ir iki šiol. Tačiau tai man nėra svarbu. Mano atleidimas – mano reikalas, tai mano asmenybės augimo ir gijimo procesas. Tai savęs išlaisvinimas ir įgalinimas. Visos karo aukos kentėjo, jautėsi beviltiškai ir bejėgiškai. Aš noriu, kad visi atsimintų vieną dalyką: mes negalime pakeisti praeities, tai sunkiausia dalis. Tačiau galime pakeisti tai, kaip į ją reaguojame“, – teigė Eva Mozes Kor.[3]
Oskaras Grioningas – SS kapralas pramintas „Aušvico buhalteriu“, buvo vienas paskutinių likusių gyvų nacių, kuriam teisme buvo pateikti kaltinimai dėl karo nusikaltimų. 2015 m. vykusiame teismo procese jis prisipažino žinojęs, kad žydai gyvi Aušvico nepaliks ir prisiėmė moralinę atsakomybę. Eva taip pat ten buvo. Ji buvo vienintelė Aušvico auka, atsisakiusi pateikti kaltinimus Grioningui. Vietoje to ji teigė, kad tokie persekiojimai galų gale turi liautis.[4] Pasibaigus bylos nagrinėjimui jos poelgis pribloškė visus teismo dalyvius: priėjusi prie Grioningo ji paspaudė jam ranką, pastarasis ją pabučiavo į skruostą ir jiedu draugiškai apsikabino. Grioningui buvo skirti keturi metai nelaisvės, o Holokausto aukos ir nacio bendra nuotrauka subombardavo socialinius tinklus ir žiniasklaidą.[5]
Likę nukentėjusieji nesugebėjo užmerkti akių dėl artimųjų netekties ir kaltinamojo bendrininkavimo. Eva Kor pasielgė kitaip: ji viešai atleido Grioningui. Tai ne tik sukėlė daugumos Holokausto aukų pasipiktinimą, bet atkreipė ir tarptautinį žiniasklaidos dėmesį.
„Aš nežinojau kaip reikėtų su juo bendrauti. Nežinojau ar jis atsakys į mano klausimus, bet nepaisant to daviau savo parodymus Vokietijos teisme bei garsiai ir aiškiai pasakiau: aš atleidžiu jam, kaip tą padariau visiems likusiems naciams. Lygiai taip pat kaip tiems, kurie mane kankino. Tik atleidimas man padėjo visiškai išsilaisvinti iš praeities siaubo. Geriausias būdas nugalėti priešą, paversti jį savo draugu. Tikiu, kad tokiu būdu įveikiau ir Oskarą Grioningą.“ Šiais žodžiais savo pasakojimą baigė viena iš daugelio Holokausto aukų – amžiną atilsį, Eva Mozes Kor.[6]
Apie jos mirtį 2019 m. pranešė Holokausto žvakių muziejus ir švietimo centras („Candles Holocaust Museum and education Center“) kurį Eva pati ir įkūrė 1995 m. Terre Haute, Indianoje.[7]
[1] „Josef Mengele“ www.biography.com
[2] „Hans Münch (1911 – 2001)“ www.jewishvirtuallibrary.org
[3] „I Survived The Holocaust Twin Experiments“ www.candlesholocaustmuseum.org
[4] „Oskar Groening trial: Auschwitz survivor Eva Mozes Kor criticised by co-accusers for saying ex-SS officer should not face trial“ www.independent.co.uk
[5] „Eva Kor: Auschwitz survivor of Mengele Nazi torture dies“ www.bbc.com
[6] „The accountant of Auschwitz“ dokumentinis filmas
[7] „Eva Kor Meet Eva“ www.candlesholocaustmuseum.org
